Užkukavus gegutei smaragdine žaluma nusidažė miškai: lapoja beržai, alksniai, klevai, svaiginančiais kvapais keri žydinčios ievos. Jei balandis galėtų būti laikomas grįžtančių paukščių mėnesiu, tai gegužei tinkamiausias žydinčių žolynų vardas.
Paklajojus miško takeliais tikriausiai pastebite, jog šalpusniai, žibuoklės, šilagėlės, plautės jau be baigią žydėti, o jiems į pamainą skuba plukės, rūteniai, pelėžirniai, raktažolės, purienos ir daugelis daugelis kitų augalų – ištisa įvairiaspalvė gegužės žolynų jūra.
Išgirdus šiuo metu mistifikuojamą žodį „sengirė“ daugeliui prieš akis tikriausiai iškyla šimtametis išlakus pušynas – savotiškas miško grožio etalonas. Taip, grybautojui, uogautojui, ieškančiam atgaivos miške toks miškas maloniausias. Tokiame miške rasi specifinį, unikalų tam tikrų augalų bei gyvūnų rūšių kompleksą – tačiau pakankamai skurdų. Kas kita vešlūs derlingų Vidurio Lietuvos dirvožemių lapuotynai ir mišrūs miškai, kurie augalų ir gyvūnų rūšių bei individų gausa kelis kartus pranoksta vienarūšius pušynus. Drėgni derlingi dirvožemiai – daugybė įvairiausių augalų augalėlių – nuo mažyčių mikroskopinių iki galingų šimtamečių ąžuolų. O kur gausu augalų, ten gausu ir įvairiausių vabzdžių, paukščių ir žinduolių. Štai tokie miškai, plytintys daugiausia Kauno, Kėdainių, Panevėžio, Pakruojo, Joniškio, Biržų rajonų teritorijose ir yra tikrieji namai nesuskaičiuojamai gausybei įvairių įvairiausių augalų bei gyvių.
Ir vienas iš tokių – Karalgiris Kauno rajone. Jau pats pavadinimas sako, jog tai neeilinis miškas: galbūt net Lietuvos karaliai jame lankėsi? Jei „draugauji“ su žvėrimis, žinai kur ir kaip pasimatymą jiems paskirti, nesunkiai sutiksi čia briedį, elnią, stirną, šerną, lapę, kiškį, o labai pasistengus – net šmėstelėjusią lūšįar vilką gali išvysti. Nuo aušros iki sutemųošia giria paukščių giesmėmis: nuo mažiausio mūsų paukštelio nykštuko iki didžiulio jūrinio erelio. Karalgirio, Zacišiaus, Padauguvos miškų brandus medynai – geninių paukščių rojus. Čia įsteigtas biosferos poligonas būtent ir skirtas tripirščio bei baltnugario genių apsaugai. Šiuo metų laiku auštant miškas aidėte aidi nuo juodųjų bei pilkųjų meletų, didžiųjų bei vidutinių margųjų genių trelių ir šūksnių.
O jei beklajodamas mišku užklysi į Striūnos slėnį – galvą ims svaiginti kažkoks keistai aitrus kvapas. Kas tai?Tai žaliu kilimu nukloti meškinio česnako sąžalynai. Šį nuostabų, saugotiną, begalę įvairiausių savybių turintį augalą senovėje buvo pamėgę ne tik meškos: jis ir mūsų protėviams anksti pavasarį buvo vienas pirmųjų taip trūkstamų po žiemos vitaminų šaltinis, o taip pat vaistas nuo begalės ligų. Šio augalo jau nebėra naujajame Raudonosios knygos saugomų rūšių sąraše, jo populiacijos mūsų šalyje atkurtos, tačiau rauti, kasti, be saiko skinti šių augalų tikrai nevalia. Na o jei sauja kita lapų nuspręsite pagardinti savo stalą – į sveikatą!
„Delfi.lt“
Romualdas Barauskas
