Laukinis (europinis) (Oryctolagus cu- niculus) triušis priklauso graužikų būriui. Tai nestambus žvėrelis: kūno ilgis 31-45 cm, masė 1,3-2,5 kg. Ausys trumpesnės už galvą. Kūnas paprastai pilkai rudas, kartais su rudesniu atspalviu. Nagai ilgi, tiesūs. Uodegos viršus pilkas, apačia balta. Dažnokai būna (3-5 %) kitokių spalvų: juodi, šviesiai pilki, balti, margi. Triušiai šeriasi du kartus per metus.
Laukinis triušis apsigyvena raižytose vietovėse (griovose, raguvose, šlaituose, karjeruose), apaugusiose retais krūmais, bet nevengia ir plikų vietų. Rečiau apsigyvena apsauginėse miško juostose, soduose ir parkuose. Ariamos žemės vengia. Neretai triušiai atsisako urvų ir pasirenka būstą atvirame ore, pvz., apsigyvena šakų krūvose, tarp sukrautų rąstų, malkų, net statybinių atliekų. Nevengia žmogaus kaimynystės. Kalnuose apsigyvena iki 600 m virš jūros lygio. Didelę reikšmę gyvenamosios vietos pasirinkimui turi gruntas – jis turi būti lengvas, purus – tinkamas urvams rausti. Didžiausią laiko dalį praleidžia urvuose. Kai kurie urvai naudojami daugelį metų ir sudaro kolonijas su sudėtingu urvų labirintu. Urvai gali būti iki 3 m gylio. Pagrindinė urvo anga yra apie 22 cm skersmens, bet greitai susiaurėja iki 15 cm skersmens. Gyvenamosios erdvės yra 30-60 cm aukščio. Pagrindinį urvą nuo šalutinių galima atskirti nuo šalia jų angos esančių žemės kauburėlių. Triušiai paprastai toli (iki 100 m) nuo urvų nenueina, maitinasi šalia jų, o pajutę pavojų tuoj pat slepiasi urvuose. Minta labai įvairiais augalais, kuriuos randa šalia urvų. Laukiniai triušiai gana sėslūs, užima 0,5-20,0 ha teritoriją. Jie bėgioja nelabai greitai, bet yra labai vikrūs, todėl pagauti suaugusį triušį gana sunku. Triušiai gyvena šeimyninėmis grupėmis po 8-10 žvėrelių. Grupėje vyrauja gana sudėtinga hierarchinė struktūra. Dominuoja poligamija, kai patinas turi kelias pateles. Dominantinis patinas su dominantine patele ir jos palikuonimis užima pagrindinį urvą. Kitos jo patelės gyvena ir veda jauniklius kituose, gretimuose urvuose. Šeimyninės grupės sudaro kolonijas. Kolonijoje tarp grupių yra glaudus ryšys: patinai kartu gina koloniją nuo svetimų žvėrelių, vieni kitus perspėja apie pavojus. Ten, kur laukiniai triušiai netrikdomi, paprastai jie aktyvūs dieną. Trikdomi pasirenka naktinį gyvenimą. Laukiniai triušiai yra labai vislūs, veisimosi periodas apima beveik visus metus. Vadų skaičius priklauso nuo gyvenamosios vietos klimatinių sąlygų. Pietų Europoje nuo kovo iki spalio atveda 3-5 vadas, kurioje būna 5-6 jaunikliai. Šiaurinėje arealo dalyje veisimosi periodas trunka trumpiau. Introdukuoti pietiniame žemės pusrutulyje, esant palankioms sąlygoms, veisiasi visus metus. Nėštumas trunka 28-33 dienas. Populiacijos prieauglis 20-30 jauniklių per sezoną iš vienos patelės. Šiaurinėse populiacijose ne daugiau kaip 20 jauniklių. Jauniklius veda urvuose. Jie gimsta pliki, visiškai bejėgiai. Praregi po 10 dienų, o 25 dienų amžiaus jau gyvena beveik savarankiškai. Lytiškai subręsta 5-6 mėnesių. Nors yra labai vislūs, bet populiacijos labai greitai neauga dėl didelio jauniklių mirtingumo. Per pirmas 3 gyvenimo savaites žūva apie 40 % jauniklių, o per pirmus gyvenimo metus – iki 90 %. Nedaugelis laukinių triušių išgyvena iki 3 metų, nors maksimali amžiaus trukmė – 12-15 metų.
Pirminis laukinių triušių arealas buvo Pirėnų pusiasalis, Pietų Prancūzija, Šiaurės vakarų Afrika. Žmogus bekeliaudamas išplatino triušius įvairiuose kraštuose, kur anksčiau jų nebūta. Senovėje buvo įprasta negyvenamose salose įkurdinti naminius gyvulius, ypač triušius ir ožkas, kad išsigelbėję iš paskendusių laivų žmonės turėtų kuo maitintis. Dabar laukiniai triušiai natūraliai gyvena Vakarų Europoje, net Vokietijoje, iš dalies Lenkijoje. Nuo XII a. gyvena Anglijoje ir Airijoje. Aklimatizuotas daugelyje pasaulio šalių: Ukrainoje, Rusijoje, Kaspijos jūros salose, Pietų Afrikoje, Pietų Amerikoje (Čilėje, Argentinoje), Australijoje ir Naujojoje Zelandijoje.
Literatūroje randama žinių, kad triušių prieš Antrąjį pasaulinį karą bandyta įveisti Sūduvoje. Prof. T. Ivanauskas savo monografijoje „Pasaulio žvėrys“ rašo: „Lietuvoje taip pat daryta bandymų įveisti laukius triušius, jie net buvo kurį laiką išsilaikę Sūduvos pietinėje dalyje, bet, atrodo, kad mūsų krašto klimatas jiems yra per žiaurus.“ Lietuvoje laukiniais triušiais vėl buvo susidomėta devintajame praėjusio amžiaus dešimtmetyje. 1985 m. laukiniai triušiai buvo įkurdinti Kauno medžioklės žūklės ūkyje Kauno rajone Smailių kaime (netoli Pažėrų bažnytkaimio). Jie buvo atvežti iš Rostovo prie Dono srities (Rusija). Juos čia globojo miškininkas, medžiotojas Jonas Lučka.
Antroji vieta, kur buvo bandoma aklimatizuoti laukinius triušius, buvo Šunskų valstybinis medžioklės ūkis, kurio medžioklės plotai buvo išsidėstę Kapsuko (dab. Marijampolės), Vilkaviškio, Lazdijų bei Alytaus rajonuose. Beje, šio ūkio viena iš pagrindinių paskirčių ir buvo medžiojamųjų gyvūnų aklimatizacijos bandymai. Laukinius triušius šiame ūkyje nutarta įkurdinti Kapsuko (dab. Marijampolės) rajone netoli Valavičių kaimo, nes čia buvo sukoncentruotas Šunskų valstybinio medžioklės ūkio smulkiosios medžiojamosios faunos aklimatizavimas. Buvo įrengtas fazanų aklimatizatorius bei jų medžiojimo vieta, ančių paleidimo į laisvę vietos bei tramplinas jų medžioklei, taip pat pastatytas pilkųjų kiškių veislynas. Į čia laukiniai triušiai buvo atvežti 1986 m. pačioje gegužės pradžioje. Šio straipsnio autoriui teko organizuoti triušių gaudymą bei parvežimą iš Ukrainos, Krymo pusiasalio Eupatorijos miesto apylinkių. Eupatorija yra pietvakariniame pusiasalio dalyje, stepinėje pusiasalio zonoje. Vėliau į čia buvo atvežta laukinių triušių iš Rostovo prie Dono srities.
Dėl plėšrūnų gausos triušių daugėjo labai lėtai. 1989 m. pasikeitus medžioklės ūkių statusui, o vėliau juos panaikinus laukinių triušių aklimatizacijos darbai nutrūko ir triušiai palaipsniui išnyko. Bet pirmieji aklimatizacijos bandymai parodė, kad Lietuvoje laukiniai triušiai vargu ar būtų prigiję dėl jiems per daug atšiaurių žiemų bei plėšrūnų gausos.
Laukinis triušis yra įdomus medžioklės laimikis. Jie medžiojami dėl kailio ir gana skanios mėsos. Triušiai medžiojami jų tykojant prie urvų, kai išlenda ganytis. Taip pat medžiojami varant, bet šioje medžioklėje jį nušauti sunkiau negu kiškį, nes triušis bėga ne tiesia linija, o zigzagais. Įdomiai medžiojama pasitelkus naminį šešką (lot. Mustela putorius furo), liaudiškai dar vadinamą fretu. Šeškas įleidžiamas į laukinių triušių urvą, kur jis puola jo gyventojus. Išbaidyti triušiai bėga laukan ir papuola į medžiotojų urvų angose pastatytus tinklelius, gaudykles arba medžiotojai juos išlindusius iš urvo šaudo. Šeškui, žinoma, prieš medžioklę ant snukučio užmaunamas apynasris, nes kitaip papjovęs triušį ir juo pasisotinęs šeškas atsigultų miegoti šiltame triušio guolyje, ir tolimesnė medžioklė nueitų niekais.
Laukinių triušių populiacijos gausa gali labai kisti ir pasiekti didelį anomalinį kiekį. Tada jie gali daryti didelę žalą žemės bei miškų ūkiui. Apskritai daugelyje šalių laukiniai triušiai laikomi kenkėjais. Turbūt daugelis yra girdėję Australijos laukinių triušių istoriją. 24 laukiniai triušiai, kaip medžiojamieji žvėrys medžioklei pagyvinti, į Australiją buvo atvežti 1859 metais. Bet jau 1900 m. Australijoje jų gyveno apie 20 milijonų. Išplitę triušiai sunaikino avių ganyklas ir tūkstančiai avių augintojų bankrutavo. Triušiai labai pakenkė Australijos vietinei reliktinei augmenijai bei gyvūnijai. Nė viena priemonė – šaudymas, nuodijimas, europinių plėšrūnų (lapės, šeško, šermuonėlio ir kt.) įveisimas – nedavė laukiamų rezultatų.
Avių ganyklos buvo tveriamos vielos tinklo tvoromis. Už tų tvorų susidarydavo ištisas triušių lavonų pylimas, ir nauji atėjūnai šiuo pylimu patekdavo į kitą tvoros pusę. 1950 m. pavyko rasti būdą, padėjusi susidoroti su triušiais. Vienas prancūzų bakteriologas pabandė triušius apkrėsti virusine liga – miksomatoze. Pasirodo, kad tai labai efektyvi priemonė, daugelyje Australijos sričių nuo šios ligos iškrito iki 90 % triušių. Bet dalis triušių įgavo imunitetą, todėl Australijoje jie vis dar yra probleminė rūšis.
Tai mūsų naminių triušių protėvis. Pirmiausia turime pabrėžti, kad vyraujanti nuomonė, jog naminis triušis yra kilęs iš prijaukinto kiškio, yra klaidinga. Triušis naminiu gyvūnu tapo seniai, daugiau kaip prieš 1 000 metų. Šiuo metu pasaulyje yra apie 66 naminių triušių veislės, daugiausia tai mėsiniai bei kailiniai žvėreliai. Yra ir pūkinių veislių. Vis labiau populiarėja dekoratyvinės (mažosios) naminių triušių veislės.
[divide style=”2″]
Autorė: Kęstutis Pėtelis
Šaltinis: Žurnalas „Medžiotojas ir medžioklė”
Kopijuoti ar kitaip platinti čia pateikta turinį be mūsų sutikimo draudžiama!
