Praleisti ir pereiti į turinį Skip to sidebar Skip to footer

Laukinis triušis – geidžiamas ir nelaukiamas

Turinys:

Laukinis (europinis) (Oryctolagus cu- niculus) triušis priklauso graužikų būriui. Tai nestambus žvėrelis: kūno ilgis 31-45 cm, masė 1,3-2,5 kg. Ausys trumpesnės už galvą. Kūnas paprastai pilkai rudas, kartais su rudesniu atspalviu. Nagai ilgi, tiesūs. Uodegos viršus pilkas, apačia balta. Daž­nokai būna (3-5 %) kitokių spalvų: juodi, šviesiai pilki, balti, margi. Triušiai šeriasi du kartus per metus.

Laukinis triušis apsigyvena raižytose vietovėse (griovose, raguvose, šlaituose, karjeruose), apaugusiose retais krūmais, bet nevengia ir plikų vietų. Rečiau apsi­gyvena apsauginėse miško juostose, so­duose ir parkuose. Ariamos žemės vengia. Neretai triušiai atsisako urvų ir pasirenka būstą atvirame ore, pvz., apsigyvena šakų krūvose, tarp sukrautų rąstų, malkų, net statybinių atliekų. Nevengia žmogaus kai­mynystės. Kalnuose apsigyvena iki 600 m virš jūros lygio. Didelę reikšmę gyvenamo­sios vietos pasirinkimui turi gruntas – jis turi būti lengvas, purus – tinkamas ur­vams rausti. Didžiausią laiko dalį pralei­džia urvuose. Kai kurie urvai naudojami daugelį metų ir sudaro kolonijas su sudė­tingu urvų labirintu. Urvai gali būti iki 3 m gylio. Pagrindinė urvo anga yra apie 22 cm skersmens, bet greitai susiaurėja iki 15 cm skersmens. Gyvenamosios erdvės yra 30-60 cm aukščio. Pagrindinį urvą nuo šalutinių galima atskirti nuo šalia jų angos esančių žemės kauburėlių. Triušiai papras­tai toli (iki 100 m) nuo urvų nenueina, maitinasi šalia jų, o pajutę pavojų tuoj pat slepiasi urvuose. Minta labai įvairiais au­galais, kuriuos randa šalia urvų. Laukiniai triušiai gana sėslūs, užima 0,5-20,0 ha te­ritoriją. Jie bėgioja nelabai greitai, bet yra labai vikrūs, todėl pagauti suaugusį triušį gana sunku. Triušiai gyvena šeimyninė­mis grupėmis po 8-10 žvėrelių. Grupėje vyrauja gana sudėtinga hierarchinė struk­tūra. Dominuoja poligamija, kai patinas turi kelias pateles. Dominantinis patinas su dominantine patele ir jos palikuonimis užima pagrindinį urvą. Kitos jo patelės gyvena ir veda jauniklius kituose, greti­muose urvuose. Šeimyninės grupės sudaro kolonijas. Kolonijoje tarp grupių yra glau­dus ryšys: patinai kartu gina koloniją nuo svetimų žvėrelių, vieni kitus perspėja apie pavojus. Ten, kur laukiniai triušiai netrik­domi, paprastai jie aktyvūs dieną. Trikdo­mi pasirenka naktinį gyvenimą. Laukiniai triušiai yra labai vislūs, veisimosi periodas apima beveik visus metus. Vadų skaičius priklauso nuo gyvenamosios vietos klima­tinių sąlygų. Pietų Europoje nuo kovo iki spalio atveda 3-5 vadas, kurioje būna 5-6 jaunikliai. Šiaurinėje arealo dalyje veisi­mosi periodas trunka trumpiau. Introdu­kuoti pietiniame žemės pusrutulyje, esant palankioms sąlygoms, veisiasi visus metus. Nėštumas trunka 28-33 dienas. Populiaci­jos prieauglis 20-30 jauniklių per sezoną iš vienos patelės. Šiaurinėse populiacijose ne daugiau kaip 20 jauniklių. Jauniklius veda urvuose. Jie gimsta pliki, visiškai bejėgiai. Praregi po 10 dienų, o 25 dienų amžiaus jau gyvena beveik savarankiškai. Lytiškai subręsta 5-6 mėnesių. Nors yra la­bai vislūs, bet populiacijos labai greitai ne­auga dėl didelio jauniklių mirtingumo. Per pirmas 3 gyvenimo savaites žūva apie 40 % jauniklių, o per pirmus gyvenimo metus – iki 90 %. Nedaugelis laukinių triušių išgy­vena iki 3 metų, nors maksimali amžiaus trukmė – 12-15 metų.

Pirminis laukinių triušių arealas buvo Pirėnų pusiasalis, Pietų Prancūzija, Šiau­rės vakarų Afrika. Žmogus bekeliaudamas išplatino triušius įvairiuose kraštuose, kur anksčiau jų nebūta. Senovėje buvo įpras­ta negyvenamose salose įkurdinti nami­nius gyvulius, ypač triušius ir ožkas, kad išsigelbėję iš paskendusių laivų žmonės turėtų kuo maitintis. Dabar laukiniai triu­šiai natūraliai gyvena Vakarų Europoje, net Vokietijoje, iš dalies Lenkijoje. Nuo XII a. gyvena Anglijoje ir Airijoje. Aklimatizuotas daugelyje pasaulio šalių: Ukrainoje, Rusi­joje, Kaspijos jūros salose, Pietų Afrikoje, Pietų Amerikoje (Čilėje, Argentinoje), Aus­tralijoje ir Naujojoje Zelandijoje.

Literatūroje randama žinių, kad triu­šių prieš Antrąjį pasaulinį karą bandyta įveisti Sūduvoje. Prof. T. Ivanauskas savo monografijoje „Pasaulio žvėrys“ rašo: „Lietuvoje taip pat daryta bandymų įveisti laukius triušius, jie net buvo kurį laiką išsi­laikę Sūduvos pietinėje dalyje, bet, atrodo, kad mūsų krašto klimatas jiems yra per žiaurus.“ Lietuvoje laukiniais triušiais vėl buvo susidomėta devintajame praėjusio amžiaus dešimtmetyje. 1985 m. laukiniai triušiai buvo įkurdinti Kauno medžioklės žūklės ūkyje Kauno rajone Smailių kaime (netoli Pažėrų bažnytkaimio). Jie buvo at­vežti iš Rostovo prie Dono srities (Rusija). Juos čia globojo miškininkas, medžiotojas Jonas Lučka.

Antroji vieta, kur buvo bandoma akli­matizuoti laukinius triušius, buvo Šunskų valstybinis medžioklės ūkis, kurio me­džioklės plotai buvo išsidėstę Kapsuko (dab. Marijampolės), Vilkaviškio, Lazdi­jų bei Alytaus rajonuose. Beje, šio ūkio viena iš pagrindinių paskirčių ir buvo medžiojamųjų gyvūnų aklimatizacijos bandymai. Laukinius triušius šiame ūky­je nutarta įkurdinti Kapsuko (dab. Mari­jampolės) rajone netoli Valavičių kaimo, nes čia buvo sukoncentruotas Šunskų valstybinio medžioklės ūkio smulkiosios medžiojamosios faunos aklimatizavimas. Buvo įrengtas fazanų aklimatizatorius bei jų medžiojimo vieta, ančių paleidimo į laisvę vietos bei tramplinas jų medžioklei, taip pat pastatytas pilkųjų kiškių veislynas. Į čia laukiniai triušiai buvo atvežti 1986 m. pačioje gegužės pradžioje. Šio straips­nio autoriui teko organizuoti triušių gau­dymą bei parvežimą iš Ukrainos, Krymo pusiasalio Eupatorijos miesto apylinkių. Eupatorija yra pietvakariniame pusiasalio dalyje, stepinėje pusiasalio zonoje. Vėliau į čia buvo atvežta laukinių triušių iš Rostovo prie Dono srities.

Dėl plėšrūnų gausos triušių daugėjo labai lėtai. 1989 m. pasikeitus medžioklės ūkių statusui, o vėliau juos panaikinus laukinių triušių aklimatizacijos darbai nutrūko ir triušiai palaipsniui išnyko. Bet pirmieji aklimatizacijos bandymai parodė, kad Lietuvoje laukiniai triušiai vargu ar būtų prigiję dėl jiems per daug atšiaurių žiemų bei plėšrūnų gausos.

Laukinis triušis yra įdomus medžio­klės laimikis. Jie medžiojami dėl kailio ir gana skanios mėsos. Triušiai medžiojami jų tykojant prie urvų, kai išlenda gany­tis. Taip pat medžiojami varant, bet šioje medžioklėje jį nušauti sunkiau negu kiškį, nes triušis bėga ne tiesia linija, o zigzagais. Įdomiai medžiojama pasitelkus naminį šešką (lot. Mustela putorius furo), liaudiš­kai dar vadinamą fretu. Šeškas įleidžiamas į laukinių triušių urvą, kur jis puola jo gy­ventojus. Išbaidyti triušiai bėga laukan ir papuola į medžiotojų urvų angose pasta­tytus tinklelius, gaudykles arba medžioto­jai juos išlindusius iš urvo šaudo. Šeškui, žinoma, prieš medžioklę ant snukučio už­maunamas apynasris, nes kitaip papjovęs triušį ir juo pasisotinęs šeškas atsigultų miegoti šiltame triušio guolyje, ir tolimes­nė medžioklė nueitų niekais.

Laukinių triušių populiacijos gausa gali labai kisti ir pasiekti didelį anomalinį kiekį. Tada jie gali daryti didelę žalą žemės bei miškų ūkiui. Apskritai daugelyje šalių laukiniai triušiai laikomi kenkėjais. Turbūt daugelis yra girdėję Australijos laukinių triušių istoriją. 24 laukiniai triušiai, kaip medžiojamieji žvėrys medžioklei pagy­vinti, į Australiją buvo atvežti 1859 metais. Bet jau 1900 m. Australijoje jų gyveno apie 20 milijonų. Išplitę triušiai sunaikino avių ganyklas ir tūkstančiai avių augintojų ban­krutavo. Triušiai labai pakenkė Australijos vietinei reliktinei augmenijai bei gyvūni­jai. Nė viena priemonė – šaudymas, nuo­dijimas, europinių plėšrūnų (lapės, šeško, šermuonėlio ir kt.) įveisimas – nedavė lau­kiamų rezultatų.

Avių ganyklos buvo tveriamos vielos tinklo tvoromis. Už tų tvorų susidarydavo ištisas triušių lavonų pylimas, ir nauji atė­jūnai šiuo pylimu patekdavo į kitą tvoros pusę. 1950 m. pavyko rasti būdą, padėjusi susidoroti su triušiais. Vienas prancūzų bakteriologas pabandė triušius apkrėsti vi­rusine liga – miksomatoze. Pasirodo, kad tai labai efektyvi priemonė, daugelyje Aus­tralijos sričių nuo šios ligos iškrito iki 90 % triušių. Bet dalis triušių įgavo imunitetą, todėl Australijoje jie vis dar yra problemi­nė rūšis.

Tai mūsų naminių triušių protėvis. Pirmiausia turime pabrėžti, kad vyraujanti nuomonė, jog naminis triušis yra kilęs iš prijaukinto kiškio, yra klaidinga. Triušis naminiu gyvūnu tapo seniai, daugiau kaip prieš 1 000 metų. Šiuo metu pasaulyje yra apie 66 naminių triušių veislės, daugiau­sia tai mėsiniai bei kailiniai žvėreliai. Yra ir pūkinių veislių. Vis labiau populiarėja dekoratyvinės (mažosios) naminių triušių veislės.
[divide style=”2″]

Autorė: Kęstutis Pėtelis
Šaltinis: Žurnalas „Medžiotojas ir medžioklė”

Kopijuoti ar kitaip platinti čia pateikta turinį be mūsų sutikimo draudžiama!

Užsiprenumeruokite žurnalą „Medžiotojas ir medžioklė”

Įvertinkite straipsnį

Įvertinimas: 5 / 5. Balsavo: 2

Būkite pirmas ir įvertinkite šį straipsnį!

Palikti komentarą

Kaip prišaudyti priedėlį?

Žiūrėti apžvalgą