Skip to content Skip to sidebar Skip to footer

Kodėl jis taurusis

Turinys:

Neabejoju, kad mūsų protėviai taurųjį elnią vadino tik vienu žodžiu – elnias. Lietuvių kalboje visi žvėrys buvo vadinami vienu žodžiu – tauras, stumbras, briedis, stirna, vilkas, lapė, taigi ir elnias. Pavadinimai iš dviejų žodžių susidarė pastebint išoriškai labai panašių žvėrių skirtumus (pavyzdžiui, miškinė kiaunė ir akmeninė kiaunė) arba įsikuriant naujoms žvėrių rūšims (pavyzdžiui, pilkasis kiškis ir baltasis kiškis). Dar praėjusio šimtmečio viduryje šnekamojoje lietuvių kalboje tebuvo vienas žodis – elnias. Manoma, kad elniai Lietuvoje išnyko XIX a. pradžioje, nes dar 1783 metais Lenkijos ir Lietuvos žvėrių aprašymuose jie minimi kaip įprasti žvėrys, o 1830 m. gamtininkas E. Eichvaldas nurodo, kad elnių Lietuvoje nėra. Kaimyninėje Latvijoje jie taip pat buvo išnykę – vietiniai vokiečių aristokratai apie XIX a. vidurį atsivežė jų iš Vokietijos, o 1908 metais – iš Lenkijos. Be abejo, ir į grafo Naryškino aptvarus Žagarės miškuose taurieji elniai buvo atvežti jei ne tiesiai iš Vokietijos, tai iš Latvijos, kurioje tuo metu apie keturi šimtai tauriųjų elnių buvo laikomi aptvaruose. Ir taip sudurtinis vokiečių kalbos žodis Edelhirsch išverstas į mūsų kalbą tapo tauriuoju elniu, į rusų – blagorodnij olen. Lenkiškas vertimas dar tikslesnis – jelen szlachelny, nes iš tikrųjų pirmoji vokiško žodžio dalis, Edel-, reiškė ne paties žvėries savybes, bet tai, kad jį medžioti turi teisę tik kilmingieji!

Kaip-atskirti
Elninių žvėrių išvaizda iš užpakalio: a – tauriojo elnio; b – danieliaus; c – dėmetojo elnio; d – stirnos (iš A. Navasaičio, K. Petelio „Medžioklė“)

Tačiau 1848 metų revoliucija Vokietijoje panaikino kilmingųjų privilegijas, elnius pradėjo medžioti kas tik panorėjo (kaip tik tada dideliuose šios šalies plotuose jie buvo visai išnaikinti), tad ir pirmoji pavadinimo dalis neteko prasmės. Todėl vokiečių kalboje įsitvirtino nauja, demokratiškesnė, šio pavadinimo forma – Rothirsch, verčiant pažodžiui – raudonas, lietuviškai tariant – žalas elnias. Visai teisingai pirmoje originalioje lietuviškoje zoologinėje knygoje „Mūsų šalies žinduoliai” (Kaunas, 1932) zoologas Jurgis Elisonas jį pavadino dvejopai – Elnias taurasai, arba Elnias žalasai. Patiną J. Elisonas vadino originaliu lietuvišku žodžiu – ragingis, patelę – glumbė. Daugiau nei pusšimtį metų jo pateiktas tauriojo elnio aprašymas buvo išsamiausias ir tiksliausias, kokį galima buvo rasti lietuvių kalba. Straipsnio apie elnią pradžioje zoologas pateikė gana įsidėmėtiną trumpą šio žvėries aprašymą: „Pasižymi vidutinio dydžio galva, gražiai ištiestu kaklu, dailiu liemeniu ir grakščiomis galūnėmis; akys pusėtinos ir turi dideles ašarų duobutės; ausys beveik pusės galvos ilgumo; uodega pusės ausies ilgumo. Viršutiniame žandikaulyje turi mažas kabliukų pavidalo iltis…”. Vienu sakiniu labai aiškiai nurodyta, kaip atpažinti taurųjį elnią, – palyginant ausies ir uodegos ilgį. Galima tik apgailestauti, kad J. Elisono pamokymus mūsų medžiotojai ir miškininkai daugelį metų buvo užmiršę ar net gerai neišmokę. Jau 1936 metais žurnalo „Medžiotojas” Nr. 26 profesorius Tadas Ivanauskas rašė: „Šį rudenį medžioję apie Merkinę medžiotojai pasakoja, esą per varymą miške prieš vieną iš jų išėjo nepaprastai didelis „ožys” su ilgais, apie 70 cm, ragais. Tas „ožys” po šūvio nubėgo atgal, paskui per tą patį varymą išėjo prieš kitą medžiotoją karį. Pastarasis irgi paleido į jį šūvį. Abiem atvejais buvo šauta šratais ir „ožys” nebuvo paimtas. Atrodo, kad čia būta elnio, o gal danieliaus”. Skaitytojai gali pasipiktinti – šiandieniniai medžiotojai viską žino, viską moka ir tokių elementarių dalykų net aiškinti nereikia. Reikia, net labai reikia. Ne taip seniai dar ir man teko matyti sumedžiotą elnią, palaikytą briedžiu, danielius – tai stirnomis, tai elniais, ir panašiai…

O štai prof. V. Padaiga knygoje „Miškas ir elniniai” (Vilnius, Mintis, 1969 m.) užfiksavo ano meto žvėrių apskaitų kuriozus: penkiuose rajonuose išvardinti 27 atskiri miškai ir Jurbarko rajone 5 girininkijos. Tuose plotuose gyvena viso labo tik apie pora šimtų danielių – vos po keletą viename miško plote. Teiginys, kad „daugelyje miškų jie gyvena kartu su tauriaisiais elniais” tik patvirtina, kad tai anaiptol ne danieliai. Gal dar ir buvo išlikęs vienas kitas danielius, tačiau porą dešimtmečių stebėdamas ir tauriuosius elnius, ir danielius tame pačiame plote gyvenančius laisvėje, Punios šile, įsitikinau, kad jokio polinkio kartu nuolat gyventi jie neturi. Jau vien tai, kad tauriojo elnio orientacijos pagrindas -uoslė, o danieliaus – regėjimas, formuoja skirtingus šių žvėrių įpročius, skirtingas reakcijas į aplinkos dirgiklius. Neabejotina, kad daugeliu atvejų „danieliais” buvo apskaityti vasaros mėnesiais matyti dėmėti tauriųjų elnių jaunikliai.

Tik 1988 metais išleistoje doc. A. Navasaičio ir doc. K. Petelio knygoje „Medžioklė” pirmą kartą išspausdintas piešinėlis su etninių žvėrių užpakalių atvaizdais, kaip priemone atpažinimui. Toks „vadovas” padeda išmokti greitai ir tiksliai atpažinti elninius žvėris, tik reikėjo įtraukti dar ir briedį.

Nuo 1954 iki 1990 metų Kauno r. Dubravos miške gyveno nedidelė dėmėtųjų elnių populiacija, dabar gana daug jų gyvena aptvaruose. Be to, dabar Lietuvoje aptvaruose gyvena ir nemažai Dovydo elnių. Todėl šiuo metu pirmasis elnio pavadinimo žodis tapo reikalingesnis nei anksčiau.

Taip lietuvių kalboje visiems laikams įsitvirtino senoviško vokiško pavadinimo vertimas į taurusis elnias, tik gaila, kad J. Elisono surinkti originalūs lietuviški žodžiai nepelnytai užmiršti.

Autorius: Algimantas Kamičaitis
Nuotraukos: Romualdo Barausko
Šaltinis: Žurnalas “Medžiotojas ir medžioklė

Kopijuoti ar kitaip platinti čia pateikta turinį be mūsų sutikimo draudžiama!

Įvertinkite straipsnį

Įvertinimas: 5 / 5. Balsavo: 1

Būkite pirmas ir įvertinkite šį straipsnį!

Komentuoti

Kaip prišaudyti priedėlį?

Žiūrėti apžvalgą