Veislės standartas ir istorija
Suomių laika yra medžioklinių šunų veislė. Šie šunys yra judrūs, nuovokūs, labai prisirišę prie šeimininko. Gyvena 12-15 metų. Šios veislės šunys yra nedideli, patys mažiausi iš visų laikų. Mažas jų dydis suteikia galimybę šunį auginti net ir namų sąlygomis mieste, tačiau visos laikos geriau jaučiasi lauke.
Kailis raudonai auksinės rudos, įvairaus intensyvumo spalvos. Šiek tiek šviesesnė yra vidinė ausų pusė, vokai, pasmakrė, krūtinė, pilvas, kojų vidinė pusė, šlaunys ir uodegos apačia. Kartais pasitaiko balta juostelė ant krūtinės ir mažų baltų dėmių ant kojų. Lietuvoje, kaip ir Rusijoje, susiformavęs požiūris, kad suomių laika turi būti intensyvios rausvai rudos spalvos. Suomijoje, Anglijoje, Olandijoje, Amerikoje, Australijoje ir Naujojoje Zelandijoje labiau pageidautinos šviesios spalvos. Medžioklės požiūriu tai labai universali veislė, medžiojanti ne tik kurtinius, tetervinus, voveres, kiaunes, barsukus, bet ir meškas, šernus bei briedžius. Suomijoje suomių laikos dažniausiai medžioja kurtinius ir briedžius, Rusijoje – barsukus, šernus, meškas ir kiaunes, o Lietuvoje – kiaunes, mangutus ir šernus. Suomių laika puikiai pasirodo ir medžiodama urvuose gyvenančius plėšrūnus, bebrus, taip pat ir vandens paukščius.
Manoma, kad šios veislės kilmės šalis Suomija. Suomių laika 1979 m. užregistruota kaip nacionalinė Suomijos veislė, kitaip dar vadinama Suomenpystykorva arba Finnish Cock Eared Dog. Senovėje veislė buvo žinoma kaip the Finnish Barking Birddog. Veislės istorija prasidėjo prieš du tūkstančius metų, kai žmonės buvo įsikūrę prie Ladogos ežero krantų. Šunys tada buvo pagalbininkai medžioklėje. Kai kurie žmonės palaipsniui keitė savo gyvenamąją vietą persikeldami į vakarus. Kartu pasiimdavo ir savo šunis, kurie susimaišė su Europos špicais. Manoma, kad pastarieji yra šios veislės protėviai. Prasidedant krikščioniškajai erai gentis vis giliau kėlėsi į miškingą Rytų Suomijos gilumą ir liko čia gyventi. Dėl to veislė liko mažai pakitusi, atitinkanti senovės genties medžiotojų reikalavimus, nes buvo mažai kontaktų su kitų veislių šunimis. Suomių laika buvo ypač vertinama kaip entuziastinga, energinga, aukštos kvalifikacijos medžiotoja. Pirmajame rašytiniame keliautojo dokumente suomių laikos apibūdinamos kaip „sodriai raudonos spalvos šunys“. Dokumentas, įrodantis veislės egzistavimą, rastas 1870 m. prancūzų tyrinėtojo, keliautojo De La Martiniere Murmansko pakrantėse (dabart. Rusija, tuometinė Karelija). Dėl Suomijos ir Rusijos karų, Karelijos dalybų praeityje iki šių dienų dėl veislės pavadinimo kyla debatai. Ši veislė vadinama labai įvairiai. Mūsų nuomone, to priežastis yra žmonių nesusikalbėjimas (politinis aspektas), vieni tobulino veislę remdamiesi vienokiais įsitikinimais, kiti – kitokiais. Taip ir išėjo, kad atsirado dvi veislės, nors pagal standartą šunys beveik visiškai identiški. Netgi Lietuvoje ši veislė turi kelis pavadinimus. Kartais vadinama karelų-suomių laika, kartais tiesiog karelų laika. 2006 m. liepos 5 d. buvo pasirašyta sutartis tarp Rusijos kinologų federacijos ir Suomijos kinologijos klubo, kurioje karelų-suomių laika ir suomių špicas (angį. Finnish spitz) sujungti į vieną veislę. Tačiau, mūsų manymu, suomių špicas nėra medžioklinė veislė. Lietuvos kinologų pastangomis galų gale Lietuva gavo patvirtinimą šios veislės šunis vadini suomių laikomis. Taigi nuo šiol Lietuvoje ši veislė vadinama tik suomių laika, ankstesni pavadinimai jau nebevartojami.
Tarptautinės kinologų federacijos (FCI) svetainėje pateiktas veislės standartas (FCI-Standard N° 49/09.08.1999/GB). Suomių laika priklauso V FCI klasifikacijos grupei – primityviems špicams, turi darbinę klasę. Taip pat šiai šeimai priklauso visos medžioklinės laikos bei jų analogai – elkhundai ir tokios veislės, kaip Sibiro haskiai, malamutai, samojedai, volfspicai, pomeranai ir kt.
Suomių laikų raida užsienyje ir Lietuvoje
Suomijoje pirmasis suomių laikos standartas buvo patvirtintas 1892 metais. Pirmoji paroda įvyko tais pačiais metais kaip ir buvo patvirtintas standartas, o pirmieji lauko bandymai įvyko po kelerių metų – 1897. Šiandien veislė labai paplitusi ne tik Suomijoje, bet ir Švedijoje. Ši veislė yra neatskiriama Suomijos kultūros dalis. Veislė apdainuojama daugelyje suomių kultūrinio paveldo dainų. Daug metų suomiai puoselėjo šios veislės savybę – lojimą. Lojimas skardus ir sinchroninis.
Kaimyninėje Rusijoje suomių laika plačiai paplitusi, tačiau pagrindinis veisimo centras -Maskvos regionas. Rusijoje ši laika naudojama kailinių žvėrelių, kanopinių žvėrių, miškų ir vandens paukščių medžioklėje.
Į Didžiąją Britaniją pirmą kartą suomių laika atkeliavo 1927 m., ją parsivežė medžiotojas po kelionės į Skandinaviją. Šios veislės mylėtojai netrukus įsteigė suomių laikų klubą. 1935 m. veislė buvo taip išpopuliarėjusi, kad buvo įsteigtas šios veislės veislynų klubas.
Manoma, kad pirmas į JAV 1959 m. buvo importuotas patinas iš „Cullabine“ veislyno Anglijoje. Jo vardas buvo Cullabine Rudolph iš Griseldps Prais (angį. Griselda Price). Jau 1960 m. prasidėjo šios veislės veisimas Amerikoje. Iki šių dienų veislė Amerikoje išliko populiari. Suomių laikų klubas Amerikoje buvo įregistruotas 1975 m., praėjus 16 metų po pirmojo importuoto šuns. Amerikietiško veislės standarto užuomazga – 1976 m., tai buvo pamatas dabartiniam standartui.
Lietuvoje pirmoji suomių laika (patelė) užregistruota 1979 m., ji priklausė Jovariškių veislynui. Ši Aljonasta (suomių laika) buvo importuota iš Suomijos. Pirmą kartą buvo sukergta su Džeku, kuris buvo parvežtas iš Kirovo. Vieni pirmųjų suomių laikų (tada dar karelų-suomių laikų) veisėjų ir veislės puoselėtojų buvo G. Mateika, P. Bluzma, B. Jurgelevičius ir kt. Šiuo metu daugiausia pastangų suomių laikos veislei išsaugoti bei gausinti deda biržietis Vygantas Indrašius ir plungiškis Andriejus Petrikis. Atsiranda ir daugiau šios veislės entuziastų. Lietuvoje šios veislės atstovai naudojami kiaunių, mangutų (usūrinių šunų), barsukų, bebrų ir šernų medžioklėse. Populiarėjant veislei Lietuvoje žmonės įsigyja šuniuką ir namų džiaugsmui. 1993 m. kovo 12 d. iš visos Lietuvos į Kauną susirinkę medžioklinės šunininkystės entuziastai, mylintys laikas ir neįsivaizduojantys medžioklių Lietuvoje be šių puikių, nepaprasto grožio, ištvermingų ir universalių šunų, siekdami pagyvinti medžiojančių su laikomis medžiotojų tarpusavio bendravimą, neprarasti ryšių su jais „pertvarkos“ valstybėje laikotarpiu, nutarė steigti Lietuvos laikų savininkų klubą (LLSK). Šiuo metu klubo prezidentas yra Gediminas Žiūkas. Klubas priklauso Lietuvos kinologų draugijai. Lietuvoje iki 2012 m. užregistruota 50 suomių laikų. 2011 m. daugiausia šunų importuota iš užsienio. Daugiausia parvežta iš Rusijos: tai Boy (patinas), Vesta (patelė), Natis (patinas), Monatas (patinas), Čeri (patelė). Iš Suomijos buvo parvežta kalytė Zirppa.
Suomių laikų mylėtojai
Esame du jauni, entuziastingi suomių laikų mylėtojai. Šiuo metu veislyne auginame penkias suomių laikas – Arką, Tobį, Monatą, Vestą ir Natį.
Pirmąją karelų-suomių laiką pamačiau pas kaimyną, kuris „ugninį liūtą“ parsivežė iš Rusijos. Nuo tada karelų-suomių laika tapo mano svajone… Praėjo daug metų, kol pats įsigijau šios veislės šunį.
Pirmoji į namus atkeliavo Arka. Ją parsivežiau 4 mėnesių. Iš karto supratau, kad tapsime gerais draugais. Su Arka prasidėjo mano ir draugės Aivos kelias į kinologiją. Įstojome į šunų mylėtojų klubus, pradėjome aktyviau domėtis veislės standartu, seminarais, medžioklės subtilybėmis, bandymais. Arkai pirmieji bandymai prasidėjo tik atvykus. Darėme įvairius kiaunių pėdsakus, kiekvieną dieną būdavome miškuose. Pirmas aplotas laimikis buvo katinas, pirmoji kiaunė buvo „įkelta“ į medį, kai Arka tebuvo 7 mėnesių. Greitai Arkai jau bus 7 metai, bet ji nepamainoma medžioklėje. Tipinė suomių laika, judri, bet labai paklusni. Ramiai, tiksliai seka pėdsaku ir kantriai išloja prie medyje pasislėpusios kiaunės.
Rinkdamasis Arką pamačiau nuostabų patinėlį Tobį, tačiau iš karto man jo nepardavė. Savininkas norėjo pagalvoti. Po dviejų savaičių paskambino ir pasiūlė atvažiuoti pasiimti Tobį. Taigi nelaukdamas, kol persigalvos, skubėjau pasiimti. Taip pas mus atsirado antra suomių laika. Tobis puikaus temperamento šuo, šaunus medžiotojas, plačios paieškos. Tačiau jis nėra toks paklusnus kaip Arka. Jį pradėjome vadinti amžinu medžiotoju. Niekada nenorėdavo po medžioklės lipti į mašiną. Jam, ko gero, atrodė, kad medžioti reikia 24 valandas per parą. Laikui bėgant jis tapo paklusnesnis, bet teko imtis įvairių dresūros būdų. Pirmąsias suomių laikas (Arką ir Tobį) treniruoti, ko gero, buvo sunkiausia, nes neturėjome jokio šuns, prie kurio būtų galima juos mokyti.
2008 m. pradėjome dalyvauti medžiotojų parodose ir bandymuose. Paskatinti Lietuvos laikų savininkų klubo prezidento Gedimino Žiūko dalyvavome FCI parodose, jose dalyvaujame iki šiol. Su savo šunimis aplankėme parodas Latvijoje, Estijoje ir Rusijoje. Draugai iš Rusijos pakvietė dalyvauti parodoje Maskvoje „Laika -2012“. Bendromis jėgomis su LLSK prezidentu bandome įkurti Lietuvos laikų duomenų bazę.
Geras yra posakis „apetitas auga bevalgant“… 2009 m. pradėjome dairytis, iš kur būtų galima parsivežti „naujo kraujo“, nes Lietuvoje šios veislės atstovų nedaug, be to, jie tarpusavyje artimai giminingi. Svarbiausias dalykas, kuriuo vadovavomės rinkdamiesi – darbinės savybės, žinoma, ir grožis. Buvome girdėję apie Tatjaną Farafonovą ir jos šunis, išstudijavome jos augintinius. Pradėjome susirašinėti su Tatjana. Iš pradžių galvojome įsigyti vieną šunį, tačiau įsigijome tris (1 kalytę, 2 patinėlius). Pas Tatjaną išsirinkome įstabaus grožio patelę Vestą (tėvai – Vestas ir Vesta V), jos kailis ugninės spalvos. Vesta protinga, labai aktyvi, jos pilna visur. Nors ji dar jauna, bet susidomėjimą medžiokle rodo. Mūsų mažasis draugužis Monatas (tėvai – Sobolis ir Viatka) pas mus atkeliavo 6 savaičių. Tvirto charakterio patinėlis, mėgstantis vadovauti. Pirmą kiaunę aplojo 6 mėnesių amžiaus padedant Tobiui. Natis (tėvai – Grom ir Asia) pas mus apsigyveno būdamas 1 metų. Pirmas jo laimikis buvo šeškas, nors jis atrodo nedrąsus, tačiau medžiodamas labai aštrus ir gana plačios paieškos. Vesta, Monatas ir Natis dar jauni, tačiau rodo didelį norą medžioti. Tikime, kad bus puikūs pagalbininkai medžioklėje. Dedame visas pastangas, kad užaugę jie puikiai medžiotų, gerintų ir gausintų suomių laikų veislę Lietuvoje.
[divide style=”2″]
Autoriai: Autoriai: Aiva PAŽERECKAITĖ, Redas JARUŠAITIS
Šaltinis: Žurnalas “Medžiotojas ir medžioklė”
Kopijuoti ar kitaip platinti čia pateikta turinį be mūsų sutikimo draudžiama!
