Kaip nesurasti vilko…

Tai ne klausimas, o esamos situacijos įvardijimas. Jei būtų klausimas, atsakymas būtų – neieškoti. Deja, neieškoti negalima. Reikia vykdyti žvėrių apskaitą, suteikti jai tikslumo ir objektyvumo regimybę, kad būtų galima konstatuoti – vilkų daug mažiau nei suinteresuoti piktavaliai medžiotojai ir ūkininkai skelbia.

Prieš keletą metų rašiau, kaip mes trys, gerai žinantys Punios šilą (2,7 tūkst. ha), esant optimaliomis žvėrių apskaitos pagal pėdsakus sąlygomis, eidami iš anksto nustatytais maršrutais, nesuradome vilko pėdsakų, nors gerai žinojome, kad jis šile yra. Daugelį metų dirbęs profesionaliu medžiotoju teoriškai žinojau, kad Rusijos taigos platybėse, esant nedideliam žvėrių tankumui, naudojamas maršrutinis apskaitos metodas.
Dar 1962 m. tuometinio Gamtos apsaugos komiteto leidinyje „Medžiojamųjų žvėrių ir paukščių apskaita“ buvo rekomenduojami tikslesni metodai, o maršrutinis net neminimas.

Europos medžiotojų spaudoje paskaitinėdamas apie šiuolaikinius žvėrių apskaitos metodus, pavyzdžiui, tauriųjų elnių apskaitą identifikuojant juos pagal šviežiose išmatose liekančią genetinę medžiagą, atsidusdavau – mes tokiems darbams stokojame pinigų.

Kai Aplinkos ministerija papildė Medžioklės taisykles įpareigojimu medžioklės plotų naudotojams kasmet atlikti apskaitą ir paskelbė jos atlikimo metodiką, tikrai nustebau, palyginęs ją su kita metodika – „Zimnij maršrutnij učet ocho- tničjich životnich“ ( S. G. Priklonskij), išspausdinta 1973 m. Okos valstybinio rezervato darbuose.

Rusų metodika remiasi 1932 m. sudaryta A. N. Formozovo formule, nustatančia sąryšį tarp žvėrių tankumo ir pėdsakų, kertančių apskaitos maršrutą. Trečias nemažiau svarbus faktorius nustatant žvėrių skaičių – tos rūšies žvėrių paros kelio ilgis, kurį taip pat būtina nustatyti apskaitos metu. Rusiška apskaitos instrukcija buvo išversta į lietuvių kalbą gana kūrybingai, pritaikyta vietos sąlygoms.
Deja, yra vienas esminis skirtumas – visiškas nepasitikėjimas dabartinių apskaitų vykdytojais, manant, kad provincijos kvaileliai atskirsime, anot lenkiško medžiotojų humoro, „lyg tai jaunas vilkas, lyg tai sena katė“.

Todėl reikalaujama: viską fotografuokite ir siųskite į sostinę, o čia geriau žinome kas yra kas. Pėdsakų skaičiavimas apskaitos maršrutuose – pusė, dargi mažiau kaip pusė darbo. Norint suskaičiuoti žvėris, o ne tik jų pėdsakus, būtina žinoti kiekvienos žvėrių rūšies vidutinio paros maršruto ilgį, apie kurį lietuviškoje instrukcijoje net nekalbama.
Taigi, net ir pavadinimas „Medžiojamųjų gyvūnų apskaita“ – iš esmės neteisingas, nes tai tik jų pėdsakų skaičiavimas. Jei bandysime maršrutinę apskaitą taikyti gyvūnų paros maršruto ilgį nusižiūrėję nuo lubų, tokius turėsime ir rezultatus.

Žiūrėjimą į lubas man priminė GAA „Baltijos vilkas“ tarybos pirmininkės Linos Paškevičiūtės internete paskelbtas skaičius, kad Lietuvoje tėra 208 vilkai. Įdomu, ar šis skaičius nėra atnaujintų, Sibiro platybėms pritaikytų, apskaitų metodų taikymo rezultatas?

XX a. 9-ame dešimtmetyje, saugodamas nuo vilkų Punios šile aklimatizuojamus muflonus, nuėjau daug kilometrų vilkų pėdsakais, ne kartą pavyko juos apsupti vėliavėlėmis, organizuodavau sėkmingas medžiokles. Įsitikinau, kad vilkas sėkmingai naudojasi išvažinėtais miško keliais, slepia savo pėdsakus ne tik žvėrių bandų takuose, bet ir pavienių šernų, elnių pėdose. Jis sudvejina pėdsakus, grįždamas jais atgal, nuo kelio, žvėrių tako ar pėdsako paprasčiausiai nenužengia, o nušoka tokiose vietose, kur krūmai, nusvirę šakos riboja matomumą.

Norint rasti vilko pėdsakus, reikia jų atidžiai ieškoti. Jei vilkui reikia patekti iš taško A į tašką B, kuriuos skiria 2 km, o tarp šių taškų vingiuoja 3 km gerai išvažinėto kelio, vilkas nebris tiesiai per mišką, o nurisnos patogiu keliuku.
Miškuose, kur vyksta miško ruošos darbai, esant didesniam kanopinių žvėrių tankumui, vilkų apskaita pagal pėdsakus neįmanoma. Vilkas bijo tik jam nesuprantamų dalykų, kaip, pavyzdžiui, vėliavėlių, o žmogus, medžioklė, šūviai jam nedaro įspūdžio. Vokietijoje pirmosios vilkų populiacijos susiformavo kariuomenės pratybų poligonuose, kuriuose nuolat aidi šūviai.

Žmonėms, nežinantiems kanopinių žvėrių etologijos, įtikinamai skamba tauškalai, kad vilkas padeda miškininkams saugoti miškus nuo kanopinių žvėrių daromos žalos, juos išsklaidydamas.
Vokiečių patirtis rodo, kad vilkai suvaro kanopinius žvėris į dideles bandas, kurios priverčiamos apsistoti tuose miško plotuose, kur gali iš toliau pastebėti plėšrūnus. Taigi, negalėdami laisvai pasirinkti optimaliausių mitybos vietų, kanopiniai žvėrys tuose plotuose padaro itin didelę žalą.

Kita pasaka, kad vilkas neša naudą kanopiniams žvėrims, išmedžiodamas sergančius, silpnus žvėris, irgi remiasi nežinojimu. Silpni, sergantys žvėrys yra pačių elninių žvėrių išvejami iš bandų ir gyvendami pavieniui, mažai judėdami dažniausiai išvengia vilkų dėmesio. Šveicarijoje probleminiai, darantys didelę žalą, vilkai yra sumedžiojami. Tokiais vilkais dažniausiai būna vienišiai ir jų sumedžiojimas neturi „auklėjamosios“ reikšmės. Todėl biologai jau siūlo pradėti tikslingai sumedžioti atskirus didesnių gaujų narius, kad likusieji pasimokytų, suprastų, jog už įžūlumą gali būti baudžiami.

Medžioklės plotai, kuriuose dabar medžioju, ribojasi su Žuvinto gamtiniu rezervatu, dalis jų įeina į biosferos rezervato ribas. Tenka nuolat bendradarbiauti su rezervato darbuotojais, keičiamės informacija apie gyvūnijos stebėjimus.
2018 m. žvėrių maršrutinės apskaitos metu rezervate gyveno tik 4 vilkai, tačiau apskaitos maršrute jų pėdsakai nebuvo užfiksuoti. Žinoma, daug kartų žvėrių stebėjimo kameros juos visus filmavo, iš drono buvo nufilmuota pavienės šlubos vilkės manevravimas nendrynuose. Deja, tai – ne apskaita.

Rudeniop paaugus jaunikliams ir prisijungus antramečiams, gauja padidėjo iki 9 vilkų. Kartais, prisijungus kitiems vilkams, susidarydavo net vienuolika. Tokiai gaujai išgyventi reikia nemaža mėsos: vien tik mūsų medžioklės plotų vieneto ribose buvo sudraskyta 12 avių, 1 veršis.
Kas nuveikta kitų medžioklės plotų vienetų ribose, Alytaus ir Marijampolės rajonuose, dar reikia suskaičiuoti. Daug žalos padaryta rezervato briedžiams – dauguma patelių liko be jauniklių. Vienas mūsų medžiotojas, sėdėdamas žvėrių tykojimo bokštelyje, girdėjo ilgą ir šiurpų vilkų draskomo briedžiuko vaitojimą.

2019 m. rezervato žvėrių apskaitos maršrute užfiksuoti 9 vilkų pėdsakai. Manome, kad dar pora ar net trejetas jų sėkmingai „pasislėpė“.

Aš anaiptol netvirtinu, kad pagal lietuviškai sibirietiškos žvėrių apskaitos metodiką kiekvienoje kaimiškoje savivaldybėje „nuslėpta“ po ketvertą vilkų. Tokia galimybė nepaneigiamai egzistuoja. Tai sudarytų bent 180 vilkų šalies mastu. Pridėjus šį skaičių prie L. Paškevičiūtės pripažįstamų 208, būtų 388 vilkai.
Taip pat netvirtinu, kad vilkų populiacija per metus gali padidėti 2,5 karto, tačiau tokia galimybė, kaip rodo Žuvinto rezervato pavyzdys, nepaneigiamai reali.

Dar 2016 m. žurnale „Medžiotojas ir meškeriotojas“, aprašęs kaip vilkai metai iš metų drąsėja, pasiūliau, kad, jei atsiras vilkų žmogėdrystės atvejų, atsakovais laikyti GAA „Baltijos vilkas“.

Matyt, pasiūlymas atrodė toks įžūlus, kad niekas neišdrįso net prisipažinti jį skaitęs. „Baltijos vilko“ didelių pastangų dėka dabartiniai vilkai įsitikino, kad yra saugomi, todėl su žmogumi gali nesiskaityti: kiemuose draskyti šunis, pjauti gyvulius, lįsti į tvartus, o progai pasitaikius prisiminti ir žmogienos skonį.

Labai neteisinga, kad vilkų daroma žala gyvulių augintojams atlyginama iš savivaldybėse kaupiamų lėšų, kurias suneša medžiotojai, apmokėdami už teisę naudoti medžiojamuosius žvėris.
Neseniai šie mokesčiai padidinti dvigubai. Gal vėl reikės didinti, nes gausėjant vilkų populiacijai reikės vis daugiau pinigų. Jų trūksta medžioklėtyrai ir medžioklėtvarkai, nėra net minimaliam būtiniausios literatūros leidimui.
Kol už nuostolius nebus priverstas mokėti vilkų mylėtojas ir globėjas GAA „Baltijos vilkas“, tol nesibaigs triukšminga, beprasmiška (regimai kažkam labai pelninga) kova už vilkų, kuriems jokie pavojai negresia, išsaugojimą. Didžiausios grėsmės, kuriomis remiasi vilkų saugotojų keliamas triukšmas, yra jų pačių sugalvotos.

Detaliau šį visuomenės kvailinimo kampanijos teorinį pagrindą analizavau šio žurnalo 2015 m. 2 nr. spausdintame straipsnyje „Apsauga nuo išgalvotų grėsmių“. Plačiąją visuomenę kvailinti nesunku, tačiau Aplinkos ministerijoje turėtų būti ir patyrusių specialistų…

Algimantas Kamičaitis
Žurnalas „Mūsų girios“