Gyvendamas santuokoje niekad nesusimąsčiau, kad mano gyvenimas gali keistis. Atrodė, kad esu laimingas rytais keldamasis ir važiuodamas į darbą, kad esu laimingas savaitgaliais dirbdamas sode, kad gera man buvo tvarkantis bendrabučio kambarėlyje ar plaunant grindis bei vakarykščius indus, kurie iš vakaro buvo „susandėliuoti“ plautuvėje.
Savaitgaliais būnant medžioklėje ir sumedžiojus šerną su džiaugsmu skambindavau savo mylimai žmonai ir girdavausi, koks šaunuolis ir taiklus šaulys aš esu. Tuo metu netgi menkiausios minties nebuvo, kad man praeitą žiemą sėdint bokštelyje „ant palaukimo“, esant 20 laipsnių šalčiui, mano mylima žmonelė voliojosi su internetiniu draugeliu (su barzda ir kasyte ant pradėjusio plikti pakaušio) mano statytame sodo namelyje, mano lovoje. Tai man patvirtino netgi kaimynė, kurią linksmoji porelė ryte pavėžėjo iki Vilniaus.
O kaip skaudu ir apmaudu buvo matyti, kaip dar kartu gyvenant ir greta esant normaliam ir „gyvam“ vyrui, kuris niekad nesiskundė vaizduote, išradingumu, seksualumu, su kuriuo praleisti patys gražiausi gyvenimo metai, buvo nuolat skambinama naujai atsiradusiam draugui ir aš atvirai šmeižiamas ir menkinamas…
Tuo metu mane buvo apėmusi gili depresija ir atrodė, kad gyvenimas neteko prasmės. Buvusi mylimoji su pasitenkinimu man girdint girdavo Audriuką – koks jis meilus, koks tvirtas jo kūnas, rankos ir kokia ji „soti“ nuo jo meilės… Netgi apie artimus meilės santykius garsiai pasakojo, nors aš to ir girdėti nenorėjau. Išdaužė mano kambario durų stiklą ir tyčiojosi, tyčiojosi. Tai buvo košmaras, kažkas nenormalus. Netgi žymaus ir mano mylimo aktoriaus likimo man linkėjo….
Namuose man matant nuolat buvo ruošiami „reprezentaciniai“ patiekalai, kurie vakarais kartu su apkūnia šeimininke iškeliaudavo į jų intymius nepriklausomus plotus. Audriukas namo jos nesiveždavo (kadangi turi suaugusią dukrą), tai nepriklausomi plotai buvo pirtis pas draugą, nuomojami viešbučiai, mano sodas ir pan. Pavasariop, iš sodo buvo išvežamos malkos, iškeliavo iešmai, kadangi draugiukas (taip vadino savo draugą mano žmona) Audriukas buvo žvejys, o rūpestingoji mano žmonelė su „pilna amunicija“ ir sukomplektuota šaltkrepšyje virtuve lydėdavo didijį žveją.
Netgi dabar prisimenu, kaip būnant sode „vargšelė“, būdama nedidelio ūgio, apkūnaus kūno sudėjimo paskui save žeme vilko kupiną beržinių malkų maišą, visapusiškai rūpinosi eilinei „žvejybai“ su Audriuku. Komplektuojami buvo ir miegmaišiai, ir patalynė. Pasiruošimas vyko kaip į didžiuosius mokymus. Juk žmonelė 21 metus kariuomenėje ištarnavo, tai matyt patirtis nepraėjo veltui…
Pasisiūliau padėti, tai buvau pradėtas šantažuoti, kad policiją iškvies, kad priekabiauju ir atims medžioklinius ginklus. Sako, man tas pats, apšmeišiu, kad naudojai smurtą prieš mane, atims leidimą medžioti, o paskui aiškinkis, kiek nori. Ji žinojo kad egzistuoja toks būdas susidoroti su medžiotojais vyrais. Įsimylėjusios ir piktos moters keršas – begalinis. Tokį metodą mano mylimoji prieš mane ir panaudojo, bet tai buvo jau birželio mėnesį. Jei bus įdomu, aprašysiu kitame straipsnyje.
Kai įvyko ši mano gyvenimo tragedija (tikrai nebijau vartoti šio žodžio), susimąsčiau, kodėl taip įvyko. Niekad nebūna kaltas vienas iš sutuoktinių. Kalti abu. Tačiau (mano nuomone) labai daug reikšmės turi ir genai, kadangi žmonos mama irgi buvo pabėgusi… Nuo vyro. Tik tas žmogus žmoną priėmė atgal.
Taip pat reikia daug kalbėti su sutuoktiniu (žinoma, tik jeigu yra dialogas) tokiomis temomis. Visiems paliktiems vyrams ir išduotoms moterims tai labai skausmingi ir vidinį dvasinį pasaulį griaunantys gyvenimo įvykiai ir kiekvienam asmeniškai jie būna skirtingi. Žinau tik tiek, kad šeimyniniame gyvenime išsaugoti ištikimybę, meilę, gražius jausmus tikrai galima, tik to turi norėti abu. Pabandykim dar kartelį… Juk gyvenimas dar nesibaigė.
Agilas
2013 m. lapkričio 6 d.
www.delfi.lt