Išsaugokime medžioklės būdų įvairovę

Tiek Lietuvoje, tiek kitose šalyse yra daugybė įvairių medžioklės būdų. Tai medžioklė su varovais ir šunimis, taip pat su šunimis, sulaikančiais šernus, su urviniais šunimis, medžioklė iš bokštelių, medžioklė „grandine”, „katilu”, sėlinant, įvairūs paukščių medžioklės būdai, medžioklė spąstais arba su plėšriaisiais paukščiais. Kiekvienas medžioklės būdas yra savaip įdomus, tačiau mes paprastai renkamės tuos, kurie mums patraukliausi ir priimtiniausi. Vieni labiau mėgsta stambių kanopinių žvėrių medžiokles, kitiems maloniau pamedžioti paukščius ar kiškius su gerai išmokytais šunimis, tretiems – kailinius žvėrelius. Paprastai kiekvienas turime du arba tris mėgstamiausius būdus, o kiti -lyg ir antraeiliai, ne tokie mums svarbūs. Tačiau kartais susidaro tokios sąlygos, kai tenka medžioti ne taip, kaip tu nori, o taip, kaip pageidauja kiti. Tiesiog „prastumiami“ tokie nutarimai, kurie palankūs ne tiek tylesnei daugumai, kiek garsiau rėkiantiems. Čia bus kalbama tik apie kanopinių žvėrių medžiokles.

Nesu kategoriškai nusiteikęs prieš medžioklę iš stacionarių bokštelių prie papiltų pašarų krūvelės ar nedidelės improvizuotos šėryklos-jaukyklos. Aš ir pats taip pamedžioju, turiu vieną kitą stacionarų bokštelį, tačiau tai toli gražu nėra mano mėgstamiausias medžioklės būdas. Greičiau priešingai. Neramiai stebiu, mano manymu, negerą tendenciją pradėti medžioti vien tik iš bokštelių. Ir ne prie jaukyklos, o prie didžiulės krūvos įvairiausių pašarų, lenktyniaujant, kuris daugiau ir įvairesnių tų pašarų papils, kuris nuvilios iš kaimynų žvėris pas save, kuris brangesnį karabiną, optinį ar naktinio matymo prietaisą įsigis, kuris geresnėje, patogesnėje vietoje pasistatys bokštelį ir nieko ten nebeįsileis. Ir, neduok, Dieve, kas nors sugalvos netoli bokštelio padaryti kokį varymą!.. Pasaulio pabaiga, bus išvaikyti žvėrys, kokią savaitę ar dvi jie nebepasirodys prie bokštelio… Dėl tos priežasties stengiamasi iki minimumo sumažinti medžioklių su varovais skaičių, o iš bokštelių medžioti vos ne kiekvieną vakarą. Suprantama, tie laikai, kai medžiodavome su varovais vos ne kiekvieną savaitgalį tuose pačiuose kvartaluose, nebegrįš, be to, nori nenori, reikia taikytis prie situacijos, kada aplinkiniai būreliai (ar klubai) sumažino medžioklių varant skaičių ir dažniau sėdi bokšteliuose. Atsiduriame savotiškoje „apsuptyje”, kai kaimynai tik ir laukia, kada mes „pajudinsime” žvėris, kada jie atbėgs pas juos. Tačiau blogiausia, kada nuo vieno kraštutinumo iškart puolame prie kito.

Tie medžiotojai, kurie pripažįsta tik medžiokles iš stacionarių bokštelių, norėdami kažkaip argumentuoti šį savo pasirinkimą, remiasi keletu mitų. Pirmasis mitas -medžioklių su varovais ir su šunimis metu išvaikomi žvėrys. Iš kur išvaikomi? Nuo bokštelių? Šitaip teigti gali tik žmonės, kurie neturi (ar apsimeta neturintys) elemantarių biologijos žinių apie žvėrių gyvenimą ir elgseną. Iš kanopinių žvėrių daugiausiai migruoja briedžiai, tačiau šernai, elniai ir stirnos yra sėslūs gyvūnai, gyvenantys apibrėžtose, savo pasižymėtose teritorijose ir jas palieka tik trumpam, kai iškyla pavojus. Svetimoje teritorijoje jie negali ilgiau pasilikti vien dėl to, kad ten jau gyvena kiti žvėrys, kurie juos visais įmanomais būdais stengsis išstumti. Po keleto dienų, vėliausiai po savaitės kitos žvėrys grįžta į savo nuolatines gyvenamąsias vietas, ypač jeigu yra normaliai šeriami (aš nekalbu apie „šėrimą” prie bokštelių). Iš savo trisdešimt penkerių metų medžiotojiškos patirties galėčiau pateikti tikrai ne vieną pavyzdį, patvirtinantį, kad būtent taip ir yra.

Antrasis mitas – medžioklė su varovais yra sovietinis reliktas, Vakarų Europoje niekas taip nebemedžioja. Atseit, praeis laikas, pasikeis medžiotojų mentalitetas ir medžioklės su varovais išnyks. Klystate, brangieji. Medžioja. Ir dar kaip medžioja. Ir su šunimis, ir su varovais. Medžioja ir Vokietijoje, ir Vengrijoje, ir Serbijoje, ir Lenkijoje, ir kitose Europos šalyse. Pasižiūrėkite internete, kiek yra nufilmuotų medžioklių su varovais ir su šunimis. Ir kaip gražiai, darniai suorganizuotos tos medžioklės, su visomis tradicijomis, su žvėrių pagerbimu. Lieka tik pasidžiaugti, kad ir mes jau šio to iš jų išmokome. O dėl mentaliteto… Kaip čia pasakius? Gal jis ir keičiasi, bet deja, ko gero, į blogąją pusę. Dažnai jaunas medžiotojas, vos išlaikęs egzaminus, jeigu tik turi finansinių galimybių, stengiasi kuo greičiau nusipirkti graižtvinį ginklą su optika ir kitokios medžioklės, kaip tik iš bokštelio ir prie didelės pašarų krūvos, nebeįsivaizduoja. O nebe-įsivaizduoja todėl, kad mato tai, ką jam rodo vyresni medžiotojai. Žinoma, ne karabino su optika įsigijimas yra blogis, ne, tai yra visiškai normalus dalykas. Blogis yra tai, kad formuojamas iškreiptas, siauras požiūris į medžioklės būdus.

Trečiasis mitas – jeigu žvėris šaunamas prie bokštelio, jis patiria mažesnį stresą. Čia tik savęs nuraminimas, pasiteisinimas. Vargu ar medžiotojas, besitaikantis į šerną prie pašarų krūvos, mąsto apie žvėrių patiriamą stresą. Greičiau galvoja apie mėsytę… Nežinau, kaip jūs, bet aš, būdamas žvėries vietoje, labiau norėčiau, kad mane kas nors rėkdamas vytų link medžiotojų, tuo pačiu iš anksto įspėdamas apie galimą pavojų, tada aš turėčiau nors šiokią tokią galimybę kažkaip pasislėpti, pabėgti, apgauti mane medžiojančius. O jeigu alkanas ir nenujausdamas pavojaus ateini prie maisto krūvos, o tau iš pasalų – bu m t!.. Taigi geriau stresas ir šiokia tokia galimybė išsisukti, negu antrasis variantas.

Teigiama, kad tykojant iš bokštelių, galima ilgiau stebėti žvėrį, pasirinkti tinkamą (selekcinį ar brandų patiną), daryti atranką, o medžioklių su varovais metu, kai žvėris bėga-dideliu greičiu, dažnai nėra laiko apie tai pagalvoti, todėl žymiai lengviau apsirikti. Sutinku, gal ir taip, jeigu ta atranka sėdint bokšteliuose iš tikrųjų daroma. Bet ar visur ir visada daroma? Būkim biedni, bet teisingi – gal kai kur kai kas ir daro, bet ne visi ir ne visur. Be to, gerai apžiūrėti žvėrį, nustatyti jo amžių, brandą, išsivystymą galima šviesiu paros metu: ryte, dieną arba vakare. Tik ne naktį.

Taip pat sakoma, kad medžioklių su varovais metu sunkiau pataikyti, todėl daugiau žvėrių sužeidžiama ir jie nesurandami. Patikėkit, prie bokštelių irgi sužeidžiama, ir ne taip jau mažai, o nakties metu surasti miške sužeistą šerną gana sudėtinga ir pavojinga netgi turint gerą medžioklinį šunį. Dieną sužeisto žvėries ieškojimas gerokai lengvesnis ir paprastesnis, nors, žinoma, būna atvejų, kai kraujo pėdsaku tenka paklaidžioti ne vieną valandą. Svarbiausia, kad ieškoma, o ne numojama ranka – tikriausiai, nepataikiau arba tik lengvai „užkabinau”, neverta sekti, išgyvens. O dėl pataikymo, tai taip, į bėgantį žvėrį sunkiau pataikyti, reikia įgūdžių, greitos reakcijos, dažnai tenka žaibiškai nustatyti atstumą, kampą ir užmetimą, o stovintį prie pašarų žvėrį per optiką „pagauti” daug lengviau ir paprasčiau. Tik kuris būdas sportiškesnis?

Tvirtinama, kad medžioklė iš bokštelių etiškesnė, negu medžioklė varant. Drįsčiau suabejoti. Kas etiškiau – ar šūvis iš pasalų į besimaitinantį žvėrį, ar šūvis į nuo varovų bėgantį ir turintį galimybę išvengti pavojaus žvėrį? O ir galimybės labai jau nelygios – iš vienos pusės patogiai bokštelyje įsitaisęs žmogus, turintis graižtvinį ginklą, galintį iš labai toli pasiekti nieko neįtariantį žvėrį, stiprūs prožektoriai, optiniai, naktinio matymo prietaisai, iš kitos – žvėris tik su savo uosle, klausa ir pavojaus nuojauta.

Kartais mėginama pateikti tokį argumentą – iš bokštelių sumedžiojama žymiau daugiau žvėrių, kur kas didesni laimikiai. Aišku, tikrai daugiau sumedžiojama, jeigu miške medžioklė su varovais vyksta tik kartą per mėnesį, o iš bokštelių tykojama tris kartus per savaitę… Labai jau paprasta čia ta aritmetika. Ir argi sumedžiotų žvėrių skaičius, mėsos kiekis čia svarbiausia? Tikrai nespjaunu į šulinį, nesakau, kad mėsa man nereikalinga, kiekvienam malonu retkarčiais parsinešti į namus žvėrienos, tačiau kai medžioklė virsta vien mėsos paruošomis, tai jau nelabai gerai. Bent jau man dar labai svarbu ir patirtos emocijos, bendravimas, įspūdžiai. O tų gerų emocijų aš žymiau daugiau patiriu medžioklėse su varovais ir ypač su šunimis. Gal čia jaunystės nostalgija, o gal tiesiog noras pabūti gerų draugų, linksmų bendraminčių būryje, pasijjuokti, draugiškai pasišaipyti vieniems iš kitų, pailsėti, atsipūsti nuo darbų ir kasdienės rutinos? O vienam sėdėti visą vakarą ar net pusę nakties bokštelyje, ypač žiemą, kai šalta, kalenti dantimis, laukti ir gana dažnai nesulaukti žvėries – nuobodybė. Jeigu geras oras, nešalta, ypač kai giedra ir yra mėnesiena – puiku, galima ir pasėdėti porą ar trejetą valandų.

Ypač vasarą prie pasėlių. Šitas medžioklės būdas malonus tuo, kad besileidžiant saulei gali stebėti rimstančią gamtą ir tai toliau, tai arčiau pasirodančius žvėris: stirnas, lapes, kiškius, kartais elnius. Žinoma, kai išgirsti miške traškant šakas po šernų kojomis, užkaista kraujas, ir laikas ima bėgti žymiai greičiau… Ypač man patinka vasaros rytą laukti grįžtančių iš pasėlių šernų. Aušta, tuoj tekės saulė, bunda gamta, o kviečiuose pasigirsta įtartinas šiušenimas… Labai įdomi ir medžioklė sėlinant, tik žinoma, turi būti griežtai laikomasi saugumo reikalavimų, kiekvienas turi žinoti, kur yra kiti medžiotojai, kad neatsitiktų nelaimė.

Dar vienas argumentas medžioklių su varovais arba sėlinant naudai – kaip medžioti briedžius, elnius ir stirnas? Pagal dabar galiojančias taisykles su prožektoriumi galima medžioti tik šernus. Taigi lieka tik sėlinimas, tykojimas šviesiu paros metu, auštant arba temstant na, ir… medžioklės su varovais.

Didelė blogybė, atsiradusi kartu su stacionarių bokštelių statymu, yra konkurencija, nesveikos lenktynės – kuris greičiau užsiims patogesnę vietą, pasistatys ten savo bokštelį ir… Tegul niekas daugiau nedrįsta į tą palaukę ar i miško plotą kišti nosies. Čia mano, ir visiems laikams. Kas pavėlavo, nespėjo – jo problemos. Prasideda pykčiai, pavydas, įtarinėjimai. Ne kartą ir ne du teko girdėti piktus kaltinimus: „Jau kuris laikas prie mano bokštelio nebeišeina joks žvėris, kažkas man pavydi, pripila ar pripurškia kažkokių chemikalų – dyzelino, preparato „Stop šernai” ar dar kažko”. Netgi kameras prie bokštelių kai kas stato, kad pagautų niekadėją. Gal ir būna, kad pripila, o gal ir ne. Kartais susidaro bendraminčių, draugų grupelės, gana aršiai konkuruojančios viena su kita. įtarinėjimai, vieni kitų sekimai, gaudymai, žodžiu, nelabai gražūs dalykai. Pavydas – blogas patarėjas, ir ne tik medžioklėje. Žinau, kad yra būrelių ir klubų, kurių bokšteliai bendri, jie sunumeruoti, prieš medžioklę traukiami burtai ir kiekvieną kartą yra galimybė pasėdėti vis kitoje vietoje. Tačiau kai bokšteliai nuosavi, tokios tvarkos neįvesi, iš karto pasipils protestai – mano bokštelis, aš pirkau medžiagas, stačiau, įrenginėjau, dirbau, o dar kiek pašarų čia esu išpylęs, kiek savo lėšų išnaudojau. Iš dalies bokštelių savininkai teisūs, tik dėl pašarų nenorėčiau sutikti. Čia jau tavo problemos, kiek tu ten tų pašarų pirkai ir kiek išpylei, niekas neverčia jų pilti tonomis. Žinoma, jeigu gerai sutari su visais būrelio nariais, gražiai paprašius, tau leis, o gal ir patys pasiūlys pasėdėti savo bokštelyje, jeigu jis tuo metu nebus užimtas. Tačiau svetimame bokštelyje vis tiek jausiesi lyg svetimoj teritorijoj, svetimoj gryčioj, nors plotai bendri, ir tu turi teisę medžioti bet kurioje vietoje, nes moki lygiai tokius pat mokesčius.

Dar šiek tiek apie medžioklę su šunimis. Bandau įsivaizduoti tokią situaciją – atsisakome medžioklių su varovais, visi pradedame medžioti tik iš stacionarių bokštelių. Iš karto suduodamas didžiulis smūgis Lietuvos medžioklinei šuninkystei. Ypač laikų ir mūsų vienintelės nacionalinės veislės – lietuvių skalikų – savininkams. Niekais nueina keleto dešimtmečių kryptingas kinologinis darbas, visi mūsų pasiekimai medžioklinės šuninkystės srityje. O jie, patikėkite, tikrai nemaži, bet tai jau kito pokalbio tema. Kodėl taip sakau? Medžiojant tik iš bokštelių laikos ir skalikai bus reikalingi vien sužeistų žvėrių ieškojimui, taigi, šių šunų panaudojimo galimybės bus susiaurintos, suvaržytos iki minimumo. Pastaraisias metais lietuvių skalikų augintojų sąjunga iš tikrųjų daug nuveikė, pritaikydama savo augintinių sugebėjimus sužeistų žvėrių sekimui. Kasmet rengiami seminarai, mokymai, lauko bandymai, varžybos. Iš tikrųjų, lietuvių skalikai gana neblogai susitvarko su jiems keliamomis užduotimis. Kai kurie – netgi puikiai. Žinoma, norint paruošti skaliką sužeisto žvėries ieškojimui, reikia nemažai padirbėti. Tačiau tai yra tik „antraeilė” skaliko specialybė. Pagrindinė – varyti žvėrį link medžiotojų, nes tai yra užkoduota šios veislės šunų genuose. O kada ir kaip jis galės varyti, jeigu nebebus medžioklių su varovais ir šunimis? Žinoma, kai kas gali pasakyti: na, tai ir nelaikyk tu tų skalikų ar laikų. Lygiai taip pat aš galiu pasakyti: o tu nemedžiok, nes man tai nepatinka. Ar paklausysi? Aš irgi ne.

Žinau, kad kai kurie medžiotojai ne su visomis mano mintimis sutiks, ypač tie, kuriems medžioklė iš stacionarių bokštelių -vienintelis ir nepakeičiamas medžioklės būdas. Aš ir neperšu savo nuomonės, tik viešai išsakau ją, nes paskutiniais metais, iš tiesų, kilo nemažai abejonių ir visokių minčių, stebint situaciją medžioklės srityje. Žinoma, kiekvienas būrelis ar klubas tvarkosi taip, kaip jam patinka, visuotinis susirinkimas ar valdyba numato, kaip, kokiais būdais bus medžiojama. Aš tik norėjau pasakyti – nepulkime į kraštutinumus, išlaikykime sveiką pusiausvyrą, išmokime derinti tarpusavyje visų medžiotojų interesus ir naudoti įvairius medžioklės būdus, kokius tik leidžia galiojančios Medžioklės taisyklės.

Autorius: Juozas Benulis
Šaltinis: Žurnalas „Medžiotojas ir medžioklė”

Kopijuoti ar kitaip platinti čia pateikta turinį be mūsų sutikimo draudžiama!