Gytis Misiukevičius: “Aš medžioju! Aš nešaudau ir nežudau!”

Kai 1997 m. išlaikęs egzaminus gavau medžiotojo bilietą, UAB „Oksalis“ parduotuvė, esanti Vilniuje, Kalvarijų g. 21, buvo pirmoji, kurioje pirkau 12 kalibro šovinius tuo metu turėtam IŽ-27E šautuvui. Po beveik 16 metų šios parduotuvės patalpose, redakcijos prašymu, kalbinu UAB „Oksalis“ kolektyvo sielą Gytį Misiukevičių.

Dar prieš interviu ponas Gytis nuoširdžiai postringavo, kad „yra medžiotojas ir medžioja medžiojamąją fauną, bet jokiu būdu nešaudo ir nežudo“. Jis įsitikinęs (ir, matyt, yra visiškai teisus – aut. past.), kad sąvokos „sumedžioti“ ir „nušauti“, „nužudyti“ iš esmės yra du skirtingi dalykai, ir kiekvieną kartą draugiškai stengiasi pataisyti medžiotojų pasakojimus apie tai, „kaip nušoviau tą ir tą“ į žodžių junginį „aš sumedžiojau…“. Pasak Gyčio, medžiojamas žvėris turi galybę šansų išgyventi: blogas oras, nepasirodė žvėris, pasirodęs greitai bėgo, neprišaudytas šautuvas, prastas šaulys, „pamiršau šovinius“ ir daugybė kitų neįvardytų objektyvių ir neobjektyvių priežasčių medžiojam žvėriui padeda išlikti. O štai fermose, tvartuose ir ūkiuose auginami gyvuliai nuo gimimo pasmerkti žūti. Iš medžioklės, nors ir šeši medžiotojai, gali grįžti be laimikio ar tik su vienu, o štai užėjus šešiems į tvartą…
– Netrukus švęsite UAB „Oksalis“ 20-metį. Jei reikėtų daryti viską iš pradžių, ar kartotumėte šį kelią?

– Visiškai teisingai – kovo 23-iąją „Oksaliui“ bus jau 20 metų. Be jokios abejonės, šį kelią kartočiau, nes man patinka, ką darau. Tai yra mano darbas, mano hobis, mano laisvalaikis, mano šeima -viskas, kuo gyvenu. Daugiau įsivaizduoti, kad būtų geriau nei yra, ko gero, neįmanoma.

– Ką reiškia žodis „Oksalis“? Kaip gimė šis pavadinimas?

– Žodžio „oksalis“ reikšmės reikia ieškoti visagaliame „Google“ įvedant žodį oxalis. Tai – rūgštis, kiškio kopūstas (lotyniškas kiškio (zuikio) kopūsto pavadinimas yra Oxalis acetosella – aut. past.), rauginti kopūstai. Kai 1993 m. steigėme ir registravome įmonę, galiojo taisyklė, kad pavadinime negali būti nelietuviškų rašmenų, todėl „Oxalis“ tapo „Oksaliu“. Tuo metu Lietuvoje buvo privačių įmonių kūrimosi bumas ir nemažai pavadinimų jau buvo „užimti“, o mums pavadinimą norėjosi susieti su mišku, medžiokle… Taip ir gimė „Oksalis“. Vis tiek su mišku susijęs (nuoširdžiai juokiasi)! Ir nors mūsų įmonė įsisteigė viena paskutiniųjų (tarp parduotuvių, užsiimančių medžioklės verslu

– aut. past.), „Oksalio“ vardas yra plačiai žinomas, į jį investuota daug pinigų, nemažai reklamuotas, todėl keisti jo nėra nei tikslo, nei prasmės, nei ekonominės naudos.

– 16 parduotuvių per 20 veiklos metų Lietuvoje. 1995-aisiais Vilniuje atidaryta pirmoji „Oksalio“ parduotuvė, 2012-ųjų pabaigoje ji atnaujinta įrengiant antrąjį aukštą, o 16-oji parduotuvė – 2013-ųjų pradžioje Kaune. Beveik po vieną naują parduotuvę kiekvienais metais?

– Nors verslą pradėjome vieni iš paskutiniųjų, buvome pirmieji, kurie daug investavo į iškabas, reklamą per televiziją, radiją ir spaudoje, „išėjome“ iš rūsio, atidarėme didelę parduotuvę su dideliais langais, pirmieji pradėjome prekiauti „Merkel“, „Sauer“, „Beretta“, „Mannlicher“ ir kitais garsių kompanijų šautuvais, nes iki tol tebuvo tik TOZ ir IŽ. Aišku, visiems buvo šokas, nes tais laikais, kai visi dar tebevažinėjo „Moskvič“ automobiliais, šie šautuvai kainavo ne vieną, o kelis ar dešimt tūkstančių litų. Laimė, mūsų sprendimas pasiteisino, nes šiandien jau ir moskvičiais beveik niekas nevažiuoja, ir ižus bei tozus mažai kas perka. Taip, per pastaruosius 20 metų įvyko daug teigiamų pokyčių mūsų verslo srityje. Pastaruosius dvejus metus investavome ne į įmonės parduotuvių plėtrą, bet į Vilniaus ir Kauno parduotuvių renovaciją. Be to, planuojame įžengti į Dzūkiją ir Suvalkiją.

– Verslas, verslas, verslas… Ar užtenka laiko pačiai medžioklei, kuri irgi atima daug laiko?
– Užtenka, užtenka… Kaip jau minėjau pradžioje, kai palaiko šeima (o tai yra pirmas ir svarbiausias dalykas), kai darbas yra hobis arba hobis yra darbas, kai turi gerą komandą, tuomet laiko užtenka viskam. Mano darbas tiesiogiai susijęs su medžiokle, o medžioklė – su darbu.

– Kokiose medžioklėse jaučiatės kaip inkstas taukuose, arba kokios medžioklės teikia daugiausia malonumo?

– Iš prigimties esu tinginys, ir man vaikščiojimas yra kančia. Ar su ginklu, ar be jo, ar su moterimi, ar be jos (šypsosi) – tingiu vaikščioti, nemėgstu. Sėlinimas – smagi medžioklė, bet ne man. Esu kompanijos žmogus, žmonių žmogus. Man minia, žmonės ir bendravimas su jais labai patinka, negaliu gyventi be jų, tačiau medžioklę labiausiai vertinu tykodamas bokštelyje. Tuo metu atsiriboju nuo supančio pasaulio ir labiausiai pailsiu: mobilusis telefonas išjungtas, niekas nekvaršina galvos… Yra tik gamta, gal vėjas, traškesys, lietus ir aš. Vienareikšmiškai – tykojimo medžioklėse jaučiuosi geriausiai, ir jos teikia didžiausią malonumą.

– Ar Jums svarbūs medžioklės trofėjai?

– Nesu trofėjų medžiotojas. Nemedžioju dėl trofėjaus. Lietuvoje per visą savo medžioklių laiką esu sumedžiojęs 2-3 stirninus, netyčia vieną elniuką, o gero kuilio, briedžio, bebro, vilko dar nesumedžiojau… Iš esmės medžioju dėl mėsos. Atimti žvėriui gyvybę tik dėl to, kad jis turi gražius ragus, – man nepriimtina. Nesmerkiu medžiotojų, medžiojančių dėl trofėjų, nes, tęsiant filosofinius pamąstymus, kad „obuolys prinoko – reikia nuskinti jį“, žvėris užaugino gražius trofėjinius ragus – reikia jį sumedžioti, nes jis pasensta ir jo ragai lieka niekam tikę, mėsa kieta ir neskani. Vis dėlto manau, kad tinkamai paruošti trofėjų ir jų kolekcijai reikia daug pinigų, erdvės ir tinkamos vietos jiems eksponuoti, antraip bus rodoma nepagarba sumedžiotam žvėriui. O aš medžioju, kai man reikia mėsos, nes noriu valgyti ir taip Dievo sutverta. Juk jei yra mėsa, daržovė ar vaisius, vadinasi, reikia juos valgyti. Tai suprantu tiesiogiai ir drįstu tai pasakyti viešai.

– Turbūt medžiodamas aplankote daug užsienio šalių? Ko mums reikėtų pasimokyti iš užsienio medžiotojų ir atvirkščiai?

– Teko daug medžioti Europos šalyse, buvau Afrikoje. Patirtis labai įvairi ir daug ko reikėtų pasimokyti iš kai kurių šalių. Ko užsienio medžiotojai galėtų pasimokyti iš mūsų? Tiesą pasakius, net nežinau… Nebent organizuotumo. Lietuvoje medžioklės, ypač su varovais, palyginti su medžioklių organizavimu užsienyje, yra gana gerai organizuojamos. Užsieniečiai, bent jau ten, kur man teko medžioti, jų nesureikšmina: jei einam medžioti, tai einam, bet jei niekur neskubam, tai galim ir kavos išgerti. Neaišku kas, kur, dėl ko ir kada. Gal todėl, kad medžioklė pas juos buvo natūrali raida, nebuvo jokio atotrūkio kaip pas mus sovietiniais metais, kai medžioti galėjo tik išrinktieji. Tačiau dabar lietuviai labai gerai organizuoja medžiokles.

– Grįžkime prie medžioklės Lietuvoje. Kas Jums joje svarbiausia?

– Pats svarbiausias dalykas – tai buvimas gamtoje, stebėjimas. Žvėries sumedžiojimas ir taiklus šūvis į jį nėra pagrindinis ir galutinis tikslas. Paminėsiu tokią istoriją. Buvau medžioklėje su varovais Švedijoje. Išeina briedžių šeimynėlė: patinas, patelė ir jauniklis, aš su vaizdo kamera pafilmavau juos, pasigrožėjau jais, ir tiek. Susirinkome, medžiotojai pradėjo pasakoti, kas ką matė, kas ką sumedžiojo. Aš papasakojau, kad 50 metrų atstumu stebėjau briedžių šeimyną. Kai niekas nepatikėjo, parodžiau nufilmuotą medžiagą. Visi pradėjo klausinėti, kodėl nešoviau, atsakiau: „Esu pavalgęs, sotus.“ Pauzė… Visi sužiuro į mane, nesuprato. Toliau kalbu: „Šaldytuvas pilnas mėsos, yra alaus, be to, pavalgėme prieš tai. Tad kam man į juos šauti?!“ Vėl pauzė ir paskui ilgas nuoširdus kolegų juokas… Grįžtant į Lietuvą: primedžioti galima begalę žvėrių, na, manau, 100 šernų per sezoną – drąsiai, tačiau kur juos dėsiu, ar man to reikia?

– Atstovaujate kelioms dešimtims pasaulyje žinomų kompanijų, susijusių su medžioklės verslu. Kaip gimsta pažintys, vėliau sutartys? Kiek versle svarbus pasitikėjimas partneriais ir kaip jo nusipelnoma?

– Viskas prasidėjo dar vaikystėje. Mano tėvas buvo karininkas, tad užaugau tarp ginklų. Poligonas ir šaudykla buvo mano įdomi kasdienybė. Maždaug 1990-aisiais vienas mano draugas išvažiavo studijuoti į Vokietiją, nuvykau jo aplankyti. Užsimezgė pažintys su viena, kita, trečia gamykla, atsirado tarpininkavimas perkant-parduodant, vėliau UAB „Oksalis“… Viskas vyko natūraliai, tarsi savaime. O štai pasitikėjimas versle yra įgyjamas tada, kai vykdai sutartinius įsipareigojimus ir laiku atsiskaitai su partneriais, kai esi atviras, bendraujantis ir nemeluojantis.

– Esate medžioklės tradicijų gaivintojas, puoselėtojas ir energingas medžioklės renginių organizatorius. Kuo šiais metais žadate nustebinti?

– Šiais metais esame panirę į „Oksalio“ dvidešimtmečio minėjimą, šventimą, įvairių su tuo susijusių renginių organizavimą. Bet viena mintis gal jau 10 metų neduoda ramybės ne tik man vienam, t. y. parengti Lietuvos medžiotojų etikos taisykles ar kodeksą, kuriose ar kuriame būtų surašyta, kaip medžiotojas turi elgtis laisvalaikiu, prieš medžioklę, medžioklės metu ir po jos, kada ir kokią aprangą dėvėti, kada rengtis iškilmingais paradiniais drabužiais, kada ir kokius aksesuaras priklauso užsidėti, kaip pagerbti žvėrį… Lankydamasis skirtinguose Lietuvos medžiotojų klubuose ar būreliuose, matau, kad kai kurie bando kažką daryti, kai kurie -ne, kai kurie elgiasi vienaip, kai kurie -kitaip, bet visi skirtingai. Todėl norėtųsi sukurti kažką tokio, kas visiems būtų priimtina, vienoda ir suprantama.
Aišku, tai turi būti daroma su Lietuvos medžiotojų ir žvejų draugija, su „Sūduva“ ir kitais medžioklės žinovais. Norisi lietuviškų tradicijų sukūrimo, nes tai, kuo dabar vadovaujamės, didžioji dalis, gal net 90 procentų, nusižiūrėta nuo vokiečių medžiotojų. Žinoma, kas yra gero ir mums priimtino, turėtų išlikti, bet tai, kas mums netinkama, reikėtų keisti savo visiems priimtinomis taisyklėmis. Tai mano, kaip medžiotojo, misija, o jai įgyvendinti reikia laiko, geros patirties ir subrendimo, nes bendraminčių ratas yra.

– Kelerius metus iš eilės stebiu Jus „Zala Arms Leader sport“ varžybose. Kiekvienais metais dalyvaujate vis su kitu ginklu. Mėgstate eksperimentuoti? Kokios firmos ginklams teikiate pirmenybę?

– Nesu prisirišęs nė prie vienos firmos ginklų, nors medžioklėje jau 15 metų naudoju vieną ginklą ir vieną kalibrą

– tai „Heym .300 Winchester Magnum“ („Heym 30 Concord“), o varžybose, nes nepretenduoju į rimtus šaulius (nebent kartais, netyčia), mėgstu eksperimentuoti. Man įdomu išbandyti save ir ginklą, nustebinti ir sugluminti varžovus. 2010 m. varžybose šaudžiau perdarytu IŽ 16 kalibro vienvamzduku, kurį varžyboms paruošė UAB „Oksalis“ auksarankis meistras Gintaras. Ne tik Lietuvoje, bet visame pasaulyje antro tokio ginklo nėra…

– Dėkoju Jums už pokalbį ir linkiu įgyvendinti svajonę sukurti Lietuvos medžiotojų etikos taisykles.

Autorius: Rimas Leleckas
Šaltinis: Žurnalas “Medžioklė ir Žvejyba Baltijoje”

Kopijuoti ar kitaip platinti čia pateikta turinį be mūsų sutikimo draudžiama!