Rimanto Prūsaičio kelias į aukštas pareigas buvo ilgas, bet tiesus. Tiesus ne todėl, kad lengvas, be sunkumų, išbandymų, įrodymų, ką gali, ir klaidų, o todėl, kad dabartinis generalinis miško urėdas jau nuo ankstyvos jaunystės žinojo, ko nori. Jis norėjo savo gyvenimą susieti su gamta, mišku. Girininkas, miškininkas, mokslų daktaras, urėdas Rimantas Prūsaitis jau keturiasdešimt metų yra medžiotojas ir visas savo pastangas bei žinias atiduoda Lietuvos miškų ūkiui.
R.Prūsaitis gimė 1956 m. sausio 28 d. Marijampolėje. Mokėsi Alytaus 5-ojoje vidurinėje mokykloje (dabar Dainavos vidurinė mokykla). Mokyklą baigęs 1973 metais iš karto nusprendė stoti į aukštąją mokyklą. Kaip daugeliui jaunuolių, šis sprendimas nulėmė visą gyvenimo tėkmę. Tuo metu akimirką kilo dilema – stoti į Teisės ar Miškų ūkio fakultetą. Kadangi R. Prūsaitį nuo mažens traukė gamta ir ypač miškas, jis pasirinko Lietuvos žemės ūkio akademiją (dabar – Aleksandro Stulginskio universitetas) ir Miškų ūkio fakultetą. 1978 metais R. Prūsaitis baigė universitetą ir įgijo miškų ūkio inžinieriaus išsilavinimą. 2004 metais miškininkas apsigynė biomedicinos mokslų srities miškotyros krypties disertaciją apie ąžuolo žėlimą, jam įtaką darančius veiksnius ir augimo ypatumus mišriuose jaunuolynuose ir įgijo miškų ūkio mokslų daktaro laipsnį. Pasak paties Rimanto, be šio laipsnio jis nebūtų galėjęs efektyviai dirbti visapusiško miškininkystės darbo, tapti Valstybinės miškų tarnybos direktoriumi ar generaliniu miškų urėdu. Na, o kita vertus – tai tikras savęs išbandymas.
Kaip atsirado jūsų ryšys su miškininkyste? Kaip viskas prasidėjo?
Šeimoje toks patrakęs tesu vienas. Niekas mano giminėje nedirbo miške, jo netyrinėjo. Miškų ūkis kaip mokslas domino tik mane, meilę gamtai jaučiau jau nuo pat vaikystės. Man labai patiko žvejoti, tėvas buvo medžiotojas. Jau vaikystėje važiuodavau kartu su juo. Vieną kartą, antrą, ir pradėjo patikti. Paskui ir gyvenimas pagal tai susiklostė.
Vilkų medžioklę reikėtų organizuoti kitaip. Ne išduoti konkretų skaičių licencijų visai valstybei, o vadovautis vietos situacija.
Šiuo metu užimate aukštas pareigas. Faktiškai esate viso Lietuvos miškų ūkio vadovas. Koks buvo jūsų kelias iki šios viršūnės? Taip, valstybiniuose miškuose tai vienos aukščiausių pareigų, tačiau papildomos garbės tas man neprideda, priešingai – prideda atsakingumo. Po universiteto pradėjau dirbti girininko padėjėju. Vėliau pats tapau girininku ir šį darbą dirbau vienuolika metų, o paskui buvau paskirtas vyriausiuoju miškininku. Vėliau dirbau miškų ūkio direktoriaus pavaduotoju, paskui tapau direktoriumi. Nuo 2010 metų ėjau Valstybinės miškų tarnybos direktoriaus pareigas, o nuo 2014 metų esu generalinis miškų urėdas (dirbu Generalinėje miškų urėdijoje prie Aplinkos ministerijos). Ar tapote medžiotoju dėl tėvo įtakos, ar nusprendėte pats? Ne, Miškų ūkio fakultete visi turėjome išklausyti medžiotojų kursą, kuris buvo įtrauktas į standartinę programą. Panašiai kaip Vokietijoje ir keliose kitose šalyse – ten žmogus baigia miškų ūkio fakultetą jau būdamas medžiotoju. Žinoma, ne visi paskui užsiima medžiokle, bet apie ketvirtadalis absolventų, išlaikiusių egzaminą, tampa aktyviais, o svarbiausia – kvalifikuotais medžiotojais. Puiku mokytis artimą sritį ir paskui rasti patinkantį darbą.
Ką reiškia profesionalus medžioklės ūkis?
Iš viso Lietuvoje yra 42 miškų urėdijos. 21 miškų urėdija turi profesionalios medžioklės plotų, kuriuos prižiūri kiekviena atskirai. Išties profesionaliame ūkyje daug dėmesio skiriama medžioklės plotams ir gyvūnų šėrimui. Jeigu populiacija ne tanki, gyvūnus tam tikrose vietose galima net auginti. Tokiuose ūkiuose specialus dėmesys skiriamas medžioklės tradicijoms puoselėti ir populiarinti. Medžiotojai visuomet maloniai priimami, medžioklėms vadovauja profesionalai. Pradžioje, per medžioklę ir pabaigoje skamba taurų signalai. Gyvūno pagerbimas kaip svarbus medžioklės pabaigos ritualas tokiuose ūkiuose atliekamas itin iškilmingai. Tai prasidėjo nuo devyniasdešimtųjų metų, vystėsi ir dabar net privačiuose būreliuose medžioklės nerengiamos nesilaikant tradicijų. Medžioklės kultūros lygis labai pakilo. Žinoma, palyginti su Vokietija ar Lenkija, dar turime kur tobulėti. Vis dėlto jau dabar kiekviename tokiame ūkyje yra po medžiotojų namelį, rengiamos trofėjų medžioklės ir įvairūs renginiai. Pas mus svečiuojasi medžiotojų iš Vokietijos, Skandinavijos, Lenkijos ir kitų šalių. Vidutiniškai per metus šie ūkiai uždirba apie milijoną eurų, kurie investuojami į valstybės miškų ūkį. Aišku, ši suma, palyginti su pajamomis iš medienos, nėra didelė, bet jos pridėtinė vertė daug didesnė. Organizuodami medžiokles, rengdami jas pagal visus tradicijų kanonus, laviname medžiotojus ir jaunąją kartą, daug prisidedame prie medžioklės kultūros puoselėjimo ir pačių medžiotojų įvaizdžio gerinimo. Profesionaliuose medžioklės ūkiuose rengiami ir įvairūs mokomieji renginiai, pavyzdžiui, seminarai medžiotojams, moksleiviams ir miškininkams. Šiuose ūkiuose yra ir žvėrių aptvarų, kur auginama muflonų, danielių ir dėmėtųjų elnių. Dalis paskui paleidžiami į laisvę, kur šių gyvūnų dar nėra. Gaudome, perkeliame.
Reikia elgtis ūkiškai. Be to, medžiotojai nori įrodyti, kad radikalus populiacijos mažinimas nėra vienintelis būdas kovoti su maru.
Kuo užsiima Jaunieji miško bičiuliai?
Vaikai ir jaunimas šiuose sambūriuose augina sodinukus, gamina inkilus, dalyvauja seminaruose, ekskursijose, mokomosiose programose ir atstovauja organizacijai parodose, kur populiarinamas šis judėjimas. Kiekvienoje miško urėdijoje yra po du tris tokius sambūrius, o iš viso – daugiau nei šimtas Jaunųjų miško bičiulių sambūrių. Kartais jaunimas ir vaikai mokomi medžioklės pagrindų, aiškinama medžioklės ūkių prasmė ir reikšmė. Tai labai svarbu, nes kol kas mūsų medžioklės kultūra bei nemedžiojančios visuomenės dalies požiūris į medžiotojus dar stipriai atsilieka nuo Vokietijos ar Lenkijos lygio, kur medžiotojai gerbiami. Žinoma, ir patys medžiotojai turi šviestis ir tobulėti. Medžiotojais būna įvairūs žmonės. Ir Lietuvoje jau yra būrelių su gražiomis medžioklės tradicijomis – duodami medžioklės signalai, pagerbiami žvėrys ir puoselėjamos kitos kasdienėmis tapusios tradicijos. Iš jų reikėtų mokytis ir visiems kitiems.
Palyginkite tarybinius laikus ir nūdieną.
Tarybų Sąjungoje visos medžioklės buvo prižiūrimos valstybės. Medžioklės būreliai, kuriuose veikia partijos ar vyriausybės lyderiai ar kiti svarbiausi nariai, medžiodavo pirmieji. Šie klubai ir medžiodavo geriausiuose, turtingiausiuose plotuose. Tais laikais nebuvo nė ko galvoti apie medžioklę sau. Mėsą, kailius, trofėjus – viską reikėdavo atiduoti. 80–90 procentų žvėrienos eksportuodavo. Tik nedidelę dalį laimikio buvo galima pasilaikyti savo būrelio reikmėms. Anuomet nebuvo organizacijų, užsiimančių medžioklės rengimu ir priežiūra, išskyrus medžiotojų ir žvejų draugiją. Kai Lietuva atkūrė nepriklausomybę, visi partijos ir vyriausybės medžioklės plotai perėjo urėdijoms ar jų priežiūrai. Vienus, dvejus, trejus metus miškų urėdijos tvarkė šalies medžioklės ūkį. Paskui viską perėmė Lietuvos medžiotojų ir žvejų draugija (LMŽD). Tuo metu buvo dar viena didelė medžiotojų organizacija, kuri prieš keletą metų suskilo, ir dabar yra trys. Pavyzdžiui, Lenkijoje medžioklę kontroliuoja miškininkai – išduoda leidimus, prižiūri plotus. Pas mus tuo užsiima LMŽD ir Valstybiniai aplinkos apsaugos departamentai, kuriuos kuruoja Aplinkos ministerija.
Kaip manote, ar dabartinė trijų organizacijų sistema efektyvi?
Paprastai tariant, bendradarbiavimas tarp šių trijų organizacijų galėtų būti geresnis. Senąsias tradicijas puoselėja LMŽD, o dvi kitos yra visiškai naujos. Trūksta vieno – normalaus tar- Reikia elgtis ūkiškai. Be to, medžiotojai nori įrodyti, kad radikalus populiacijos mažinimas nėra vienintelis būdas kovoti su maru. pusavio bendravimo. Subūrus visus medžiotojus bendram reikalui, sėkmingiau vystytųsi medžioklės ūkiai ir būtų puoselėjamos tradicijos.
Ką reikėtų daryti, kad medžioklės ūkis veiktų efektyviai?
Galbūt ateityje visus medžiotojus pavyks sujungti. Tokios kalbos jau prasidėjo, bet, aišku, tai neįvyks iš karto. Kažko dar trūksta, bet visiems aišku, kad reikia išvystyti vieningą medžiotojų organizacijų veiklą. Medžiotojų ūkiams valdyti reikėtų atrinkti pačius geriausius profesionalus, sukurti bendrą valstybės strategiją. Kol kas šioje srityje trūksta supratimo ir bendros politikos. Kaip pavyzdys yra vilkų populiacijos tvarkymas. Pirmą kartą pagal metodiką Lietuvoje vilkai buvo skaičiuojami prieš trejus metus. Tąkart naudota pėdsakų skaičiavimo metodika, kuri leidžia tik labai apytikriai gyvūnus apskaičiuoti. Faktiškai tokiu būdu nustatomas tik minimalus skaičius – Lietuvoje yra ne mažiau kaip 290–300 vilkų. Apskaičiuoti, koks yra vidutinis ar maksimalus skaičius, reikia kitos metodikos ir panašiai. Šiuo metu ieškoma naujo apskaitos būdo. Kai kurie specialistai mano, kad Lietuvoje vilkų yra apie tūkstantį. Tas pats tinka ir šernams. Turi būti tiek, ir viskas, bet aiškios vizijos neturi niekas. Lenkijos girininkai turi daug suprantamesnę gyvūnų apskaitos ir limitų sistemą. Pas mus šios srities tradicijos ir būdai vis dar seni, šiais laikais nebeefektyvūs. Vilkų medžioklę reikėtų organizuoti kitaip. Ne išduoti konkretų skaičių licencijų visai valstybei, o vadovautis vietos situacija, paliekant licencijų rezervą. Jeigu kur nors plėšrūnų daugiau, tiems plotams leidimų suteiktina daugiau, kur jų nėra, leidimų gali būti mažiau. Ypatingų problemų kyla rajonuose, kur intensyvus gyvulininkystės ūkis. Tvarkant vilkų populiaciją reikia vadovautis situacija. Vilkų gali ateiti iš Latvijos, iš Baltarusijos ar dėl kokių nors priežasčių koncentruotis konkrečiose teritorijose. Tokioje vietoje negali duoti dviejų licencijų ir laukti, kad medžiotojai susitvarkys su plėšrūnais ir nuostolių bus išvengta.
Kokia, jūsų nuomone, Lietuvoje yra afrikinio kiaulių maro situacija?
Negaliu vienareikšmiškai pasakyti, kaip yra ir kaip nėra. Tai nepaprastas kiaulių maras. Liga tai pasirodo, tai vėl dingsta. Šalyje yra daug tokių atvejų – randama pora nugaišusių šernų, ir viskas, apylinkėje daugiau atvejų neregistruojama. Arba sumedžiojama keletas, padaromos analizės, ir baigta! Ir vėl niekur daugiau tame rajone ligotų šernų nerandama ir nesumedžiojama. Nėra nė vienos vietos, kur būtų nugaišę visi šernai ir nė vieno nebeliktų. Be to, pagal tai, kaip ši liga aprašoma, ji jau seniau turėjo apimti visą šalį, tačiau taip nėra. Aišku, ši liga egzistuoja Kauno, Kėdainių ir Jonavos rajonuose. Tris mėnesius apskritai nebuvo nė vieno atvejo. Praėjusį sezoną buvo medžiojami visi šernai iš eilės, bet afrikinis kiaulių maras vis tiek nedingsta, taigi regis, kad tai irgi nėra panacėja. Dabar medžiotojai vėl tausoja pateles, nes, kaip sakoma, reikia galvoti apie ateitį.
Ne kartą girdėjau nuomonę, kad medžiotojai neva nepraneša apie rastus ligotus šernus. Ar taip galėtų būti?
Taip, tikrai galėtų taip būti. Galbūt sumedžioja ir nepraneša, galbūt sumedžioja neteisėtai (neįformindami) ir perduoda veterinarui tik tam, kad padarytų trichineliozės analizę, o galbūt randa ar sumedžioja, o patikrinę, kad šernas serga, tiesiog užkasa, niekam nepranešdami, nes priešingu atveju konkrečiuose plotuose būtų taikomi apribojimai: uždrausta medžioti su varovais (turi praeiti mėnuo, kol vietoje, kur rastas nugaišęs šernas, vėl bus galima rengti varymus) ir naudoti šunis, reikėtų laikytis šėrimo apribojimų, biologinio saugumo taisyklių ir t. t. Kas iš visų įvestų apribojimų ir taisyklių suveikė geriausiai? Svarbūs buvo ir apribojimai, taikomi kiaulių ūkiams. Ten taip pat laikomasi labai griežtų biologinio saugumo reikalavimų. Daugelis ūkių aptveriami trigubais aptvarais, neleidžiančiais miško žvėrims kilnotis. Biržų ir Alytaus rajone jau pastatyti tokie aptvarai, kurie sustabdo gyvūnų judėjimą. Kitur fermų savininkai jau iš anksto prašo leidimo valstybiniuose miškuose statyti aptvarus, nors konkrečiame rajone maras dar nekonstatuotas. Pastarieji aptvarai niekaip netrukdo miško gyvūnams migruoti.
Ar dabar galvojama atnaujinti šernų populiaciją?
Kol kas dar ne. Šiuo metu medžiotojams galioja reikalavimas palaikyti konkretų šių kanopinių populiacijos tankį – pusė šerno 1 kvadratiniam kilometrui, arba apie 10 šernų 1000 hektarų. Šios nuostatos galioja iki 2017 metų. Kad būtų galima spręsti apie šernų populiacijos tvarkymą, reikia žinoti, kiek yra šernų. Nuo 2010 metų kasmet vidutiniškai sumedžiojama apie 35 000 šernų. Valstybinė maisto ir veterinarijos tarnyba nustatė, kad Lietuvoje šių kanopinių iš viso turėtų būti apie 25 000. Šių metų vasarį medžiotojai suskaičiavo, kad reikalaujami 25 000 ir yra. Tad išeina, kad kasmet sumedžiojama 100–120 procentų šernų? Mano galva, Lietuvoje jų yra apie 100 000. Štai nuo šio skaičiaus galima sumedžioti apie 60–70 procentų, norint sustabdyti afrikinį kiaulių marą. Medžiotojai jau dabar tausoja šernes, esą reikia šeimininkauti protingai. Kokie gali būti medžioklės plotai be nė vieno šerno? Jeigu medžiotojai norėtų, per porą metų galėtų šernų sumažinti iki Maisto ir veterinarijos tarnybos reikalaujamo skaičiaus, bet tada pasikeis visa situacija. Reikia elgtis ūkiškai. Be to, medžiotojai nori įrodyti, kad radikalus populiacijos mažinimas nėra vienintelis būdas kovoti su maru. Medžiotojų nuomone, infekcijai plisti įtakos turi grybautojai ir uogautojai. Kaltinti reikia ir miško ruošos darbuotojus ar apskritai visus, būnančius miške. Vietoje, kur nustatytas pirmasis maro atvejis, buvo draudžiama kirsti mišką ir išvežti medieną, technika būdavo dezinfekuojama. Kiek visa tai kainavo! Sunku pasakyti, kas duoda rezultatą. Maras tai dingsta, tai sugrįžta. Galbūt formuojasi imunitetą turinčių gyvūnų populiacija.
Medžioklėje ir gyvenime svarbiausia baigti kiekvieną pradėtą darbą, mintį ar užduotį. Jeigu ką nors pradėjai, baigti būtina.
Jeigu situacija spręsis pagal blogiausią scenarijų, ar yra planas pakeisti šernus kitais medžiojamaisiais gyvūnais?
Jau dabar privačiuose aptvaruose yra gausu danielių bei elnių. Daug kur jie paleidžiami į laisvę ir ten susidaro natūrali jų populiacija. Iš dalies jie galėtų pakeisti šernus. Be to, Lietuvos miškuose natūraliai nemažai stirnų, elnių ir briedžių. Nėra taip, kad Lietuvoje be šernų nėra daugiau ką medžioti.
Grįžkime prie jūsų – kada tapote medžiotoju?
1974 metais, antrajame kurse akademijoje. Daugiau ar mažiau medžioju jau 40 metų. Lankiausi daugelyje užsienio šalių, įskaitant Naująją Zelandiją, Pietų Afrikos Respubliką, Skandinavijos šalis, Kanadą. Sunkiausia medžioklė buvo Kalnų Altajaus kalnuose, kur medžiojau vapitį ir sibirinį ožį. Medžioklė vyko aukštai kalnuose, 2000–3000 metrų virš jūros lygio. Ilgai jojama arkliais po kalnus. Niekada nebuvau sėdėjęs ant arklio. Iš pradžių buvo labai sunku ir baisu. Jodamas siaurais kalnų takais stengiesi nežiūrėti į tą pusę, kur atsiveria bedugnė. Pakeli akis aukštyn ir žiūri į uolų sieną kitoje tako pusėje arba į dangų. Bijojau nukristi nuo skardžio, bet vietos gidai visuomet primindavo, kad reikia pasitikėti arkliu. Arklys nenukrisiąs, išnešiąs. Ilgainiui pripratau, o medžioklė irgi buvo sėkminga. Altajaus kalnų nuotykis vis dar atmintyje, tarsi buvęs vakar. Vis dėlto antrą kartą nevažiuočiau. Geriausia buvo Pietų Afrikoje. Saulė, plačios fermos, labai daug įvairių antilopių. Naujojoje Zelandijoje medžiojau vietinį vapitį. Labai geri trofėjai ten kainuoja didelius pinigus. Man pavyko sumedžioti visai padorių egzempliorių, o ir kaina buvo draugiška. Kasmet vykti į medžioklę užsienyje neišeina, nes tai nėra pigu. Važiuoju kartą per dvejus trejus metus. Savo namuose, Alytaus priemiestyje, turiu atskirą kambarį trofėjams.
Kaip jūsų žmona ir vaikai žiūri į medžioklę?
Medžioklė yra mano hobis, todėl einant metams žmona priprato, pradėjo mane suprasti. Štai Naujojoje Zelandijoje buvome kartu, nes ten labai gražu, ji norėjo pamatyti gamtą, pažinti šalį. Sūnus irgi medžiotojas, duktė gydytoja. Kartais su sūnumi medžiojame kartu.
Kokia medžioklės rūšis jums labiausiai patinka?
Vakare tykant. Pasėdėti dvi tris valandas medžioklės bokštelyje, patykoti, kol kas ateis. Dažniausiai tai būna šernai. Šiai medžioklei daug laiko nereikia. Galima važiuoti po darbo, vakare, kelias valandas pasėdėti ramybėje ir tyloje, pailsėti. Važiuoju į medžioklę kartą per savaitę ar dvi.
Kas medžioklėje svarbiausia?
Medžioklėje ir gyvenime svarbiausia baigti kiekvieną pradėtą darbą, mintį ar užduotį. Jeigu ką nors pradėjai, baigti būtina. Negerai imtis penkių dalykų vienu metu – geriau daryti ką nors viena, bet kaip reikiant.
Ar šiuo metu gyvenime turite užsibrėžęs konkretų tikslą?
Mano tikslas – įgyvendinti Lietuvoje miškų reformą. Pati idėja šiuo metu jau subrendusi, bet pagrindinė mintis, paremta ekonominiu efektyvumu, dar ne viskas. Valstybinio miško tvarkymo sistema turi būti ekonomiškai kuo efektyvesnė ir finansiškai kuo pelningesnė. Latvijoje ir Estijoje miško reforma buvo įgyvendinta jau prieš 15–20 metų, o pas mus viskas vyksta dar pagal tarybinį modelį. Per dvejus trejus metus sistemą galima pakeisti. Ir tai daryti būtina!
Šaltinis: Žurnalas “Medžioklė”
Tekstas: KATARYNA ŠTERNA
Kopijuoti ar kitaip platinti čia pateiktą turinį be mūsų sutikimo draudžiama!
