Skip to content Skip to sidebar Skip to footer

Iš elnių gyvenimo

Turinys:

Visais laikais medžiotojus, gamtininkus ar gamtos fotografus viliojo elnių ruja. Tas nepakartojamas metas, pirmasis rudens mėnuo, kada voratinklių šydų aptraukti, briedmusių spiečių apnikti miškai aidi nuo tauriųjų elnių baubimo. Nuostabus reginys, nuostabus jausmas. Tikriausiai dažnas šio gamtos laiko mėgėjas šiandien per daug nesivargina, norėdamas pamatyti baubiantį elnią: sutemos, naktis, miško pakraštys, bokštelis, tinkamos šiems žvėrims mitybos sąlygos – ir elniai pasirodys. Stebėk juos sau į valias su gerais žiūronais ar naktinio matymo prietaisais.

O miške? Tai jau sunkus, kantrybės ir atsidėjimo reikalaujantis darbas – reikia išsiaiškinti, kur apsistoja rujojantis elnias, kada jis atkeliauja į rujos vietą, kaip kinta jo teritorija rujos laikotarpiu ir svarbiausia – kaip jį miško tankmėje pamatyti. Prieš šešerius-septynerius metus mano pirmieji elnių pažinimo žingsniai rėmėsi teiginiais iš tą žinančių žmonių lūpų: elniai rujoja tik pelkėse; ne, jie pasirenka retus erdvius medynus; ne, elnią vilioja ši aikštelė arba šis griovio šlaitas. Tokių nuomonių, versijų, hipotezių prisiklausiau šimtus, kol pagaliau ilgalaikiai nuolatiniai daugelį metų trunkantys stebėjimai nupiešė tikrąjį elnių gyvenimo ir rujojimo vaizdą. Aišku, du kartus tas pats nesikartoja, metai iš metų padėtis keičiasi ir niekada negali žinoti, kaip bus šiemet. Tačiau visuma žinių apie elnių gyvenimą, jų elgesio dėsningumus, gyvenamas vietas dabar be klaidų leidžia nuspėti, kur šiais ar kitais metais sutiksiu rujojančius elnius, kur bus jų rujos vietos. O jos ten, kur patelės vasarą dienoja.

Būriai
Žiemai baigiantis ir ankstyvą pavasarį, kol miškuose dar laikosi sniegas ir nepasirodo žaluma, elnių patelės su jaunikliais laikosi dideliais 20-60 individų būriais ir naktimis maitinasi daugiausia žemės ūkio naudmenose. Dieną šie būriai neišsisklaido ir leidžia laiką tankiuose jaunuolynuose, eglynuose. Tirpstant sniegui ir miške atsirandant Šviežio pašaro, elnės vis mažiau traukia į laukus, dideli jų būriai pradeda skaidytis į mažesnius ir sklisti po mišką. Galutinai elnių būriai išsiskirsto ir tolygiai pasklinda po tinkamas miško vietas gegužės mėnesį, kai ateina laikas vesti jauniklius. Patelės tuo metu palieka pernykščius savo jauniklius gyventi savarankiškai ir pasitraukia į ramesnes, saugias miško vietas. Atsivedusios jauniklius pirmosiomis dienomis nuo mažylio nenutolsta ir maitinasi tuo, ką randa miške. Tik jaunikliams sustiprėjus ir pradėjus lydėti pateles, elniai vėl išsirengia į tolimesnes išvykas -iš miško patraukia į žemės ūkio naudmenas.

Paprastai praėjusių metų jaunikliai laikosi netoli patelės pasirinktos teritorijos, o kai šiųmetis jauniklis sustiprėja (maždaug birželio mėnesį), vėl kartu su motina susijungia į šeimynines grupes. Tokios grupės išsilaiko iki pat elnių rujos (rugpjūčio pabaigos-rugsėjo pradžios) ir tik maždaug šiuo metu vėl pradeda telktis į dar didesnius būrius.

Patelių dienojimo vietos
Vasarą elnių maršrutai pastovūs: vakare – kelionė į žemės ūkio naudmenas, kur praleidžiama ir visa naktis, ryte – kelionė į nuolatines dienojimo vietas.

Kur elnės dienoja? Visų pirma jos renkasi ramiausias, žmonių nelankomas miško vietas. Tai dažniausiai būna tankūs 15-30 metų lapuočių jaunuolynai (arba lapuotynai su egle), seni reti lapuotynai, kurių trake gausu šaltekšnių ir lazdynų. Medynas turi būti lengvai pereinamas, bet neperregimas. Taip pat joms tinka krūmuotos pievos ir pelkėtų, užmirkusių miško vietų pakraščiai.

Ankstyvą pavasarį ir vasaros pradžioje miške paprastai lankytojų nėra gausu, išskyrus miškininkus ar miško savininkus, atliekančius miško darbus. Tačiau įpusėjus vasarai ir rudenį į girias suplūsta uogautojai ir grybautojai. Kiekviename miške visada yra plotų, medynų, kuriuose auga grybai ir uogos, ir tokių vietų, kuriose grybai ir uogos niekada neauga. Būtent pastarosiose vietose elniai laikosi dienomis. Netgi pavasarį ar vasaros pradžioje, kol miškuose dar nėra nei grybų, nei uogų, nei juos renkančių žmonių, uogingose ir grybingose vietose elniai nedienoja.

Labai dažnai manoma, kad šių žvėrių dienojimo vietos yra nuošaliose, toliausiai nuo pakraščių nutolusiose miško vietose. Anaiptol. Dažniausiai elniai dienoja miško plotuose, kuriuose būnant lengva stebėti aplinką: prie kelių, miške esančių sodybų, poilsinių. Būdami tokiose vietose žvėrys gali lengvai stebėti didžiausio savo priešo 1 žmogaus 1 veiklą: pravažiuojančias mašinas, savo sodybose besikuičiančius šeimininkus, poilsiautojus.

Tokia dienojimo vieta visada turi ir atsitraukimo kelią, arba „koridorių*. Tai gali būti pelkė, sklidinas vandens griovys, kelias, kad iškilus pavojui pasinaudodami tokiu gamtiniu ar žmogaus sukurtu barjeru elniai galėtų greitai pasprukti nuo priešo. Patelės ar jų grupės, naktį radusios patrauklių mitybai kultūrų kelių kilometrų atstumu nuo miško ir švintant netrikdomos pasiekusios miško pakraštį, net jei ten ir nėra jokio pavojaus, vis tiek keliauja kelis kilometrus per girią į savo pasirinktą teritoriją. Tai liudija, kad žvėrys yra prisirišę prie savo dienojimo vietų. Nuolatiniai stebėjimai leido išsiaiškinti patrauklias elniams dienojimo vietas vėlyvą pavasarį, vasarą ir pirmąją rudens pusę.

Kelerius metus vietos nesikeičia
Elnių patelių su jaunikliais grupių gausa vienoje ar kitoje miško vietoje priklauso nuo mitybos sąlygų artimiausiuose miško pakraščiuose, visų pirma, nuo žemės ūkio kultūrų raciono. Patrauklesnio vasarinio pašaro, pavyzdžiui, rapsų, cukrinių runkelių, pasėliuose susitelkia gausesni elnių būriai, ne tokie patrauklūs, pavyzdžiui, rugių 1 pritraukia mažiau žvėrių. Tačiau keičiantis elnių gausai kelerius metus dienojimo vietos išlieka tos pačios. Tiesa, jos gali būti sunaikintos atlikus miško kirtimus elniams patraukliausiuose miško sklypuose ar šalia jų.

Pateikiamoje schemoje matome, kaip patinų rujojimo vietos iš dalies sutampa su patelių dienojimo vietomis (2013 m. duomenys). Apibendrinant pastarųjų šešerių metų stebėjimo duomenis galima teigti, kad metai iš metų patinai pasirenka iš esmės tas pačias rujojimo vietas, sutampančias su patelių dienojimo vietomis. Skirtingais metais tik šiek tiek pakinta rujojimo vietos centras (50-100 m pasislenka tai į vieną, tai į kitą pusę) ir skiriasi elnių patinų gausa bei koncentracija.

Patinų dienojimo vietos
Patinų gausą lemia miške susirenkančių brandžių patinų skaičius ir patelių koncentracija (priklausomai nuo mitybos sąlygų artimiausiuose miško pakraščiuose) vienose ar kitose dienojimo vietose. Patinų koncentracija tam tikrais rujos laikotarpiais palankiose vietose gali būti gana didelė, kai patino rujos teritorijų centrus skiria 100-150 m atstumas. Paprastai pirmieji patinai teritorijas pradeda užsiimti rugpjūčio viduryje. Tikriausiai tai būna tie elniai, kurie tuo metu gyvena tame miške.

Elniu-rujojimo-vietos

Vasarą patinai laikosi kitose vietose nei patelės. Tai gali būti ir atkampūs, mažiausiai žmogaus lankomi miško sklypai, tačiau, priešingai negu patelės, kurios itin retai apsistoja mažuose miškeliuose tarp žemės ūkio kultūrų, patinai dienomis tokiose vietose neretai laikosi ilgėliau. Taip pat nereta patino vasaros buveinė – žemės ūkio kultūrų, ypač rapsų, laukai arba patys miškų pakraščiai šalia jų.

Prasidėjus rujai (rugpjūčio pabaigoje-rugsėjo pradžioje) patinai pavieniui ar mažomis grupelėmis traukia į įprastas rujojimo vietas. Labai dažnai iš po nakties vienoje ar kitoje miško vietoje užverda tikras mūšis: naktį į mišką atkeliavęs naujas patinas ar jų grupė bando atsikovoti teritoriją iš jau čia esančių elnių. Čia viską lemia stipresniojo teisė. Tokios kovos dėl teritorijų vyksta ne tik naktį ar ryte, bet su šiek tiek mažesniu įkarščiu tęsiasi ir dieną, o trukti gali net kelias paras.

Maždaug iki rugsėjo 5-10 dienos miškas prisipildo elnių patinų, užimamos visos palankiausios rujai vietos, jauni patinai ir tie, kurie nesugebėjo įsitvirtinti, lūkuriuoja savo laiko gretimuose plotuose arba pasitraukia į kitus miškus.

Ruja
Pirmoji elnių rujos fazė – atkeliavimas į rujos vietą, teritorijos užsiėmimas, haremo iš toje vietoje gyvenančių ar atkeliavusių patelių sudarymas – trunka maždaug iki rugsėjo vidurio. Tuo laikotarpiu patinai elgiasi kaip jiems ir įprasta: būna atsargūs, atviroje vietoje pasirodo tik sutemus, laikosi tankmėse ir beveik nekeliauja su maitinti traukiančiomis patelėmis.

Riaumojimo aktyvumas priklauso nuo daugybės dalykų: ir nuo konkurencijos tarp patinų toje vietoje (dažnai brandūs patinai, lengvai įsitvirtinę savo teritorijose, beveik nebaubia arba baubia tik epizodiškai), ir nuo oro sąlygų, ir nuo patinų populiacijos tame miške struktūros, jos kaitos.

Iki rugsėjo vidurio dauguma patino teritorijoje esančių patelių jau būna apvaisintos, o jėgų dar yra, tad prasideda antroji rujos fazė – „laisvų” patelių paieška. Tuo laikotarpiu dauguma patinų palieka pasirinktas rujos vietas ir klajoja po mišką, ieškodami „laisvų” rujojančių patelių. Elnių koncentracija palankiausiose įprastose rujojimo vietose ima mažėti, patinai juda į miško plotus, kuriuose dar nėra rujos teritorijų, iškeliauja į kitus miškus, ieškodami patelių, net šviesiu paros metu išeina į laukus. Jų paliktos teritorijos nelieka tuščios – čia ima kurtis ir tarpusavyje konkuruoti jauni -trečius-šeštus ragus auginantys patinai. Dabar elniams tarpusavyje galynėtis, baubti, kovoti yra įprasta. Kovos būna itin smarkios, o patinus riaumojant galima girdėti ištisą parą. Tačiau šis, didelių jėgų ir energijos reikalaujantis procesas ilgai netrunka – maždaug iki rugsėjo 25-30 dienos – ir elnių ruja pamažu rimsta.

Spalio pradžioje ir net iki pat lapkričio rujoja pavieniai, dažniausiai jauni ar silpnesni patinai. Patelės ima telktis į didesnius būrius, dažnai maitinasi. Kartu su jomis klajoja, dar rujojančias neapvaisintas pateles neretai lydi ir keli patinai, kurie tarpusavyje beveik nebekonkuruoja. Vyresni brandūs patinai nurimsta, bet dar iki spalio vidurio (dažniausiai ramiai) laikosi rujos vietose, tačiau pradeda daug maitintis, jungtis į grupes ir traukti į atkampesnes miško vietas.

Populiacija prastėja
Gausias ir stiprias elnių kaimenes, įspūdingas elnių rujas su puikiais trofėjiniais patinais matysime tik tada, jei sugebėsime išlaikyti optimalų elementariųjų gamtinių elnių populiacijų lyčių santykį ir amžiaus struktūrą. Ką turime šiandien? Vienos elementariosios elnių populiacijos teritorijoje „šeimininkauja” keli medžiotojų klubai ar būreliai ir kiekvienas tvarkosi, kaip išmano, kiekvienam knieti turėti teisę sumedžioti gerą trofėjinį patiną. Tokiomis aplinkybėmis tą patį elnią „gano” bent keli šeimininkai. Ir jei vieno ar kito medžiotojų klubo sąmoningu sprendimu puikus, perspektyvus patinas bus paliktas toliau bręsti, tai dar nereiškia, kad jis nekris nuo kulkos trečio ar ketvirto medžiotojų klubo plotuose.

Tokio liberalaus ir absoliučiai neūkiško „tvarkymosi” vaisius, deja, matau pastaruosius septynerius metus. Manoma, kad optimalus lyčių santykis tarp patinų ir patelių elnių populiacijose turėtų būti 1:1. Tarp patinų jaunikliai turėtų sudaryti 15-20 proc., antra-mečiai patinai – 10-15 proc., dvejų-ketverių ir penkerių-devyne-rių metų patinai – po 30 proc., dešimties metų ir vyresni – 10 proc.

Stebėjimų duomenys ir šimtai padarytų nuotraukų liudija, jog dar prieš penkerius—septynerius metus mano stebima elnių populiacijos struktūra buvo labai artima teorinei. Nuolatos skirtinguose miško pakraščiuose galėjai pamatyti 20-40 elnių patinėlių, auginančių antrus-šeštus ragus, būrius. Nebuvo sunku išvysti ir 10-20 sep-tintus-aštuntus ragus auginančių elnių būrelius, pavienius brandžius ar perbrendusius patinus. Bendrasis lyčių santykis, jei ir nebuvo optimalus, tai bent jau gana panašus: 1 patelė – 0,7-0,8 patino. Iš 30 aktyviausiai rujojančių patinų bent 70 proc. buvo brandūs ar perbrendę.

Deja, per paskutinius kelerius metus padėtis labai pasikeitė į blogąją pusę. Pastaruoju metu vienai patelei tenka 0,4-0,6 patino. Iš 30 aktyviai rujojančių patinų brandūs ar perbrendę sudaro vos 30 proc.

Kaip ir šernų bei stirnų populiacijose, taip ir elnių dabar pateles apvaisina jauni ir neperspektyvūs selekciniai patinai, tad nesunku prognozuoti, kokios būklės elnių populiacijos ima formuotis šiandien.

Kodėl taip yra? Labai norėtųsi, jog šis klausimas rūpėtų ne tik šių eilučių autoriui.

Autorius: Romualdas Barauskas
Šaltinis: Žurnalas “Medžiotojas ir medžioklė

Kopijuoti ar kitaip platinti čia pateikta turinį be mūsų sutikimo draudžiama!

Įvertinkite straipsnį

Įvertinimas: 5 / 5. Balsavo: 1

Būkite pirmas ir įvertinkite šį straipsnį!

Komentuoti

Kaip prišaudyti priedėlį?

Žiūrėti apžvalgą