Kauno rajono Padauguvos–Karalgirio miškai rugsėjį itin svetingi lankytojams. Čia laukiami ne tik uogautojai ir grybautojai. Padauguvos girininkas Kęstutis Markevičius tiek gamtos mylėtojus, tiek medžiotojus kviečia atvykti pasiklausyti įspūdingo rujojančių elnių baubimo, o moksleivius ir gimnazistus – istorijos pamokas surengti prie pokario laisvės kovotojų paminklo ir atstatyto bunkerio.
Pajusti gamtos didybę
Beveik 50 kv. km plotą užimantis masyvas Vilkijos pašonėje – turtingas miško gyventojų. Girininkas K. Markevičius ne pirmi metai čia organizuoja profesionalias medžiokles. Šis mėnuo yra pats tinkamiausias išgirsti nepakartojamą rujojančių elnių baubimą ar sumedžioti šį žvėrį. Elniai rujoja nuo rugpjūčio vidurio iki lapkričio, tačiau karščiausios aistros verda rugsėjį.
„Elniai jau susirinkę į rujos vietas, atvėsus orams, galima tikėtis jų uždainavimo, – tvirtino Padauguvos girininkas. – Ypač tam tinkamos naktys, kai tvyro rūkas“. Daug metų dirbdamas miške, K. Markevičius išmoko pamėgdžioti šių įspūdingų žvėrių baubimą ir juos privilioti.
„Falšą laukinis žvėris pastebi gana greitai. Kol jis būna toliau, bandai atkartoti jo baubimą, vėliau – laužydamas sausas šakas, imituoji jo triūsą braunantis per mišką. O tada jau lauki. Galingo žvėries atėjimas prie pat – 10–15 žingsnių nuo viliojančio žmogaus – yra be galo įspūdingas reginys“, – viliojimo paslaptimis ir įspūdžiais dalijosi pašnekovas.
Taurieji elniai rujos metu elgiasi visiškai kitaip nei kasdienybėje. Tuomet net lyderis ramiai vaikšto su kitais patinais, turi savo jaunesnius tarnus, kurie veda jų grupę, nes galingiausias žvėris eina paskutinis. Patelės ne rujos metu taip pat turi savo atskiras grupes ir ten priekyje visada eina vedlė, kuri atsako už savo jauniklio ir visos grupės saugumą, miške jos gyvena atskirai nuo patinų. Haremą patinas sudaro tik rujos metu. Būtent tuomet jis yra labiau pažeidžiamas, nes baubimu išsiduoda, kur yra, demonstruoja savo jėgą.
Padauguvą pamėgo ne tik Lietuvos medžiotojai
Padauguvos–Karalgirio giriose yra medžiojusi visa plejada ne tik Lietuvoje garsių asmenų, tarp jų ir NATO, ir Lietuvos kariuomenės atstovai, politikai bei verslo atstovai. „Medžioja“ ir fotografai, o paklausyti elnių tuoktuvių dainų atvažiuoja ir kiti gamtos mylėtojai. Tik reikia kreiptis į girininką, kuris mielai priims ir parodys, kur tai saugu daryti.
Besilankiusiųjų sąrašas įspūdingas ir tarptautiškumu: masyve Vilkijos pašonėje medžiojo vokiečiai, italai, prancūzai, norvegai, švedai, suomiai, danai, rusai, svečiai iš Jungtinių Amerikos Valstijų.
„Labiausiai turbūt prieš kelerius metus pasisekė dviem prancūzams, sumedžiojusiems tris tauriuosius elnius ir du stirninus. Į Prancūziją iškeliavo įspūdingas trofėjus – 10 kg sveriantys tauriojo elnio ragai“, – prisiminė Padauguvos girininkas K. Markevičius.
Vis dėlto miškininkas net medžiotojus tauriųjų elnių rujos metu ragina į prižiūrimas valdas atvažiuoti be šautuvų. Anot jo, išgirsti rujojančio elnio baubimą ar net pamatyti gamtos šauksmui paklususį žvėrį, žodžiais sunkiai apsakomas dalykas.
„Bent mane kaskart apima dvigubas – gamtos didybės ir žmogaus menkumo – jausmas“, – prisipažino pašnekovas.
Trofėjų randa nemedžiodamas
Kęstutis profesionalios medžioklės plotų prižiūrėtoju, girininku dirba du dešimtmečius – nuo 1997 metų. „Medžioklė man taip pat nesvetima, medžioju palyginti seniai, medžiotojas buvo ir mano tėtis. Žinau, kad esama įvairių požiūrių į medžioklę. Mano supratimu – tai pirmiausia pažintis su gamta, toliau – faunos globa. Man keista, ir esu įsitikinęs, kad nemažai save vadinančių žaliaisiais niekuomet gyvenime nėra surišę šluotos žvėrims, nėra atvežę grūdų ar padėję druskos. Išauginti elniui prireikia dvylikos metų – tai įdomus, atsakingas darbas. Ir tik po to medžioklė – bandos reguliavimas, sergančių , sužeistų žvėrių sumedžiojimas“, – aiškino girininkas.
Save K. Markevičius vadina priklausomu nuo medžioklės. „Tai – mano hobis. Sakoma, yra blogai, kai hobis tampa darbu. Iš tiesų tai labai įdomu. Dabar praktiškai pats nemedžioju, tačiau man be galo smagu ir įdomu, sakyčiau, garbė surasti žvėrį ir prie jo atvesti medžiotoją. Džiaugiuosi, kai medžiotojams pavyksta sumedžioti tai, ko jiems reikia. Esu medžioklės organizatorius ir man svarbu, kad užsakovas liktų patenkintas. Vieni pageidauja grįžti su 7–8 kg trofėjumi, kiti nori sumedžioti taurųjį elnią, kurio ragai svertų 10 kg, o mano reikalas – išsiaiškinti ir surasti, kur glaudžiasi toks žvėris. Dabar paieškos savotiškai man kompensuoja medžioklę“, – tikino Padauguvos girininkas.
Beje, jis pats turi nemažą ragų kolekciją. Didžiąją dalį eksponatų K. Markevičiui pavyko rasti pamestus žvėrių, kitus įgijo medžioklės metu.
Susieti savo gyvenimą su mišku , sakytum, buvo užprogramuota K. Markevičiaus genuose. Jo prosenelis iš mamos pusės šiame miške buvo eigulys nuo 1921 metų ir priklausė tuometinei Raudondvario urėdijai.
„Aš girininkauju tuose pačiuose miškuose. Mama pasakojo tokį įvykį iš prosenelio darbo. Prieš šventes prosenelis aptiko nupjautą eglutę. Jis pagal pėdsakus atsekė ir išsiaiškino, kad taip padarė jo sūnus, t.y., mano senelis. Šis gavo tiek diržų, kad jam niekada nebekilo mintis be leidimo eiti į mišką“, – šypsojosi vyriškis.
Puoselėja istorinę atmintį
Padauguvos girininką drąsiai galima vadinti ir istorinės atminties puoselėtoju. Būtent K. Markevičiaus ir jo draugo Gedimino Armonavičiaus iniciatyva atstatytas bunkeris ir pernai liepos 6–ąją Karalgirio miške atidengtas atminimo akmuo už Lietuvos laisvę kovojusiems partizanams ir toje vietoje rezidavusiems Lietuvos laisvės armijos „Vanagų“ būrio kovotojams.
„Viską darėme kartu su kolega Gediminu Armonavičiumi, padedami moksleivių, remiami vietos verslininkų, ūkininkų ir menininkų. Dabar skautukai ir jaunieji šauliai sako: „Einam į vanagynę“. Smagu, kad jaunimas daug prisidėjo prie istorinės vietos atkūrimo, mėgsta čia ateiti ir taip gali prisiliesti prie istorijos“, – sakė pašnekovas.
Atminimo akmuo atidengtas ir ąžuoliukas pasodintas greta partizanų bunkerių, kuriuose 1944–1946 metais slėpėsi Lietuvos laisvės armijos būrio „Vanagai“ kovotojai. Vienas iš kolekcininkų ių tebeturi išlikusį originalų Karalgirio miško kovotojų raištį su užrašu „LLA Vanagai“. Raiščio nuotrauką galima pamatyti pažintiniame stende prie paminklo.
Kiek kovotojų glaudėsi Padauguvos girioje, įvardinti sunku, nes jie keitėsi. Už Lietuvos laisvę čia kovėsi Padauguvos, Vilkijos, Čekiškės, Babtų, Kulautuvos ir kitų aplinkinių kaimų gyventojai. Vilkijoje buvo nukankinta per 30 žmonių, dalyvavusių pasipriešinimo kovose.
Netoli partizanų buveinės įrengtoje atminimo vietoje pastatytame stende taip pat sudėta istorinė medžiaga iš pokario laikų partizaninio judėjimo. Čia pateikiama informacija iš įvairių istorinių šaltinių, privačių kolekcijų, Genocido ir tremties muziejaus Vilkijoje. Atstatant bunkerį rasta molinio ąsočio fragmentų, buteliukų nuo vaistų, butelių, įvairių vokiškų karabinų šovinių, kulkosvaidžio juostos fragmentas, įrankis mediniams šaukštams skobti ir kt. Radinių nuotraukas galima pamatyti stende, o patys radiniai – perduoti muziejui.
„Taip palapinės atrodė ir anais laikas, iš trijų pusių būdavo pasatyti kulkosvaidžiai, sankryžoje įrengtas sargybos postas. Atkūrėme tik vieną bunkerį, dar du susprogdinti yra kertinėje miško buveinėje, kurioje negalime nieko daryti, todėl vietas paženklinsime pasodindami ąžuoliukus. Atkurtajam ir susprogdintiems bunkeriams buvo pasirinktos strategiškai puikios vietos: šlaite, kur iš visų pusių geras matomumas“, – viešint istorinėje vietoje pasakojo K. Markevičius.
„Pernai liepos 6-ąją atminimo akmens atidengimo iškilmėse dalyvavo likę gyvi laisvės gynėjų giminės ir artimieji. Atvyko ir partizanų ryšininkė, 19 metų praleidusi Karagandoje (dabar Kazachstanas), Ksaverija Keruckaitė. Ši garbaus amžiaus moteris, dabar gyvenanti Stabaunyčiuje, labai gerai pamena tų laikų įvykius. Džiaugiuosi, kad galėjau prisidėti įamžinant žuvusiųjų atminimą. Kartu su G. Armonavičiumi dar ketiname papildyti stendą, atnaujinti informaciją, – sakė K. Markevičius. – Į iškilmes iš Ukrainos atvyko bataliono „Azov“ vyrai. Jie papasakojo apie savo kovas, tai, kas vyksta Ukrainoje. Įdomi paralelė – tokie jauni ir viskam pasirengę buvo ir mūsų kovotojai, kaip dabartiniai 24–25-mečiai ukrainiečiai“.
Įamžinęs laisvės gynėjų atminimą Karalgiryje, K. Markevičius jaučiasi atidavęs duoklę ir savo giminės istorijai. Jo senelis Petras Markevičius –„Pranskus“, „Žebenkšties“ rinktinės ginkluotės viršininkas ir Betygalos būrio vadas, žuvo 1945 metais netoli Kelmės vykusiame „Virtukų“ mūšyje. Apie pusantro tūkstančio enkavėdistų ir reguliarios armijos karių keliais žiedais apsupo „Žebenkšties“ rinktinę Virtukų miške.
„Dvylika kovotojų, savanorių, tarp jų – ir mano senelis, liko su geriausiais ginklais, pasirengę paskutiniam mūšiui, kad kiti galėtų atsitraukti. Tuo metu rinktinės vadas buvo Juozas Čeponis, štabo viršininkas – Jonas Žemaitis „Vytautas“, vėliau Lietuvos partizanų ginkluotųjų pajėgų vadas, 2009 metų kovo 11 dieną Seimo deklaracija pripažintas Lietuvos valstybės vadovu, faktiškai vykdžiusiu Lietuvos Respublikos prezidento pareigas SSRS okupacijos metais“, – pasakojo girininkas.
Bando išpainioti rebusą
Be to, K. Markevičiui pavyko išsiaiškinti, kad vieną iš 1863 metų sukilimo vadų Antaną Mackevičių caro kareiviai greičiausiai užklupo ne toje vietoje, kurią ženklina koplytstulpis ir paminklinis akmuo. Jie istoriko, kraštotyrininko Gedimino Ilgūno iniciatyva pastatyti šalia medinio namuko Ringovės kaime, prie kelio Kaunas–Jurbarkas.
Ilgūnas knygoje „Antanas Mackevičius: sukilimo žygiai ir kovos“ nurodo, kad sukilimui vadovavęs kunigas caro kareivių buvo užkluptas šioje troboje – tuometiniame eigulio name.
Tačiau istorijai neabejingas Padauguvos girininkas, ištyrinėjęs senuosius žemėlapius, išsiaiškino, kad toje vietoje, kur įamžintas A.Mackevičiaus atminimas, 1863 m. jokia troba nestovėjusi. „Turiu kartografinę medžiagą, iš kurios aiškiai matosi, kad karčiama ir eigulio namelis buvo už 1 km nuo čia, Ringovės piliakalnio papėdėje. O dabartinio paminklo vietoje XIX a. vidurio žemėlapiuose nėra jokios pastato žymės. Namas, šalia kurio pastatytas paminklas, žemėlapiuose atsiranda tik XIX a. pabaigoje, maždaug nuo 1890 metų“, – tvirtino senuosius žemėlapius tyrinėjęs K. Markevičius.
Jis atkreipė dėmesį, kad rąstai minėtos trobos viduje yra sunumeruoti. „Tai reiškia, kad ji anksčiau stovėjo kitur, buvo išardyta, pervežta ir čia iš naujo suręsta. Esu įsitikinęs, kad tikroji istorinio eigulio namelio vieta yra Ringovės piliakalnio papėdėje – tai liudija ir žemėlapiai“, – tvirtino pašnekovas.
Jis deda visas pastangas, kad istorinis teisingumas būtų atstatytas, o atminties ženklai perkelti į tą vietą, kur iš tikrųjų caro kareiviams įkliuvo bėgimo iškankintas A. Mackevičius.
Autorius: Vilma Kasperavičienė
Šaltinis: www.miskininkas.eu
4 Komentarų
Lietuvis
Jeigu žmonys nereguliuotų žvėrių skaičiaus ateitų gana greitai laikas kada elniai ,briedžiai, stirnos vaikščiotų miestų centruose,pavyzdžių jau yra, autokeliuose jau dar beveik kiekvieną parą susidūrimai su žvėrimis ir žmonių aukos. Ką darome ?
Žmonių labui reikia reguliuoti žvėrių skaičių, žmogus nuo savo atsiradimo medžiojo ,kad išgyventų ,kas pasikeitė dabar
? Nieko- jeigu įvertinsime tai , kad žmogui reikia gyventi žmoniškai ir tvarkyti tinkamai aplinką.
Inga
Visą pasakojimą apie gamtos grožį sugadina pono girininko medžiotojo polinkiai. Čia toks prieštaravimas išlenda, kad bandant suprasti persisuka kažkas viduje. Oi, taip gražu, taip gražu, kad greičiau paimkim ir nušaukim! T. y. sunaikinkim…Kur naikinime yra grožis??? Gamtininke?
Miske.lt
Ponia Inga, medžiotoju reikia būti, kad suprasti visą situacijos sudėtingumą. Tai nėra lengva paaiškinti, bet kviečiu jus kitais metais sudalyvauti Karalgiryje organizuojamose išvykose pasiklausyti elnių riaumojimo rugsėjo mėn.
Miškininkas
Ponaiti, Kęstuti Markevičiau, Jums leidus pasakysiu savo nuostatą ir požiūrį į medžioklę bei tuos aspektus, kuriuos išdėstėte. Visų pirma ir svarbiausia nei Jūs, nei aš ar dar kažkas laukinių gyvūnų neaugina-juos užaugina Gamta. Nunešdami žvėrims druskos, grūdų ar šluotą mes jų neužauginame, tik galbūt šiek tiek padedame ir tuo pačiu jaučiame moralinį bei dvasinį pasitenkinimą.
Kaip sau norite, šiuolaikinė medžioklė tai visų pirma ir pagrinde yra verslas ir pramoga-jūs medžiojate ne dėl to kad neturite ką valgyti. O Gamta ir be medžiotojų puikiai tvarkosi su žvėrių poluliacijomis. Jei to nebūtų, tai didžiulės gamtos rezervatų teritorijos pavirstų tikru užkratų židiniu.
Norite trofėjų? Gamta ir čia puikiai viską sutvarkė: eikite ir susiraskite savo trofėjus kai žvėrys savo noru juos numeta ant miško paklotės..Ir anokia čia garbė nuvesti budelį prie rujojančio tauriojo elnio ar briedžio…