Skip to content Skip to sidebar Skip to footer

Deivis. Nuo medžioklės oponento iki medžiotojo

Turinys:

Gyvenimo srovė žmogų neša pati. Svarbiausia nesipriešinti, o sekti jos iššūkiais, išgirsti Visatos melodiją ir į ją pasinerti. Taip būtų galima apibūdinti aktoriaus, muzikanto ir dainininko kelią. Aišku, visko nepapasakosi per pusantros valandos interviu, bet galima bandyti suprasti bent dalelę plataus vieno žmogaus pasaulio. Susipažinkite – Deividas Norvilas.

Pirmą kartą lapių medžioklėje. Šiandien draugai pakvietė pamedžioti. Pirmą kartą gyvenime buvau lapių medžioklėje. Labai įdomu. Tris kartus šoviau ir nė karto nepataikiau (juokiasi). Turbūt tos lapės labai gerai išdresuotos. Visos laikėsi labai toli, nė viena nepriėjo arčiau nei trys šimtai metrų.

Medžioklė viliojant. Labai mėgstu medžioti su vilbyne. Man, kaip muzikantui, vasarą kviesti stirniną yra kažkas nuostabaus. Štai pernai kviečiausi stirniną, bet prisišaukiau lūšį. Tada pirmą kartą pagalvojau, kad visi garso niuansai ir balso mėgdžiojimas jau pamažu pradeda sektis, jeigu net lūšis atėjo pasižiūrėti, kur tas mažasis stirniukas! Tą kartą medžiojau pievoje, apsuptoje miško, ir tas katinas išlindo pasižiūrėti, ar neišeitų ko nors sumedžioti. Pirmą kartą gamtoje pamačiau lūšį. Nesvajoju tokio žvėries sumedžioti – pas mus tai draudžiama. Tik žiūrėjau ir džiaugiausi šiuo nuostabiu plėšrūnu. Ir stirninas išlindo, bet daug vėliau.

Estetas. Visuomet buvau nusistatęs prieš medžioklę, o dabar galiu pavadinti save medžiotoju romantiku. Stebiu gyvūnus, fotografuoju ir filmuoju. Su žmona dažnai einame kartu pasivaikščioti. Pasiimame monokuliarą, kad galėtume kuo geriau įvertinti gyvūną, ištyrinėti kiekvieną detalę. Paprastai aš esu optikos nešikas, o ji neša ginklą. Aišku, kartais ir aš iššaunu, nes labai mėgstu ginklus. Nuo ankstyvos vaikystės man patiko šautuvai, ir visi mano žaislai buvo įvairiausių ginklų modeliai. Štai praėjo trisdešimt metų ir aš vėl grįžau prie tų pačių žaisliukų, tik dabar kiek brangesnių.

Anksčiau mano požiūris į medžioklę buvo radikaliai priešingas. Maniau, kaip blogai, kad žudomi gyvūnai. Išėjus iš namų norėtųsi iš karto pamatyti laukinių gyvūnų, bet tai nepavyksta. Turbūt todėl, kad medžiotojai visus iššaudė. Medžiotojai yra girtuokliai. Taip manydavau anksčiau! Tikriausiai mano to meto pažiūros sutampa su daugelio kitų žmonių nuomone ir šiandien. Medžiotojai patys dėl to kalti. Dabar visa tai patiems reikia ir ištaisyti. Negalime medžioklėje vartoti alkoholio. Juk, visų pirma, tai pavojinga, nes turime ginklus, antra, alkoholis slopina pojūčius. Netenki buvimo gamtoje džiaugsmo. Apranga. Man pačiam visai nesinori matyti kolegų, apsirengusių kokiomis vatinėmis striukėmis, nešvarių, įkaušusių ir besikeikiančių. Man dėl tokių medžiotojų gėda! Nesakau, kad reikia pirkti brangiausius rūbus parduotuvėse, tiesiog turime būti tvarkingi. Norėčiau, kad į mus žiūrėtų su pagarba, kaip yra Vokietijoje ar Lenkijoje. Iš širdies linkiu visiems medžiotojams pelnyti tokį požiūrį. Aišku, tai visokeriopai priklauso nuo mūsų pačių. Jokiu būdu negalime atsisakyti suteikti pagalbos, kai kas nors prašo atvažiuoti ir sumedžioti į kiemą užklydusį mangutą ar lapę, net jeigu reikia važiuoti ne vieną kilometrą. Medžiotojų požiūris turi keistis, o tai pamažu ir vyksta. Mes jau turime geresnių ginklų, ekipuotę, atrodome geriau. Aišku, tai laiko klausimas, bet visi turime galvoti apie medžiotojų įvaizdį.

Stebuklingas atsivertimas iš medžioklės oponento į medžiotoją. Įsigijome miško vidury sodybą. Ten buvo be galo daug pėdsakų ir mums pasidarė įdomu, kokie čia gyvūnai. Kaimynas, tarp kitko, irgi medžiotojas, pradėjo mums pasakoti ir mokyti, kur yra stirnų, kur – šernų pėdsakai, kur briedis praėjęs. Kuo daugiau sužinojome, tuo įdomiau viskas atrodė. Labai myliu gamtą ir gyvūnus, viskas man taip įdomu! Sugalvojau įstoti į medžiotojų mokyklą tiesiog dėl bendro išsilavinimo. Tai buvo prieš penkerius metus. Maniau, išlaikysiu egzaminą, bet medžioti neisiu. Baigęs mokslus ir išlaikęs egzaminus supratau, kad visa tai nėra blogai ir kažkas šį darbą turi daryti. Taip mano gyvenimas apsisuko 180 laipsnių. Aišku, visuomet galvoju, ką medžioju. Renkuosi paliegusius, sužeistus gyvūnus. Štai neseniai teko sumedžioti kelis šernus, kurie buvo su trimis kojomis. Esu sanitaras ir romantikas. Stebiu stirnas, kai kurioms jau ir vardus daviau (šypsosi).

Kaip šernai suėdė stirną. Su stirnomis man pernai buvo toks nutikimas. Sėdėjau, skaičiavau ožiukus. Išėjo vienas selekcinis – vienas ragelis visai trumputis, kitas nulinkęs į šoną. Sumedžiojau jį. Skambinu žmonai ir sakau, kad atvažiuotų, sumedžiojau ožiuką. Praėjo kiek laiko ir girdžiu, kaip mano mylimoji automobiliu buksuoja pakalnėje ir neužkyla. Sėdžiu ir klausausi, kaip ji variklį pjauna. Ir žiūriu – ant lauko išeina keturi ar penki šernai. Mano žmona vis dar neužkyla. Pagaliau neišlaikau ir einu į pagalbą. Įsėdu į automobilį, pirmu kartu išvažiuoju iš purvyno, likusio po lietaus, ir taip abu grįžtame į lauką. Sakau, eikim tyliai, gal dar ir šerną pavyks sumedžioti. Deja, šernų nebėra. Stirniuko irgi! Iš kvapo jaučiu, kad čia jis turi būti, bet nėra. Už dvidešimties metrų radome tik galvą ir kauliukus. Net viduriai, net mažiausias mėsos gabalėlis buvo švariai suėsti. Prikaliau trofėjų prie lentelės ir kitoje pusėje užrašiau: „Vienintelis, kurio neparagavome“.

Trofėjų nedaug. Neturiu elnio ar briedžio trofėjų. Esu sumedžiojęs ir briedžio, ir elnio jauniklį, turiu stirninų ragelių (medalinių kol kas ne), bet vis tiek esu patenkintas. Dar turiu, ko siekti, ką išbandyti ir kuo pasimėgauti. Labai noriu išmokti prisišaukti elnią, mokausi ir briedį pasikviesti. Man, kaip muzikantui, būtent kvietimas atrodo įdomiausias, bendravimas su gyvūnu jo kalba. Man tai atrodo aukščiausias pilotažas. Mokausi, žiūriu vaizdo įrašus.

Žmona ir sūnūs. Mano žmona Renata irgi norėjo tapti medžiotoja. Pernai, būdama nėščia, ji mokėsi ir išsilaikė baigiamąsias medžiotojo ir selekcininko kursų patikras. Nupirkau jai ginklą ir vasarą išėjome į mišką. Tačiau ginklo krauju nesutepėme, nes neradome tinkamo egzemplioriaus, o ir noras medžioti dėl didėjančio pilvuko greitai dingo. Žiemą jos medžioklė nevilioja… Jauniausiam sūnui dabar penki mėnesiai, vyresnėliui – septyneri metai. Mums apskritai patinka viską daryti kartu. Su vyresniuoju sūnumi važiuojame pamaitinti žvėrių, briedžiams ir stirnoms kabiname druskas. Jam tai suteikia didelį malonumą. Neseniai jis manęs paklausė, kada vėl važiuosime į sodybą. Sako, kad seniai nesilankėme ir namelis mūsų ilgisi. Sudėjau krepšius ir nuvažiavome trims dienoms. Kaip tikri vyrai valgėme iš vienkartinių indų (kad nereikėtų plauti) kone kariuomenės stiliaus maistą. Du vyrai miške!

Tėvas medžiotojas. Mano tėvas irgi medžiotojas. Kartą jis atvažiavo pas mane į svečius. Stirnų rujos metas jau artėjo prie pabaigos. Sakau: „Eime medžioti“. Vieną vakarą pastebėjome porą ožių. Kitą vakarą vėl matėme, bet niekaip nesisekė sumedžioti. Trečią dieną tėčiui pašnibždėjau, kad matau stirniną ir kad jis pritūptų. Jis man garsiai: „Ką?!“ Tai stirninas ir nuliuoksėjo. Tėtis pavargęs, suprakaitavęs. Sakau, stirnino nepagavom, eime, sėsim medžioti šernų. Ir tada pirmą kartą gyvenime iš tėvo išgirdau tą rusiškų žodžių komplektą, rekomendaciją eiti „labai toli“. Ketvirtą dieną mums pasisekė ir tą ožiuką sumedžiojome.

Šuo. Iš pradžių galvojome pirkti veimaranerį, bet paskui įsigijome bavarų pėdsekį. Tai mano pirmasis šuo, kai esu sąmoningo amžiaus. Dabar jam jau dešimt mėnesių. Mokau jį nuo pat pirmųjų dienų, nuo dviejų mėnesių. Ėmiau gyvūno koją, traukiau žole, šuniukas ėjo, uostė, ieškojo. Suradęs aplojo. Dabar medžioklėje yra taip – mano bavaras surastą laimikį aploja. Kiti stebisi. Tikimės, kad šie jo įgūdžiai laikui bėgant nedings. Dabar kiek sudėtinga, nes namuose su mažu vaiku šuo sukelia tam tikros naštos. Dažnai būnu išvykęs, o žmona mažojo nenori palikti vieno. Taip pat ir šunį reikia išvesti į lauką. Šiek tiek per sunku, bet tai praeis. Ateis vasara, persikelsime į sodybą ir ten jau visiems bus gerai.

Apie save. Gimiau Klaipėdoje 1980 m. birželio 13 d. Baigiau Klaipėdos Stasio Šimkaus konservatoriją, paskui įstojau į Lietuvos muzikos ir teatro akademiją. Pagal išsilavinimą esu operos dainininkas ir dainavimo pedagogas. Mano senelė ir senelis mėgo dainuoti, namuose visuomet skambėjo muzika. Atėjo metas, ir aš taip pat pajutau pašaukimą. Niekada nenorėjau dainuoti operoje. Iš pradžių mokiausi privačiai. Pamažu atėjo dvylikta klasė ir pradėjau galvoti, ką darysiu toliau. Tuo metu jau turėjau savo grupę, grojome pankroką. Akademijoje per egzaminą pasakiau, kad galiu sudainuoti savo paties kūrinį arba garsiąją tradicinę neapoliečių Santa Lucia. Buvau ją išmokęs mintinai. Vis dėlto egzaminuotojai leido man dainuoti savo dainą apie beprotnamį ir jiems labai patiko. Aš net nesupratau, kaip taip išėjo, bet man parašė 10. Įstojau į konservatoriją, norėjau lankyti dainavimo klasę. Jos vadovas kažkodėl manęs paklausė, ar man patinka lengva, ar rimta muzika. Pagalvojau, gal jis klausia apie operetę, miuziklą ar operą. Pasakiau, kad lengva, o jis kažkaip suprato, kad kalbu apie popmuziką. Atrodė nuliūdęs ir manęs nepriėmė. Paskui mane pastebėjo dirigavimo klasės dėstytoja ir pasikvietė pas save. Pagalvojau, ak, Dieve, aš juk apie tai nieko nesuprantu. Mosuoja rankomis, kas, kodėl? Bet nieko, išmokau ir esu jai už tai dėkingas, nes turėjau mokytis daug daugiau nei kiti. Baigiau dirigavimo klasę ir paskui įgijau bakalauro bei magistro laipsnį Muzikos ir teatro akademijoje, vokalo klasėje. Niekada nesu dirbęs kitokio darbo. Visą gyvenimą pragyvenau iš tų dviejų raumenų savo gerklose. Dabar vaidinu miuzikluose ir operetėse, pats kuriu dainas, dainuoju kartu su žmona ir savo buvusiu dėstytoju Eduardu Kaniava. Turėjome labai sėkmingą ir populiarią programą, kadaise pardavėme labai daug albumų (Deivis yra išleidęs dešimt studijinių albumų ir gavęs apdovanojimų, – aut. past.). Dabar kuriame įvairius projektus, koncertuojame. Atlieku Kvazimodo partiją Vilniaus Domino teatro spektaklyje Paryžiaus katedra. Labai myliu teatrą ir aktorius. Didžiausias malonumas būti tarp aktorių, teatro gyvenime. Esu vaidinęs Klaipėdos ir Kauno muzikiniame teatre, Vilniaus operoje. Gatvėje žmonės mane dažnai atpažįsta. Laimė, į mane dažniausiai žiūrima su šypsena, ir mane tai labai džiugina. Visuomet mielai pasikalbu su žmonėmis.

Muzika – nuo penkiolikos metų. Mano tėvas buvo ir vis dar yra lengvosios atletikos treneris, tad visą vaikystę praleidau stadionuose. Buvau sprinteris, ir visi galvojo, kad mano karjera bus susijusi su didžiuoju sportu. Penkiolikos metų pradėjau domėtis muzika, mokiausi groti gitara. Netrukus sukūriau savo grupę ir ėmiau kurti dainas. Kažkas pradėjo sektis, taip viskas ir prasidėjo. Leidausi gyvenimo tėkme ir niekada nesipriešinau, plaukiau pasroviui. Ir ši srovė mane neša, pasirodo, visuomet tinkama kryptimi. Dėl nieko gyvenime nesigailiu. Man patinka mano darbas. Tikrai negalėčiau visą dieną sėdėti prie kompiuterio, dirbti su popieriais. Kartais mano darbas visai nėra toks lengvas, kaip galėtų atrodyti. Dainuoti privalai, net jeigu balsas prikimęs, turi lipti ant scenos net su temperatūra. Negali nedirbti, negali nuvilti žiūrovų, kurie atėjo pasimėgauti ar rasti kokį dvasinį nušvitimą ir malonumą. Ir tu dirbi, neparodydamas, kaip tau sunku.

Negaliu atsakyti į klausimą, kodėl koncertuoju. Kodėl rašau muziką? Iš kur ji ateina? Dabar kuriu daug rečiau. Deja, mane įkvepia tik depresyvūs ir sunkūs dalykai, ruduo, liūdesys. Negaliu nieko sukurti, nes turiu žmoną, vaikus, darbą.

Man viskas gerai! Labai myliu gamtą, bet ji manęs visai neįkvepia rašyti muzikos, tai mano didžiausia problema. Iš kur atsiranda muzika? Sunku pasakyti. Negaliu teigti, kad visos mano dainos atėjo iš širdies… Neturiu daug vaidmenų dramos teatre, dažniausiai dainuoju. Visada juokiuosi, kad man tenka atlikti Kvazimodo ar visokius kvailus ir komiškus vaidmenis, nes esu žemo ūgio. Tokį mane Dievas sukūrė ir taip aš gyvenu. Nieko kito nemoku. Publika mane visada įkvepia. Salę, žiūrovus visuomet galima jausti. Kartais per pauzes būna tokia tyla, kad galiu girdėti skrendančią musę. Dėl tokių akimirkų mes gyvename. Kai jauti, kaip visi žiūrovai įkvepia svarbiausiais spektaklio momentais ar kaip juokiasi per komiškus. Įdomu tai, kad šiais laikais žmones lengviau sugraudinti nei prajuokinti.

Politika. Aišku, stebiu, kas vyksta mano šalyje, bet politika manęs nedomina. Norėtųsi, kad Lietuvoje būtų daugiau priežasčių šypsotis, daugiau gerų, teigiamų įvykių. Kasdien vien tik negatyvumas. Kartą manęs paklausė: jeigu turėčiau savo televiziją, ką rodyčiau? Atsakiau, kad mano eteryje būtų tie dalykai, kurių šiandien niekas nežiūri – šviesūs, pozityvūs, malonūs, be jokių ašarų ir tragedijų. Svarbu, kas rodoma ir apie ką rašoma. Jeigu žiniasklaida laikytųsi pozityvesnio požiūrio į gyvenimą, tai ir visuomenė, ir pats gyvenimas taptų geresnis.

Medžiotojus – snaiperiais. Karo tema Lietuvoje šiuo metu labai daug aptariama. Aišku, jeigu reikės kovoti už savo gimtinę, eisiu, bet tikiuosi, kad niekada nieko tokio nenutiks. Kodėl mes apskritai turime kariauti? Dėl ko reikia kovoti? Kam XXI amžiuje ko nors trūksta? Taikos – štai ko visiems reikia.

Dievas. Esu tikintis. Manau, kad visi medžiotojai tiki Dievą. Taip turėtų būti. Kai sėdi medžioklės bokštelyje ar vaikštai po mišką, apima įspūdingas jausmas, suvokimas, kad visą šį nuostabų pasaulį sukūrė kažkokia aukštesnė jėga. Nesu fanatikas ir bažnyčioje lankausi beveik tik per šventes, bet tikiu, kad Dievas yra.

Virtuvė. Man labai patinka gaminti! Manau, kad kiekvienas menininkas moka gaminti, nes tai irgi yra kūryba. Niekada nesivadovauju receptais, visada improvizuoju. Kartais pasitaiko, kad nepavyksta. Žmonai ne visai patinka gaminti, bet jau mokosi iš manęs. Šis tas jai net pradeda pavykti.

Stirnienos karpačas. Kietai sušaldyta stirnos filė aštriu peiliu drožiama labai plonai, sudedama ant lėkštės, užberiama druskos ir pipirų, užpilama alyvuogių aliejaus, užspaudžiama šiek tiek citrinų sulčių. Galima valgyti su žalumynais. Būtent pjaustymas užima daugiausia laiko, visa kita greitai. Ir mėsai nereikia leisti ilgai „marinuotis“. Iš pradžių visi galvojo, kaip reikės valgyti žalią mėsą, bet, pasirodo, buvo labai skanu.

Į medžioklę. Vienas pažįstamas rengia medžiokles Afrikoje. Taip pat galvojame važiuoti medžioti Sibiro stirnų. Labai įdomus trofėjus. Vis dėlto su užsienio medžioklėmis kol kas neskubu. Kada nors bus galima tai padaryti, bet kol kas, manau, ir čia yra daug ką veikti, stebėti, tyrinėti. Mano miško namelis yra medžioklės plotuose, deja, nesu to būrelio narys. Dažnai važiuoju medžioti kaip svečias į kitus būrelius. Dabar išbandžiau lapių medžioklę ir man labai patiko. Reikia imti slides, vilbynę, ir pirmyn! Dar niekada nebuvau medžioti kiškių. Labai įdomi bebrų medžioklė – pradėjau pernai. Sėdėjau, žiūrėjau, kaip jie ten gyvena. Vienas patyręs medžiotojas man rekomendavo pasiimti į medžioklę meškerę. Be to, perspėjo, kad būčiau atidus ir neįkrisčiau į vandenį. Iš pradžių nieko nesupratau, bet kai ėjau paskui bebrą, likusį už šešių metrų nuo kranto, iš tiesų prisėmiau batus, bet buvau labai laimingas dėl laimikio.

Patirtimi reikia dalytis. Apskritai manau, kad reikėtų pradėti užsirašinėti viską, kas patirta ir ko išmokta. Įvairios gudrybės, naujos idėjos, sėkmingi sprendimai. Senieji medžiotojai sako, kad visa tai jau seniai žinoma, bet naujokui kartais gali praversti. Pavyzdžiui, dabar supratau, kad medžioti lapių negalima eiti be tolimačio, žiūronų ir lazdos. Kiekviena medžioklė turi savo niuansų ir paslapčių, reikiamų daiktų ir priemonių. Nauji medžiotojai tikrai turėtų užsirašinėti savo idėjas ir patirtį. Pavyzdžiui, Amerikoje įsigijau pėdų šildiklius su nuotoliniu pultu. Apsirengiau ir atsisėdau bokštelyje. Įsijungi tas pėdutes – šilta. Bet yra vienas minusas. Jeigu labai šalta, greičiau susidaro kondensatas, kojos sudrėksta ir dėl to labiau šąla. Man stirninams vilioti labiausiai patinka Demmel vilbynės, nes jos beveik šimtu procentų privilioja ožius, o Buttolo Blatter dažnai privilioja ožkas. Apskritai manau, kad Klausas Demmelis pats yra muzikantas, grojantis pučiamaisiais instrumentais, nes jo pagaminti viliokliai pagal toną yra labai tikslūs, o ir pats jis pučia ypač gerai. Būtent su šio meistro vilbyne prisikviečiau lūšį.

Nuotraukos. Niekada nefotografuoju sumedžiotų gyvūnų. Manau, kad publikuojant tokias nuotraukas tik sustiprinamas neigiamas kitų žmonių požiūris į medžioklę ir medžiotojus. Vienas stovi uždėjęs koją ant sumedžioto žvėries, kitas įdeda įrašą, kaip papjauna šerną. Kam to reikia? Man apskritai į šypseną prie sumedžioto žvėries nemalonu žiūrėti… Nepritariu tokiai reklamai, todėl ir neturiu fotografijų su laimikiais. Bet tai tik mano nuomonė.

P. S. Tai yra tas atvejis, kai apie kalbinamą asmenybę norėtųsi prirašyti visą žurnalą, nes Deivis yra toks įvairiapusiškas, kad vieno interviu tikrai neužtenka. Vis dėlto, ar sužinoti apie Deividą Norvilą ką nors daugiau, tegu nusprendžia pats skaitytojas.

Tekstas: Kataryna Šterna
Šaltinis: Žurnalas “Medžioklė”
Kopijuoti ar kitaip platinti čia pateiktą turinį be mūsų sutikimo draudžiama!

Įvertinkite straipsnį

Įvertinimas: 0 / 5. Balsavo: 0

Būkite pirmas ir įvertinkite šį straipsnį!

Komentuoti

This Pop-up Is Included in the Theme
Best Choice for Creatives
Purchase Now