Ar dažnai miške tenka sutikti briedį? Aišku, tai ne vilkas ar lūšis, kuriuos bent kartą per kelerius metus ar kartą per visą gyvenimą nedažnam lemta išvysti. Vis dėlto ir briedis – ne tas gyvūnas, kurį kiekvieną kartą apsilankęs miške galėtum išvysti. Iš vaikystės prisimenu laikus, kada briedžių buvo gausu. Ko gero, nebuvo nė karto, kad net ir trumpai paklaidžiojęs miške nesutiktum stovinčio, į tave įsistebeilijusio ar nepakeltum gulinčio besiilsinčio briedžio. Šių žvėrių buvo galima pamatyti ne tik didesniuose miškuose ar pelkėse, jie šmirinėjo ir mažuose laukų miškeliuose, nedideliuose krūmynuose tarp laukų, klampojo balose.
Iš tų laikų giliai įsirėžė prisiminimai apie vieną vasarą netoli tėviškės tarp nedidelių miškelių gyvenusią briedę su jaunikliu. Kaskart klajojant po tas vietas buvo galima ją išvysti dieną ramiai besiganančią laukuose. Paeini, būdavo, jų link, peržengi neleistiną maždaug 30-40 metrų ribą iki jauniklio – briedė suglaudžia ausis ir veja šalin. Pabandai vėl priartėti vėl tas pats. Nė motais jai buvo tai, jog žmogus – kaip ne kaip Žemės valdovas. Arba štai iki šiol pamenu epizodą, kai išlindęs iš krūmynų į mažą pievelę išvydau ten stovintį, nepaprastai galinga karūna pasidabinusį patiną. Iš netikėtumo abu sutrikome, tačiau briedis atsitokėjo pirmas: suglaudė ausis ir… tiek mane ir tematė. Buvo geri laikai…
Tačiau prisimename ir metą, kada briedžiams buvo paskelbtas tikras karas. Ir tai, ką turime dabar, tėra gausios tų laikų populiacijos likučiai. Išliko tie, kurie yra labai atsargūs, vengia žmogaus, nesirodo atvirose vietose, kiaurus metus lindi krūmynuose, brūzgynuose, balose ir kiek daugiau klajoja tik per rudens ar pavasario migracijas.
Pastaruoju metu nuolat lankausi keliuose miškuose, kuriuose tikrai žinau, jog gyvena po 8,9 ar 10 briedžių. Stirnų, elnių, danielių, šernų pavyksta išvysti kasdien, o briedį sutikti lemta tik kokius 2-3 kartus per metus. Aišku, iš paliktų veiklos žymių, šukuojant miškus per medžiokles su varovais kiekvienam iš jūsų ne kartą tenka matyti kelis ar keliolika briedžių. Tačiau ar teko kada, pavyzdžiui, per dieną regėti 30, 50 ar 80 briedžių?
Mano kolega Kęstutis Čepėnas pastaraisiais metais vis pasakodavo, rodydavo nuotraukas, kaip lankydamasis kaimyninėje Baltarusijoje dažnai sutinka ir nesunkiai fotografuoja briedžius. Ir ne vieną ar du. Kartais per dieną pasiseka pamatyti net ne kelis, o keliolika ar keliasdešimt šių žvėrių. Kalbos kalbomis, tačiau visada geriau ne tik ausimis išgirsti, o savo akimis pamatyti. Tad šį rudenį porą kartų išsiruošiau į kaimyninę šalį briedžių pažiūrėti.
Užbėgdamas už akių pasakysiu, kad Baltarusija apskritai nėra briedžių šalis. Skaitydamas jų spaudą mačiau tas pačias liūdnas tendencijas: briedžių populiacija pernelyg eksploatuojama, apskaitose pateikiamas du ar net tris kartus didesnis žvėrių skaičius, nei jų yra iš tikrųjų. Briedžių tankumas visoje šalyje yra net mažesnis nei Lietuvoje. Vis dėlto šiame nemažame krašte Kęstučiui Čepėnui pavyko aptikti oazę, kur briedžių išties gausu.
Baltarusijos, Lietuvos ir Latvijos paribiai. Kalvotas reljefas, nederlingos žemės, kalvų papėdėse neįžengiami krūmynai, balos, pelkės. Reta žmonių. Sąlygos beveik tokios pat kaip rytinėje Rokiškio rajono dalyje, Zarasų, Ignalinos, Utenos rajonuose. Tačiau yra vienas bet: mūsų krašte tokiose vietose plyti apleistos žemės, piktžolėmis apaugę dirvonai. Baltarusijoje viskas dirbama – žaliuote žaliuoja žiemkenčių, rapsų laukai, juoduoja arimai. Iš to, ką pamačiau, daryčiau išvadą, kad čia briedžiai iš plačių apylinkių susirenka rujos metu. O sąlygos jiems tikrai puikios. Didžiuliai susisiekiantys drėgni krūmynai, viksvomis užžėlusios šlapios pievos, užmirkę juodalksnynai, pušelėmis iškaišytos aukštapelkės tarp laukų. Iškilus mažiausiam pavojui briedžiams nesunku nepastebimai perbėgti į kitą vietą, o praalkus -aplink gausu maisto. Tai ypač svarbu po rujos, kai žvėrims reikia papildyti išeikvotas atsargas prieš alkaną žiemą.
Kolega Kęstutis, Baltarusijoje lankydamasis rugsėjo, spalio mėnesiais, vis raportuodavo: „per dieną mačiau 20 briedžių“; „šiandien bevažinėdamas užtikau 40 briedžių“; „šiandien – net 80!“ Seilė tik nutįsdavo besiklausant… Ir tai tik briedžiai, kurie ankstyvą rytą ar temstant ganosi žalienose šalia kelių, gerai matomose vietose, o kiek dar jų neregimų užkampiuose, atsargių, pasirodančių tik sutemus?
Manyčiau, kad visame tame regione susirenka ne mažiau kaip 200-300 briedžių. Paklausite, kaip įjuos reaguoja vietos gyventojai? Be abejonės, gamtos išteklių vartojimas slavams visais laikais tarsi įaugęs į kraują. Bebrams, lapėms, m angų tams, kiškiams, stirnoms tikrai ne pyragai. Stebėjausi, kokios baikščios stirnos – vos pamačiusios automobilį net ne-stabtelėdamos neria į krūmus. Net Lietuvoje jos leidžia sau bent kurį laiką paspoksoti, kas čia dedasi… O briedžiai? Briedžiai – baudžiamoji byla. Užtenka per apylinkes nuaidėti vienai kitai bylai -ir norinčiųjų teptis rankas nelieka…
Spalį, lapkritį briedžių gausa pasiekia piką. Tačiau artinantis žiemai šiose vietose šakelės jau nugraužtos, žalienos užklotos sniegu. Tada briedžiai pradeda traukti į žiemos ganyklas, didelius miškus – į Lietuvą, Latviją, šiaurinius miškingus Baltarusijos rajonus.
Iki pasimatymo kitąmet.
[divide style=”2″]
Autorius: Romualdas Barauskas
Šaltinis: Žurnalas „Medžiotojas ir medžioklė”
Kopijuoti ar kitaip platinti čia pateikta turinį be mūsų sutikimo draudžiama!
1 Komentarų
Girinis
Ačiū Romualdui už puikų straipsnį. Keista, kad per tiek metų aš esu pirmasis, kuris įvertina ir komentuoja šį straipsnį. Aš pats pamėgau gamtą ir fotografiją nuo pat vaikystės, o Romualdas taip pat be to negali gyventi-žvėrių gyvenimas ir gamtos pažinimas yra neatsiejama jo ir mano gyvenimo dalis. Vien ko vertos R. Barausko ir K. Čepėno žvėrių fotografijos. Tačiau, deja, ne dažnam lietuviui tai rūpi-dauguma žiūri, kad kuo daugiau pagriebti iš Gamtos, o duoti, dirbti jos labui…. Kad pasikeistų žmonių požiūris į tam tikrus dalykus reikia labai daug laiko. Sunaikinti žvėrių, paukščių buveines žmogus gali labai greitai, bet tam tikrų pasekmių ištaisyti gali neužtekti ir 100 metų. Gamtos fotografai yra tarsi liudininkai savo fotografijose įamžinantys laukinių gyvūnų gyvenimo akimirkas..Yra apie ką pamąstyti ir padaryti išvadas…
Pagarbiai, Miškininkas Nerijus Antanas Pavalkius