Biurokratija prieš logiką: kaip iššauto šaudmens tūtelė tampa pavojinga atlieka?

Pasak aplinkos apsaugos pareigūnų, medžiotojų iššauti šaudmenys turėtų būti tvarkomi pagal pavojingų atliekų tvarką, kas reiškia, kad visos iššautos tūtelės turi būti surenkamos ir tvarkomos kaip pavojingos atliekos. Tokie teiginiai kelia gausybę klausimų, nes šios atliekos nėra laikomos pavojingomis pagal jų faktines savybes, bet anot pareigūnų turi būti tvarkomos griežtai pagal nustatytus reikalavimus.

Šaudmenų atliekų tvarkymo problema Lietuvoje išryškina sudėtingą ir dažnai perteklinį institucijų reikalavimų tinklą, kuris kelia painiavą visuomenėje, bei trukdo racionaliai veikti aplinkosaugos požiūriu.

Viskas prasidėjo kai į „Trackon“ šaudyklą, Kaišiadorių raj., atvykę aplinkos apsaugos pareigūnai, nurodė, kad panaudotų šovinių tūtelės turėtų būti kaupiamos ir utilizuojamos kaip pavojingos atliekos. Po šio vizito šaudykla kreipėsi į Aplinkos apsaugos departamentą dėl išaiškinimo, kodėl šaudmenų atliekų priskiriamos pavojingoms medžiagoms. Jų užklausa išryškino, kaip sunku suprasti ir taikyti galiojančias taisykles, ypač kai atliekų tvarkymo procedūros ir reikalavimai neaiškiai apibrėžti, o atsakingos institucijos pateikia nenuoseklius paaiškinimus.

Pagrindinė problema kyla dėl atliekų klasifikavimo kodo 16 04 01*, kuriam priskiriamos šaudmenų atliekos. Šis kodas reiškia, kad atliekos turi būti tvarkomos kaip pavojingos. Ir tai būtų savaime suprantama, jei kalbėtume apie neiššovusius, pasenusius, deformuotus ar kitaip netinkamus naudoti šaudmenis, tačiau Aplinkos apsaugos departamento ir Aplinkos ministerijos specialistams atrodo kitaip. Jų manymu net ir iššauti šoviniai t.y. šovinių žalvarinės ir plastikinės tūtelės yra pavojinga atlieka, nes… nėra kito kodo, kuriam galima būtų priskirti šias atliekas.   „Trackon“ šaudykla nurodė, kad jų atliekos yra neaktyvios žalvarinės ir plastikinės tūtelės, nesunkiai perdirbamos ar net panaudojamos antrą kartą užtaisant šovinius, tačiau remiantis AAD ir AM specialistų nuomone jas privalu priskirti pavojingoms ir atitinkamai utilizuoti. Tai kelia klausimą, ar iš tikrųjų tokioms atliekoms turėtų būti taikomi griežti pavojingų atliekų standartai, ar reikėtų ieškoti tinkamesnio klasifikavimo.

Reglamentavimo neatitikimas realiai rizikai yra vienas iš pagrindinių argumentų dėl perteklinio reikalavimų taikymo. Iššautų šaudmenų tūtelės (žalvarinės arba plastikinės tūtelės) paprastai neturi pavojingų savybių, apibrėžtų teisės aktuose, tokių kaip H3-A (degumas) ar H14 (ekotoksiškumas). Parako likučiai tūtelėse yra minimalūs ir dažnai neturi jokio praktinio degumo ar sprogstamumo, nes parakas sudega šūvio metu. Be to, tūtelės yra pagamintos iš perdirbamų medžiagų, tokių kaip plastikas ar žalvaris, ir neturi toksiškų ar sunkiai degraduojančių komponentų. Žalvarines tūteles galima užtaisyti iš naujo ne vieną kartą, taip mažinant atliekų kiekį ir prisidedant prie tvarumo.

Atliekų tvarkymo taisyklės nurodo, kad atliekos, pažymėtos žvaigždute (*), yra pavojingos, o ši klasifikacija taikoma automatiniu būdu, be individualaus pavojingumo vertinimo. Taisyklės remiasi bendromis ES direktyvomis, kurios nenumato galimybės išskirti atliekas, kurios akivaizdžiai neturi pavojingų savybių.

Perteklinis teisinis reguliavimas ir administracinė našta Lietuvoje sukuria papildomų problemų. Panaudotų šaudmenų atliekų priskyrimas pavojingoms atliekoms reikalauja griežto surinkimo, laikymo ir perdavimo įmonėms, turinčioms licencijas pavojingųjų atliekų tvarkymui. Tai sukuria papildomas administracines procedūras, kurios nėra proporcingos realiai rizikai. Be to, pavojingų atliekų tvarkymas yra brangesnis nei nepavojingų. Maža to, po kreipimosi į visas Lietuvoje pavojingas medžiagas tvarkančias įmones, kurių sąrašą pateikė AM specialistas, nei viena iš jų nesutiko priimti tokių atliekų ar juo labiau sudaryti tokių atliekų utilizavimo sutarties. Šaudyklos, kaip beje ir medžiotojų klubai, dėl tokio, galima sakyti antrinių žaliavų klaidingo traktavimo atsiduria nepavydėtinoje situacijoje, nes sprendžiant pagal tai kokie reikalavimai keliami „Trackon“ šaudyklai nuo 2024 spalio 9 d. visi asmenys kurie naudoja šaudmenis turės tūteles utilizuoti kaip pavojingas atliekas, o tai – specialių atliekų kaupimo konteinerių įrengimas, sutartys su specializuotomis kompanijomis (kurių šiai dienai Lietuvoje nėra) ir t.t. Kyla pagrįstas klausimas – ar logiškai ir pagrįstai yra traktuojamas EU reglamentas?

Pasaulinė praktika ir ES reglamentų interpretacija rodo, kad kai kurios ES valstybės, tokios kaip Vokietija, leidžia atliekų pavojingumo vertinimą pagal realias jų savybes. Jei įrodoma, kad atliekos neturi pavojingų savybių, jos klasifikuojamos kaip nepavojingos. Deja, Lietuvoje tokios praktikos nėra, todėl teisės aktai taikomi griežtai ir vienodai, nepaisant objektyvių sąlygų. Be to, ES direktyva leidžia lanksčiai pritaikyti pavojingų atliekų klasifikaciją pagal jų faktines savybes, tačiau Lietuva šią galimybę ignoruoja ir automatiškai priskiria visas šaudmenų atliekas pavojingoms.

Alternatyvos ir racionalaus reguliavimo pasiūlymas galėtų padėti spręsti šią problemą. Būtina įteisinti galimybę vertinti panaudotų šaudmenų atliekų pavojingumą pagal cheminę sudėtį ir faktines savybes. Iššautų šaudmenų tūteles, kurios neturi parako likučių ar kitų pavojingų savybių, reikėtų priskirti nepavojingoms atliekoms. Taip pat reikėtų palengvinti medžioklės ir šaudyklų atliekų tvarkymą, klasifikuojant iššautus medžioklės šaudmenis kaip nepavojingas atliekas ir leidžiant jas perdirbti arba utilizuoti paprastesniu būdu. Kodėl AM specialistai lengva ranka priskyrė tūteles pavojingoms atliekoms, net nebandę vertinti jų toksiškumo ar pavojingumo lieka neatsakytas ir problema „kabinama“ ant verslo ir medžiotojų – paklausus AAD atstovų ar šaudykla galėtų savo lėšomis atlikti tyrimus, kurie įrodytų šaudmenų atliekų nekenksmingumą, buvo gautas atsakymas – atliekos klasifikuojamos vadovaujantis aplinkos ministro tvirtinama pavojingųjų atliekų identifikavimo ir klasifikavimo metodika, todėl tokie tyrimai neduotų rezultato. Tad nors būtų įmanoma įrodyti, kad tūtelės yra nepavojingos, prieš tai dar greičiausiai bus baudžiama už tai, kad nesilaikoma nustatytos tvarkos – keista ar ne?

Taip pat verta paminėti, kad Lietuvos Respublikos ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatyme nėra sąvokos ar apibrėžimo, kaip reglamentuojamos panaudotų šaudmenų atliekos. Tai reiškia, kad įstatymas kalba tik apie neiššautus šaudmenis, tačiau nenurodo, kaip turėtų būti tvarkomos iššautų šaudmenų atliekos, kurios yra neaktyvios ir neturi tų pačių savybių kaip neiššauti šaudmenys. Prieštaringa informacija randama ir Europos Sąjungos atliekų tvarkymo direktyvose, kur taip pat nėra konkretaus apibrėžimo, kaip turėtų būti reglamentuojamos panaudotų šaudmenų atliekos. Tai palieka didelę spragą teisės aktuose, dėl kurios valstybės narės turi interpretuoti šį klausimą savarankiškai.

Ši situacija atskleidžia, kad ne tik įmonės, bet ir valstybės institucijos susiduria su problemomis, susijusiomis su teisės aktų pritaikymu realybėje. „Trackon“ šaudykla taip pat bandė remtis kitų Europos šalių pavyzdžiais, pavyzdžiui, Vokietijos atliekų tvarkymo reglamentu, kuris leidžia peržiūrėti atliekų pavojingumą remiantis naujais tyrimais. Tačiau tokia lankstesnė ir racionalesnė praktika Lietuvoje nėra taikoma, nes teisės aktai griežtai apibrėžia, kaip atliekos turi būti tvarkomos, nepriklausomai nuo jų faktinės būklės.

Tokia tvarka ne tik apsunkina įmonių veiklą, bet ir neatneša realios naudos aplinkos apsaugai. Vietoje to, kad būtų užtikrintas saugus ir efektyvus atliekų tvarkymas, įmonės susiduria su neįveikiamomis biurokratinėmis kliūtimis. Galbūt būtų tikslinga inicijuoti teisės aktų peržiūrą, siekiant įvesti daugiau lankstumo ir atsižvelgti į praktinę situaciją, o ne tik griežtai laikytis formalių reikalavimų.