Skip to content Skip to sidebar Skip to footer

Bebrų užtvankų įtaka medžiojamųjų gyvūnų judėjimui miškuose

Turinys:

Lietuvoje bebrai gyvena, nuo senų senovės, tačiau nemaža dalis žmonių įsivaizduoja bebrą, kaip kenkėją, o ne kaip naudą darantį gyvūną.  Dauguma sutiksime su tuo, kad neperspektyvios bebravietės tikrai teigiamos naudos nedaro, kaip tik priešingai: dėl jų veiklos atsiranda didelė grėsmė automobilių keliams, geležinkeliams, pastatams ar melioracijos statiniams, dėl bebrų pastatytų užtvankų yra užliejami pasėliai, miškai. Tačiau bebrų užtvankos miškuose puikiai ,,veikia“ kaip tiltai gyvūnams pereinant iš vienos vietos į kitą. Bebrų užtvankos padidina žvėrių migracijos galimybes, kurios leidžia sumažinti tikimybę didesniam giminingų individų kryžminimuisi. Bebrų užtvankomis naudojasi visi medžiojamieji gyvūnai įskaitant smulkiąją ir stambiąją fauną. Užtvankos ypač didelį  vaidmenį medžiojamųjų gyvūnų judėjimui atlieka žiemą, kai oro temperatūra lauke būna minusinė, tada vandens paviršiuje susidaro plonas ledas, kuris yra labai pavojingas gyvūnams.

Tyrimas buvo atliekamas įrenginėjant autonomines gyvūnų stebėjimo kameras prie bebrų užtvankų. Žvėrių stebėjimo kameros buvo įrengiamos prie skirtingų užtvankų miško pakraščių ir miško vidaus buveinėse. Kameros buvo tvirtinamos ant šalia užtvankų augančių medžių. Fiksuojant žvėrių judėjimą per bebrų užtvankas buvo vertinami tokie parametrai: data, laikas, temperatūra, slėgis, mėnulio fazė. Foto kameros nuotrauka fiksuojant žvėris parodyta 1 paveiksle.

1 pav. Užfiksuota tauriojo elnio patelė

Medžiojamųjų gyvūnų rūšys naudojančios bebrų užtvankas perėjimams

Praviršulio tyrelio botaniniame – zoologiniame draustinyje, analizuojant tyrimo rezultatus paaiškėjo, kad žvėrys bebrų užtvankas per tyrimo laikotarpį išviso perėjo 281 kartą. Medžiojamųjų gyvūnų rūšis pateikiamos 2 paveiksle.

2 pav. Medžiojamųjų gyvūnų rūšių, pasiskirstymas, naudojant bebrų užtvankas perėjimams

Daugiausiai ir dažniausiai bebrų užtvankomis naudojosi šernai ir stirnos. Šernų perėjimų skaičius 96, o stirnų 73. Pagal maršrutines žvėrių apskaitos duomenimis, kurie buvo atlikti nustatant žvėrių skaičių teritorijoje pagal pėdsakus 2015 metais stirnų teritorijoje buvo 99 vnt., o šernų 199 vnt. Galima teigti, jog gauti duomenys paveiksle yra realūs, nes šernų skaičius teritorijoje gerokai (dvigubai) didesnis už stirnų. Briedžių skaičius teritorijoje pagal pėdsakų apskaitą 2015m. buvo 18 vnt., o elnių tais pačiais metais toje teritorijoje buvo 105 vienetai, tačiau diagramoje matome, jog bebrų užtvankas dažniau perėjo briedžiai, nei elniai, neatsižvelgiant į jų skaičiaus skirtumą pagal pėdsakus esamoje teritorijoje. Tai galėjo įtakoti esami augalai šalia bebraviečių, kurie sudaro didelę dalį briedžių maisto raciono, bei tipinės buveinių sąlygos, kurios buvo palankesnės briedžiams.

3 pav. Žvėrių perėjimo dažnumas bebrų užtvankomis

Siekiant išsiaiškinti, kurie žvėrys teikia didžiausia prioritetą perėjimui per užtvankas ir eliminuoti gausos įtaką, kad plotuose visų žvėrių yra po 100 vnt. Paveiksle matome, jog skirtingos gyvūnų rūšys užtvankas pereina skirtingu dažnumu (3pav). Atlikto tyrimo metu nustatyta, kad perėjimams per vandens telkinius bebrų užtvankas dažniausiai naudoja šernai, vilkai ir briedžiai. Lyginant su kitais gyvūnais jie užtvankas perėjo gana dažnai. Tai galėjo būti susiję su jų įveikiamais labai dideliais atstumais. Vilkams kaip ir lapėms bebrai gali sudaryti nemažą dalį maitinimosi raciono.

Žvėrių naudojimosi užtvankomis dažnumas skirtingose buveinėse

Atlikto tyrimo metu, taip pat buvo įvertintas žvėrių perėjimų dažnumas per bebrų užtvankas, miško pakraščio ir miško vidaus buveinėse. Tyrimo metu nustatyta, kad miško pakraščio buveinėse žvėrių perėjimų per bebrų užtvankas skaičius buvo 209 kartai, t. y. vidutiniškai 2,1 karto per parą. Miško vidaus buveinėse perėjimų skaičius per tyrimo laikotarpį siekė tik 72 kartus arba vidutiniškai 1,55 karto per parą. Vidutinis žvėrių perėjimų skaičius per parą, priklausomai nuo buveinės tipo pavaizduotas (4 pav.). Taigi medžiojamieji žvėrys tyrimo metu dažniau buvo užfiksuoti foto kameromis miško pakraščio buveinėse, nei miško vidaus. Tokį rezultatą galėjo nulemti tai, kad kai kurių žvėrių dienojimo ir mitybos vietos yra skirtingose buveinėse. Gyvūnai, kurie nėra trikdomi dienoja miško pakraštyje. Šalia miško pakraščio buveinės, buvo daugiau žemės ūkio kultūrų į jas didžioji dalis žvėrių traukia maitintis, todėl tai galėjo daryti įtaka tyrimo rezultatams.

4 pav. Žvėrių vidutinis perėjimų skaičiaus priklausomybė nuo buveinės tipo

Tyrimo pradžioje buvo iškelta hipotezė, kad miško vidaus buveinėse esančiomis bebrų užtvankomis daugiau naudosis miško vidaus rūšys, o pakraščiuose – pakraščių ir žemės ūkio naudmenose besimaitinančios rūšys.

5 pav. Gyvūnų naudojimasis užtvankomis dažnumas skirtingose buveinėse

Miško pakraščio buveinėse perėjimų per bebrų užtvankas skaičius sudarė 74 %, nuo bendro perėjimų skaičiaus. Miško vidaus buveinėse perėjimu per bebrų užtvankas skaičius sudarė 26 % nuo bendro perėjimų skaičiaus. Skirtingų žvėrių rūšių perėjimų skaičius skirtingose buveinėse buvo nevienodas(5 pav.).

Metų laiko įtaka perėjimų per bebrų užtvankas dažnumui

Tyrimo metu žvėrių perėjimų dažnumas naudojantis bebrų užtvankas, buvo tiriamas taip pat ir pagal metų laiką. Kiekvienais metų laikais žvėrių judėjimo dažnumas yra skirtingas (6 pav.). Matome, kad žvėrių vidutinis paros perėjimo dažnumas didžiausias rudenį t.y. apie 2,8 karto, o mažiausias vasarą 1,5 karto. Didžioji dalis gyvūnų traukia maitintis į laukus, o rudenį laukuose gausu žemės ūkio kultūrų (žieminių rapsų, pasėlių, ražienų), todėl žvėrių judėjimo dažnumas rudenį galėjo pasireikšti dėl tokios priežasties.

Metų laiko įtaka perėjimų per bebrų užtvankas dažnumui

Tyrimo metu žvėrių perėjimų dažnumas naudojantis bebrų užtvankas, buvo tiriamas taip pat ir pagal metų laiką. Kiekvienais metų laikais žvėrių judėjimo dažnumas yra skirtingas (6 pav.). Matome, kad žvėrių vidutinis paros perėjimo dažnumas didžiausias rudenį t.y. apie 2,8 karto, o mažiausias vasarą 1,5 karto. Didžioji dalis gyvūnų traukia maitintis į laukus, o rudenį laukuose gausu žemės ūkio kultūrų (žieminių rapsų, pasėlių, ražienų), todėl žvėrių judėjimo dažnumas rudenį galėjo pasireikšti dėl tokios priežasties.

6 pav. Vidutinis paros žvėrių perėjimų skaičius per bebrų užtvankas priklausomai nuo metų laiko

Dar viena priežastis galėjusi lemti tokius tyrimo rezultatus, galėjo būti, tai, kad rudenį, kai kurių medžiojamųjų žvėrių (šernų, elnių, briedžių) prasideda ruja, per šį laikotarpį patinai būna labiau aktyvesni, todėl įveikia didesnius atstumus ir dažniau keičia vietą ieškant patelių. Vasaros metu žvėrių aktyvumas, pereinant bebrų užtvankas buvo mažiausias, tai galėjo įtakoti vasaros metu esantis karščiai, kurių metu sumažėja vandens lygis melioracijos kanaluose ir žvėrys randa seklių vietų, kuriomis gali pereiti nenaudojant bebrų užtvankų. Vasaros pradžioje elniai, briedžiai, stirnos atsiveda jauniklius, esant neseniai atvestiems jaunikliams patelės jų nepalieka ir toli nuo jų nenutolsta, judėjimo atstumas tampa mažesnis, nei kitais metų laikais, tai irgi galėjo lemti mažesnį judėjimo dažnumą vasaros metu. Žiemą žvėrių fiksuotų pereinant bebrų užtvankas fiksuota žymiai mažiau dėl laikotarpio su tvirta ledo danga. Atsiradus tvirtam ledui bebrų užtvankomis žvėrys nebesinaudoja.

Paros laiko įtaka bebrų užtvankų perėjimo dažnumui

Tyrimo metu gyvūnai buvo skirstomi į užfiksuotus einančius per užtvankas šviesiu ir tamsiu paros metu. Iš užfiksuoto 281 stebėjimo, didesnė dalis gyvūnų buvo užfiksuoti naktį, t. y. fiksuoti einantys užtvankomis 168 kartus ir tai sudarė 60 % visų perėjimų. Dieną einantys per bebrų užtvankas žvėrys buvo gerokai retesni ir fiksuoti 113 kartų (40 %).

Priklausomai nuo gyvūnų rūšies jų aktyvumas skirtingas, o tai priklauso nuo paros laiko, vienų gyvūnų aktyvumas didesnis šviesiuoju paros metu (dienos), o kitų aktyvumas didesnis tamsiuoju paros metu, dėl to šis vertinimas pateikiamas skirtingoms gyvūnų rūšims (8 pav.).

8 pav. Gyvūnų fiksavimas einant bebrų užtvankomis šviesiu ir tamsiu paros metu

Elninių žvėrių judėjimo per bebrų užtvankas pasiskirstymas tamsiuoju ir šviesiuoju paros metu buvo beveik vienodas, tačiau elniai ir briedžiai šviesaus paros meto valandomis daugiau fiksuoti ryte arba vakare, tai lėmė jų didžiausias aktyvumas tokiu metu. Stirnos yra polifaziniai gyvūnai, todėl fiksuotos pereinančios bebrų užtvankomis įvairiomis šviesaus paros meto valandomis. Tik vidurdienį nebuvo aptinkamos, kadangi vidurdienį šių gyvūnų aktyvumas yra mažiausias. Šernai dažniausiai išeina į laukus jau sutemus, į jų maitinimosi racioną įeina žemės ūkio kultūros, todėl laukuose daugiausiai jie maitinasi, ir einantys per užtvankas dažniau stebėti tamsiuoju paros metu. Lapių didesnį aktyvumą šviesiuoju paros metu gali nulemti dažni pavasariniai šių gyvūnų fiksavimai, kai jau yra atvesti lapų jaunikliai. Aktyvesnės maisto paieškos prieaugliui nulemia ir didesnį šių gyvūnų aktyvumą ir šviesiu paros metu. Mangutai ir barsukai iš urvų dažniausiai išlenda vakare, todėl ir stebėti dažniau rytinėmis valandomis. Fiksavimai šviesiu paros dažniausiai buvo rytinėmis ir vakarinėmis valandomis.

Oro temperatūros įtaka žvėrių perėjimams per bebrų užtvankas

Vertinant oro temperatūros įtaką, melioracijos kanalų perėjimo dažnumui naudojant bebrų užtvankas, nustatytas stiprus atvirkštinis koreliacinis ryšys (0,71). Kuo paros temperatūra buvo žemesnė (iki -10 °C), tuo žvėrys dažniau buvo fiksuojami pereinantys kanalus bebrų užtvankomis. Savaime suprantama, kad šaltuoju metų laiku plaukimas per vandenį susijęs su dideliais kūno energijos nuostoliais, todėl žvėris dažnai naudojasi perėjomis (9pav).

9 pav. Oro temperatūros įtaka žvėrių perėjimo per bebrų užtvankas dažnumui

Be to, esant oro temperatūrai nuo 0 iki -10 °C, ant vandens paviršiaus susidaro plonas ledo sluoksnis, kuris įlūžimo atveju žvėrims yra labai pavojingas. Būtent iki šios temperatūros, žvėrys dažniau fiksuojami pereinantys kanalus užtvankomis. Esant -10 °C ir žemesnei oro temperatūrai, ant vandens telkinių jau būna užsidėjęs storas ledo sluoksnis ir žvėrys pereinantys per užtvankas stebimi žymiai rečiau t. y. įveikia melioracijos griovius susidariusiu ledu. Dalis žvėrių stebimi einantys per užtvankas esant ir storam ledo sluoksniui dėl susidariusio perėjimo įpročio ir jų judėjimo takų. Tai buvo būdinga briedžiams, šernams, stirnoms, elniams.

Išvados

  1. Atlikto tyrimo metu, nustatyta, kad bebrų užtvankomis, kaip perėjomis naudojasi stambieji medžiojamieji gyvūnai: šernai, taurieji elniai, europinės stirnos, briedžiai, vilkai ir smulkieji medžiojamieji gyvūnai: usūriniai šunys, rudosios lapės, pilkieji kiškiai, barsukai
  2. Dažniau medžiojamieji gyvūnai bebrų užtvankomis, kaip perėjimams naudojosi miško pakraščio buveinėse .Miško vidaus buveinėse perėjimų skaičius buvo beveik 4 kartus mažesnis
  3. Žvėrys bebrų užtvankomis dažniau naudojosi ankstyvą pavasarį ir vėlyvą rudenį, o mažiausiai – karštų vasarų ir šaltų žiemų metu.
  4. Didžiausias perėjimų skaičius per bebrų užtvankas buvo, kai temperatūra siekė nuo 0 °C iki -10 °C laipsnių.


VDU ŽŪA Miškų ir ekologijos fakulteto magistrantas Domantas Marcinkevičius

Įvertinkite straipsnį

Įvertinimas: 0 / 5. Balsavo: 0

Būkite pirmas ir įvertinkite šį straipsnį!

Komentuoti

This Pop-up Is Included in the Theme
Best Choice for Creatives
Purchase Now