Bebrų medžioklė − gana įdomus ir specifinis užsiėmimas, kuriam, beje, kaip ir kiekvienai medžioklei, reikia tam tikrų įgūdžių ir žinių. Pagal adrenalino kiekį kai kas ją lygina net su šernų medžiokle, bet aš manau kitaip. Žmogus, kelias valandas taip aistringai pasakojęs man apie savąją bebrų medžioklę, kaip tik ir yra toks medžiotojas; tačiau jis nenorėjo, kad būtų minimas jo vardas. Tad pasakosiu jo vardu, pirmuoju asmeniu. Pavadinsime tą bebrų medžiotoją Fiodoru. Taigi visos čia pateiktos mintys – Fiodoro. Jis ne tik įdomiai papasakojo apie bebrų medžioklę, bet ir pateikė daugybę patarimų, kaip sumedžioti šį gudrų ir protingą žvėrį. O aš nusprendžiau pasidalyti jais su žurnalo skaitytojais.

PATI MEDŽIOKLĖ

Tąkart medžiojau su savo bičiuliu Antonu Romeika. Jo patirtis buvo didžiulė, įgijo ją medžiodamas kailinius žvėris, daugiausia – bebrus. Draugiškoje savo kompanijoje Antoną vadinome ne kitaip kaip traperiu. Jam iš tikrųjų gerai sekėsi ši medžioklė, netgi užsidirbdavo vieną kitą pinigėlį ne tik duonai, bet ir sviestui. Į šias vietas Antonas atvykdavo kelis kartus per metus, buvo nuodugniai išstudijavęs vietos žvėrių elgesį ir įpročius. Į tykojimo vietą nusprendėme eiti trečią valandą po pietų. Apie pirmą valandą oras sugedo visiškai. Per niūrų grafito spalvos dangų stiprus vėjas be paliovos ginė tamsius debesis į šiaurę. Kartkarčiais nulydavo, lietus buvo nestiprus ir šaltas. Medžioklei tai negalėjo turėti jokios įtakos, tačiau nuotaika sugedo galutinai. Juk medžioklės vietoje reikės iki kelių vandenyje klampoti per purvą prie kanalo. Tačiau iš vakaro buvome rimtai pasiruošę, todėl nė vienas nė užsiminti nedrįsome, kad medžioklę galima būtų atidėti rytdienai.

MEDŽIOKLĖS LAIKAS, VIETOVĖ IR BŪDAS

Pats geriausias laikas bebrų medžioklei − vakare, po šeštos valandos. Maždaug tuo metu bebrai išlenda iš savo būstų ir traukia maitintis. Medžiotojas tykojimo vietoje turi įsitaisyti likus apie pusantros valandos iki to laiko. Jeigu ateitų vėliau, tada įrengdamas tykojimo vietą galėtų tiesiog išbaidyti atsargų žvėrį. Reikia atsiminti, kad bebras apskritai yra naktinis gyvūnas, ypač jeigu jis įsikūręs ten, kur lankosi daug žmonių; pamatyti bebrą šviesiuoju paros metu galima labai retai, todėl bebrus geriausia medžioti vakare. Puiki vieta bebrų medžioklei yra melioracijos kanalai su silpna vandens tėkme, apie 1,5 m gylio ir maždaug 15 m pločio. Tokio kanalo apylinkes mudu ir ištyrėme ieškodami bebro buvimo pėdsakų. Dabar kaip ir ėjome prie to kanalo. Geriausias bebrų medžioklės būdas – tykant pasaloje. Prisėlinus nušauti šį žvėrį labai sudėtinga, nes bebro uoslė ir klausa – tiesiog neįtikėtina, tad prieiti prie jo arčiau pavyksta labai retai. Dėl to medžiojant šį atsargų žvėrį reikia laikytis visiškos tylos ir prieiti iš tos pusės, iš kurios pučia vėjas. Kitaip jūs jį nubaidysite ir kitą kartą jis pasirodys labai negreitai, be to, jau bus daug atsargesnis.

Pats geriausias laikas bebrų medžioklei − vakare, po šeštos valandos. Maždaug tuo metu bebrai išlenda iš savo būstų ir traukia maitintis. Medžiotojas tykojimo vietoje turi įsitaisyti likus apie pusantros valandos iki to laiko. Jeigu ateitų vėliau, tada įrengdamas tykojimo vietą galėtų tiesiog išbaidyti atsargų žvėrį. Reikia atsiminti, kad bebras apskritai yra naktinis gyvūnas, ypač jeigu jis įsikūręs ten, kur lankosi daug žmonių; pamatyti bebrą šviesiuoju paros metu galima labai retai, todėl bebrus geriausia medžioti vakare.

DRABUŽIAI, ŠAUTUVAI IR KITI REIKMENYS

Ekipuotė − šilti patogūs medžiotojų kostiumai iš betriukšmio audinio ir neperšlampami batai. Bebrus geriausia medžioti su šratais – nuo 4/0 iki 1. Aš naudoju 2/0. Šautuvas – greitai šaudantis, didelio šaudymo glaustumo. Nors šaudant iš 25 m, o būtent iš tokio atstumo galima patikimai nušauti bebrą, šaudymo glaustumas neturi didelės reikšmės. Be to, šautuvas turi būti gerai priglundantis prie peties, patogus ir gerai prišaudytas, nes pats veiksmingiausias būdas šauti į šį žvėrį − iš karto, be išankstinio pasirengimo. Nepamirškite pasiimti ir žibintuvėlio. Jo tikrai prireiks, nes trofėjaus teks ieškoti visiškoje tamsoje, o tai labai keblu. Na, įsidėkite ir visa kita, ko paprastai gali prireikti medžioklėje.

BEBRO PAIEŠKA IR TYKOJIMO VIETOS ĮSIRENGIMAS

Į tykojimo vietą atėjome likus valandai iki to laiko, kai bebrai traukia maitintis. Patogiai įsitaisę ėmėme laukti. Bebro trobelę, prie kurios įsirengėme pasalą, radome dar vakar rytą. Ji buvo kairiajame kanalo krante, šalia dviejų nuvirtusių medžių. Dabar svarbiausias dalykas – patikrinti, ar joje tikrai yra gyventojas. Tam tikslui apėjome nedidelį plotą, maždaug 100 m spinduliu apie bebro trobelę, įdėmiai apžiūrėdami medžių kamienus, ar nėra naujų bebro dantų žymių. Reikia žinoti, kad kuo arčiau tokios žymės yra prie bebro trobelės, tuo greičiau vakare jis čia ateis. Atskirti naujas dantų žymes nuo senų labai paprasta – jos būna baltos spalvos, dar be pilkų apnašų. Kiek paėję į priekį aptikome arčiausiai prie bebro trobelės esantį urvą, kuriuo jis išlenda į krantą, čia ant medžių kamienų buvo matyti daugybė bebro dantų žymių. Taigi čia jis ir pasirodys pirmiausiai. Dabar pats laikas rasti gerą vietą patykoti. Už kokių 30 m nuo tos vietos, kurioje pastebėjome pirmąsias bebro dantų žymes, buvo tinkamas aukštų krūmų sąžalynas. Ten ir nusprendėme įrengti pasalą. Tykant bebro tokios priedangos tikrai pakaks. Jei šalia pasitaikytų šis tas geresnio, pavyzdžiui, nuvirtusių medžių kamienai, mes tikrai būtume įsitaisę ten. Na, nėra, ir nereikia, šie krūmai taip pat puikiai paslėps mus nuo bebro žvilgsnio iki lemtingo šūvio. Išsirinkę vietą ėmėmės ją tvarkyti, pašalinome viską, dėl ko galėtų kilti nors menkiausias triukšmas – lapus, sausas šakas. Kaip jau minėjau, bebrai turi puikią klausą, o vandenyje garsas sklinda dar greičiau. Išgirdęs įtartiną triukšmą bebras akimirksniu paspruks, pasislėps savo būste ir tūnos ten labai ilgai. ILGOS LAUKIMO

MINUTĖS, PAGALIAU – TROFĖJUS

Patogiai įsitaisę pasaloje sėdime tylėdami, iki akių sopėjimo žiūrėdami į tą vietą, kur, mūsų manymu, turėtų pasirodyti bebras. Minutės slenka labai lėtai. Stengiamės beveik nejudėti, kad bebras mūsų nepastebėtų plaudamas pro šalį. Raumenys pamažu sustingsta, tenka nors šiek tiek pajudėti stengiantis kelti kuo mažiau triukšmo. Štai pro šalį praplaukė ondatra. O bebras vis nesirodo. Nejaugi vis dėlto nubaidėme jį? Nustojo lyti. Vėjas pučia į mūsų pusę, tad bebras neturi nieko pajusti. Ir štai virš vandens iškilo apvali bebro galva. Mes buvome gana aukštai, todėl matėme ne tik priekinę dalį, bet ir visą bebro kūną. Tokia padėtis patogi dėl to, kad galima nusitaikyti ne tik į žvėries galvą, bet ir kitą kūno dalį. Štai bebras neskubėdamas plaukia į mūsų pusę; vos tik jo galva dingsta už krūmų, mes, stengdamiesi nekelti triukšmo, pakeliame šautuvus ir nusitaikome. Šauti neskubame, šūviai turi būti taiklūs, kad sužeistas žvėris nepaspruktų. O bebras sustoja už kokių 20 metrų nuo mūsų ir ima neramiai žvalgytis. Delnai mums sudrėko, širdis ėmė plakti kaip pašėlusi, atrodė, tuojau iššoks iš krūtinės. Nejaugi pajuto? Bet ne, apsižiūrėjęs plaukia toliau, į mūsų pusę. Šauti į bebrą vandenyje neverta, nes pataikyti į iš vandens kyšančią galvą labai sudėtinga, o jei ir pavyktų pataikyti, mirtinai pašautas bebras tiesiog nuskęs. Tad laukiu, kol jis išlips į krantą. Gyvūnas labai ilgai tupi už kranto krūmų ir klausosi. Matau bebrą, jis už kokių 20 m, bet šauti vis tiek negalima, nes labai prie vandens, gali spėti panerti. Galiausiai bebras nusiramina ir savo taku jau pėdina link artimiausių medžių. Spaudžiu gaiduką, pajuntu nestiprią atatranką į petį – tai aš ir vadinu „geruprigludimu“. Šalia nugriaudi dar vienas šūvis, šratų užtaiso nublokštas bebras griūna, snukeliu įsikniaubdamas į žolę. Jo kūnas jau nejuda, tiktai stipriai suvirpa priekinė letena. Kuris iš mūsų nušovė – dabar nesvarbu, paskui išsiaiškinsime, aš lekiu prie bebro. Kai pribėgau, bebras jau gulėjo visai nejudėdamas. Jei pradėtų krutėti, reikėtų pribaigti, kad sužeistas žvėris nepaspruktų, tada naktį būtų neįmanoma jo rasti. Nebent rytą, jei pasiseks, bet vertingas bebro kailis jau bus niekam tikęs, beje, mėsa taip pat. Paėmęs nebegyvą bebrą grįžtu į tą vietą, kurioje tykojome, iškėlęs ir išdidžiai rodydamas mūsų trofėjų Antonui. Jis tik šypteli. Tai ir viskas, šiandien mūsų medžioklė jau baigėsi. Kadangi bebrai gyvena būriais, šūviai jau išbaidė visus jo gentainius ir šiandien jie tikrai nepasirodys.

Tad susiruošėme ir patraukėme namo. Už kokių 300 m nuo medžioklės vietos Antonas staiga sukluso ir ėmė ženklais man rodyti, kad netriukšmaučiau. Įsiklausęs ir aš išgirdau, kaip bebras netoli kažką graužia. Antonas, kelias minutes palaukęs, tyliai nuėjo iš tą pusę. Po 10 minučių pasigirdo šūvis, o dar po 10 minučių Antonas grįžo su stambiu laimikiu. Tai bent pasisekė. Tai tokia įdomi ir tikrai sėkminga buvo ši mūsų bebrų medžioklė. Pavargę ir patenkinti pasukome link kaimo, kuriame tą savaitę buvome apsistoję.

Tekstas: Tekstas: Sergej Klaček
Šaltinis: Žurnalas “Medžioklė ir Žvejyba Baltijoje”

Kopijuoti ar kitaip platinti čia pateikta turinį be mūsų sutikimo draudžiama!