Prieš kelerius metus įsiplieskę ginčai dėl bebrų tebekaitina aistras iki šiol. Vieni juos vadina kenkėjais, didele ekologine nelaime, didžiuliu galvos skausmu, kiti sako, kad tai naudingas gyvūnas. O ką apie didžiausią Eurazijos graužiką mano Lietuvos gamtininkai ir medžiotojai?
PERSEKIOJIMO NEPAKENČIA
Klausimas, kiek iš tikrųjų bebrų gyvena Lietuvoje, seniai kelia nemažai diskusijų. Daugelio kalbintų pašnekovų nuomone, pastaraisiais metais bebrų gerokai sumažėjo. Bent jau ten, kur jie intensyviai medžiojami. „Kitaip ir negali būti – bebras ne tas žvėrelis, kuris pakeltų neribotą intensyvią medžioklę“, – sako gamtininkas ir medžiotojas Marius Kavaliauskas. Bebrai jauniklių veda nedaug, subręsta tik trejų metų, negali dažnai keisti gyvenamos vietos ar jos paslėpti, todėl yra lengvai aptinkami.
Viešvilės rezervato ir Labanoro regioninio parko darbuotojai tvirtina, kad jų teritorijose šių graužikų nemažėja. Pasak jų, bebrų nemažėja ir nesaugomose šiuose kraštuose esančiose vietose, kur jie ne-medžiojami ar medžiojami neintensyviai.
Daugelis medžiotojų bebro kaip laimikio pernelyg nevertina, nes jo kailis nebrangus, o mėsa ne visiems skani. Vis dėlto yra tokių, kurie specializuojasi medžioti bebrus. „Ko gero, pakanka kokių trijų azartiškų bebrų medžiotojų, neatsisakančių jokių medžioklės būdų, kad šie gyvūnai per kelerius metus būtų beveik išnaikinti vidutinio dydžio, tai yra apie 5 tūkst. hektarų, medžioklės plote“, – teigia M. Kavaliauskas.
XX A. PRADŽIOJE BUVO IŠNAIKINTI
Praėjusiame amžiuje Europoje upiniai bebrai buvo beveik išnaikinti. Jie buvo medžiojami daugiausia dėl kailio. Į Lietuvos gamtą šie gyvūnai pradėti grąžinti po II pasaulinio karo. Bebrų pamažu daugėjo, tačiau vis dažniau jie sulaukdavo keiksnojimų, kad graužia medžius, užtvindo miškus ir žemės ūkio naudmenų plotus. Netrukus kelis dešimtmečius globojamas gyvūnas kai kuriems žmonėms tapo priešu.
Šiuo metu upinis bebras pripažintas europinės svarbos saugoma rūšimi, įtrauktas į 1992 m. priimtos Europos Sąjungos Buveinių direktyvos antrąjį ir ketvirtąjį priedus, kuriais remiantis Europoje steigiamos bebrų apsaugai svarbios teritorijos ir taikoma griežta apsauga. Lietuvai dėl didelio šių graužikų gausumo buvo suteikta išimtinė teisė juos medžioti. Nepaisant to, reikia užtikrinti, kad bebrų skaičius šalyje būtų stabilus arba bent nesumažėtų iki kritinio lygio.
ARDYTI BEBRAVIETES GALIMA IŠTISUS METUS
Vietovėse, kur bebrai padaro daug žalos, jų gausumą galima reguliuoti pagal aplinkos ministro nustatytą tvarką. Dėl šių gyvūnų veiklos nukenčia pasėlių, naminių gyvulių, miškų, žuvininkystės ūkių šeimininkai. Kartais padaroma žala laukinei augalijai, gyvūnijai, natūralioms jų buveinėms.
Žemės, miško, vandens telkinio sklypų savininkams, valdytojams ar naudotojams arba medžioklės plotų naudotojams rankinėmis ir mechaninėmis priemonėmis, išskyrus sprogmenis ir sprogstamąsias medžiagas, ištisus metus leidžiama ardyti bebrų pastatytas užtvankas tose bebravietėse, kur dėl jų veiklos daug žalos gali būti padaryta automobilių keliams, geležinkeliams, vandens saugyklų pylimams, pastatams ar melioracijos statiniams. Bebrų pastatytas užtvankas taip pat galima ardyti, jeigu semiami žemės ūkio pasėliai ar kitos naudmenos, miškas arba užtvanka yra ekologiniu bei kultūriniu požiūriu vertingoje upėje.
NERETAI ISMEDŽIOJAMOS VISOS ŠEIMYNOS
Nuo 2003 m. pagal Medžioklės Lietuvos teritorijoje taisyklių nustatytą tvarką bebrus galima medžioti nuo rugpjūčio 1-osios iki balandžio 15-osios.
Leidus medžioti bebrus, medžiotojams buvo atrištos rankos – naikinti šiuos gyvūnus jie gali įvairiomis priemonėmis ir būdais net iki pavasario vidurio. „O juk pavasarį sumedžiojamos ir jauniklių besilaukiančios ar jau susilaukusios patelės. Visą sezoną bebrus leidus medžioti su šunimis ir spąstais, neretai išmedžiojama visa šeimyna“, -piktinasi gamtininkas R. Barauskas.
Šernus medžioti galima tik nuo gegužės pradžios, stirnas – dar vėliau, todėl pavasarį medžiotojams nieko kita nebelieka, kaip tik persekioti „niekdarius“ bebrus. Susidaro įspūdis, kad toks terminas priimtas vien tam, kad medžiotojams neprailgtų laukti pavasarinės šernų medžioklės. Kai kurie medžiotojai taip pat pritaria, kad bebrų medžioklės terminas akivaizdžiai per ilgas ir šį klausimą reikėtų svarstyti.
OFICIALUS BEBRŲ SKAIČIUS KELIA ABEJONIŲ
Aplinkos ministerijos duomenimis, 2006 m. Lietuvoje gyveno 23 778 bebrai (iki 2006 m. balandžio 1 d. sumedžiota 5 359), 2007 m. – 31160 (iki 2007 m. balandžio 1 d. sumedžiota 12 473), 2008 m. – 36 375 (iki 2008 m. balandžio 1 d. sumedžiota 12 702), 2009 m. — 40 222 (iki 2009 m. balandžio 1 d. sumedžiota 13 593), o 2010 m. – 45 702 (iki 2010 m. balandžio 1 d. sumedžiota 16 231). Ministerija gausumo suvestines rengia pagal duomenis, kuriuos pateikia medžiojamųjų gyvūnų išteklių naudotojai, t. y. medžiotojai, miškininkai, rajonų aplinkos apsaugos agentūrų darbuotojai. Kai kurių gamtininkų nuomone, medžiotojų pateikiami duomenys gali būti sąmoningai iškraipomi, pavyzdžiui, vengiant prisiimti atsakomybę už bebrų skaičiaus reguliavimą padidintos konfliktų rizikos vietose, todėl jiems Aplinkos ministerijos skelbiami skaičiai kelia abejonių.
2007-2008 m. mokslininkų atliktų tyrimų duomenimis, 2007 m. šalyje gyveno 86 000-121 000 bebrų. Darbui vadovavo daugiausia Lietuvoje šiuos gyvūnus tyrinėjantis doc. dr. Alius Ulevičius. Bebrų populiacijai įvertinti visoje šalyje buvo parinkta kelios dešimtys modelinių teritorijų ir jose vykdomas monitoringas. Daug kam mokslininkų pateiktas skaičius buvo netikėtas, ypač medžiotojams. Jie bebrų priskaičiuodavo tris ar net keturis kartus mažiau.
DAUG KUR NAUDINGI
Gamtoje bebrai daug kur yra naudingi. Bebravietėse susidaro sąlygos, tinkamos gyventi vienoms ar kitoms gyvūnų rūšims. Susiformavusiose naujose ekosistemose įsikuria kai kurie vandens paukščiai, vabzdžiai, žuvys, varliagyviai, ropliai, žinduoliai. Didesnėse bebravietėse kartais apsigyvena ūdros – Lietuvoje ir kai kuriose kitose šalyse saugomi žinduoliai. Bebrų kaimynystė ūdroms gali būti ir pražūtinga, jeigu čia pat gaudomi ir medžiojami bebrai. „Apie medžiojant bebrus krentančias ūdras medžiotojai nelinkę garsiai kalbėt. Tačiau kas gali paneigti, kad jos nenukenčia?“ – klausia R. Barauskas.
Kai kuriose vietose bebrai atlieka didžiulį gamtotvarkinį darbą – atkuria vandens lygį, natūraliai reguliuoja sumedėjusios augalijos plitimą. Tokiems darbams skiriami dideli pinigai, o bebrai tą daro kokybiškai ir už dyką. Nepaisant to, perspektyviose bebravietėse, kur bebrai nedaro žalos, jie taip pat beatodairiškai naikinami.
STAIGUS BEBRŲ SUMAŽĖJIMAS STEBINA
Antra vertus, kartais dėl bebrų veiklos nukenčia vertingos augalų bendrijos ar Raudonosios knygos augalų augavietės. Pasak dr. Broniaus Šablevičiaus, Aukštaitijos nacionalinio parko Gamtos skyriaus vyr. specialisto, bebrai daug žalos padarė parko miškuose. Per Minčios ir Ažvinčių girias tekantys Minčios, Miednos, Knytelės, Juodupės upeliai visi buvo užtvenkti keliose vietose. Miškai užmirko, dideliuose plotuose išvirto medžiai, kitur užpelkėjo, susidarė duobės, užžėlę viksvos, iškilo kupstai. Vietomis sužėlė nepereinami brūzgynai. Užtvankų ardymas nepadėjo. Minčios girioje taip buvo sunaikinta gausi plačialapių klumpaičių augavietė.
Vis dėlto Aukštaitijos nacionalinio parko mokslininkų nuomone, pastaraisiais metais bebrų čia yra kur kas mažiau nei prieš porą metų. Tą patį tvirtina ir šio krašto medžiotojai bei miškininkai. Pasak jų, nematyti naujų užtvankų, senosios yra mažai tvarkomos arba visai apleistos, nematyti net šviežiai pagraužtų medžių, o juk bebrai turi masiškai kaupti maisto atsargas žiemai. Toks staigus pokytis stebina gamtininkus. „Gali būti, kad bebrų gausa pasiekė ekosistemų prisotinimo lygį“, – sako B. Šablevičius.
Bebrų sumažėjo ir Žemaitijos nacionaliniame parke, taip pat daugelyje kitų Lietuvos vietų. Kas dėl to kaltas -medžiotojai, brakonieriai ar pati gamta?
[divide style=”2″]
Autorius: Mindaugas Kirstukas
Šaltinis: Žurnalas „Medžiotojas ir medžioklė”
Kopijuoti ar kitaip platinti čia pateikta turinį be mūsų sutikimo draudžiama!