Limitai ir eismo įvykiai

Kasmet Lietuvoje didinami stirnų sumedžiojimo limitai. Šiemet leidžiama sumedžioti 3433 stirnomis daugiau nei 2016 metais, kai limitas buvo 28 186. Medžiotojai turi visas galimybes, bet nė vienais metais neišnaudojami visi leidimai – praeitą sezoną nepanaudoti liko 4358. Tokia situacija yra normali ir vienas veiksnių čia yra medžioklės sėkmė. Be to, daugelis medžiotojų tausoja stirnų pateles, ir tai yra viena populiacijos didėjimo priežasčių. Tai irgi gerai, kalbant apie trofėjų medžioklę ir pasirinkimą – kuo daugiau gyvūnų, tuo didesnė galimybė išsirinkti geriausius.

 

„Aplinkos ministerija nustato leidžiamą kanopinių sumedžiojimo skaičių, remdamasi medžiotojų stebėjimais ir gyvūnų apskaitos rezultatais“, – pasakojo Aplinkos ministerijos Gamtos apsaugos ir miškų departamento specialistė Jolanta Urbelionytė. Pasak jos, šiemet pagaliau pavyko surinkti informaciją, labai dominančią Gamtos apsaugos ir miškų departamentą, t. y. kiek stirnų žūva keliuose. Pasirodo, automobiliai kasmet nutrenkia beveik 3000 gyvūnų, taigi kartu su žuvusiomis ir sumedžiotomis limitas vis tiek pasiekiamas. Aplinkos ministerijos atstovė pabrėžė, kad keliuose nutrenktos stirnos neatskaitomos nuo bendrojo medžiotojams suteiktų leidimų skaičiaus. Tai yra natūralus „nubyrėjimas“, ir gyvūnai vis tiek patenka į medžiotojų rankas, nes į įvykį, kuriame nukentėjo žvėris, praktiškai visuomet iškviečiama policija, kuri praneša vietos medžiotojų būreliui, kad reikia atvykti ir paimti gyvūną ar nutraukti jo kančias. Norėtųsi tikėti, kad atvejų, kai policija neiškviečiama, yra labai mažai, nes tik oficialiai patvirtinus avarijos priežastį galima gauti draudimo kompensaciją. Taigi, anot J. Urbelionytės, duomenys apie nutrenktas stirnas galbūt nėra 100 procentų tikslūs, bet arti to.

Sumažinti tokių eismo įvykių būtų galima pastačius palei visus kelius aptvarus. Tačiau, kaip visur, ir šis dalykas turi kitą, ne tokią šviesią pusę: taip gyvūnų populiacijos bus apribotos, sukeliant įvaisos (giminingo dauginimosi) riziką, taigi ir genetinio fondo silpnėjimą. Trofėjų kokybė ir gyvūnų sveikatos lygis kris, nes natūrali migracija bus apribota. Visose teritorijose populiacija nesivysto vienodai ir yra tvarkoma skirtingai. Aptvarai gali turėti neprognozuojamų ir labai neigiamų padarinių. Paklausta apie galimybę virš kelių statyti tiltus, kuriais gyvūnai galėtų saugiai persikelti, J. Urbelionytė teigė, kad Lietuvos biudžete, deja, nėra tokių lėšų, nes į natūralias panašios perėjos kainuoja didelius pinigus. Yra 100 ir daugiau metrų pločio tiltų, kurie prasideda labai toli nuo kelio ir baigiasi už poros šimtų metrų nuo jo. Pirmasis toks tiltas buvo pastatytas Prancūzijoje, XX amžiaus viduryje, dabar tokių perėjų yra įvairiose pasaulio šalyse: Nyderlanduose, Vokietijoje, Belgijoje, JAV ir kitur. Plačiais, žole ir krūmais apaugusiais tiltais gyvūnai eina net nenujausdami, kad takas nenatūralus. Štai Lietuvoje pastatytų požeminių perėjų stebėsena rodo, kad jas naudoja nebent mangutai ir lapės. Kiti gyvūnai į šiuos po kelio danga įkastus vamzdžius lįsti bijo.

„Prieš keletą metų stirnų situacija buvo liūdna, nes gilus sniegas ir didelis šaltis nusinešė daug gyvybių, bet dabar jau keli sezonai šiems kanopiniams yra palankūs“, – sakė J. Urbelionytė. Vis dėlto, nepaisant daugybės kelių eismo nelaimių ir palyginti didelės sumedžiojimo apimties, stirnų populiacija auga. Tai vyksta dėl racionalaus tvarkymo ir nuo žmogaus nepriklausančių aplinkybių. Paskutinės žiemos buvo palyginti šiltos ir maisto buvo daug, taigi kanopinių populiacijos auga. Išimtis – tik šernai, bet tai jau kita istorija.

 

Tekstas: Kataryna Šterna
Šaltinis: Žurnalas “Medžioklė”
Kopijuoti ar kitaip platinti čia pateiktą turinį be mūsų sutikimo draudžiama!

Komentarai