Apie vilkų paplitimą ir gausumą Lietuvoje ankstesniais šimtmečiais žinių yra labai mažai. Pačius seniausius duomenis galima rasti lotyniškai ir lenkiškai parašytuose G. Rzączynskio (1721 m.) ir R. Ladowskio (1783 m.) veikaluose, kuriuose šiek tiek dėmesio skiriama ir Lietuvos vilkams. Juose rašoma, kad Lietuvoje vilkai gausūs. Minima, kad sutinkami balti ir juodi žvėrys. Išsamiausi duomenys apie vilkus, o taip pat ir apie jų pasiskirstymą, pateikti J. Prūsaitės disertacijoje (1961 metai). Žinoma, kad XX amžiuje vilkų gausa, o taip pat ir paplitimas, labai kito.
Lietuvos teritorijoje kasmetinė vilkų apskaita pradėta vykdyti nuo Antrojo pasaulinio karo pabaigos. Duomenis apie vilkų skaičių pateikinėjo medžioklės ploto vienetų valdytojai, suderinę su miškininkais. Už apskaitą buvo atsakingas Gamtos apsaugos komitetas bei rajoninės gamtos apsaugos inspekcijos.
XX amžiaus pabaigoje vilkų kiekio ir paplitimo Lietuvoje tyrimai tapo įvairesni. 1995 metais buvo vykdyta medžiotojų apklausa. 1999 metais atlikti pirmieji vilkų monitoringo tyrimai 20 stacionarių barelių. 2003, 2004 ir 2005 metais buvo atliktas vilkų paplitimo tyrimas, anketų būdu apklausiant visos Lietuvos girininkijas, įskaitant saugomas teritorijas. 2004 metais buvo atlikta dalinė vilkų ir lūšių apskaita. Nuo 2006 metų (kasmet) vilkų apskaitą valstybiniuose miškuose bei rezervatuose minimalaus populiacijos įvertinimo metodu (pagal šviežius pėdsakus sniege) vykdo valstybinių miškų urėdijų darbuotojai, o saugomose teritorijose – saugomų teritorijų darbuotojai. 2013 metais vieninga vilkų apskaita buvo vykdyta ir privačiuose miškuose, Lietuvos medžiotojų ir žvejų draugijos atstovams padedant. Kasmet informaciją apie kiekviename medžioklės ploto vienete gyvenančių vilkų kiekį pateikia medžioklės ploto vienetų valdytojai. Aukščiau išvardinta apibendrinta informacija kasmet pateikiama Aplinkos ministerijos interneto puslapyje (www.am.lt) bei kasmetiniame leidinyje „Lietuvos miškų ūkio statistika“.
Informaciją apie per kiekvieną medžioklės sezoną sumedžiotų vilkų kiekį pagal rajonus galima rasti Aplinkos ministerijos interneto puslapyje.
Informaciją apie laukinių žvėrių padarytą žalą ūkiniams gyvūnams nuo 2009 metų registruoja VĮ Žemės ūkio informacijos ir kaimo verslo centras.
Nors informacija nuolat renkama ir atnaujinama, tačiau diskusijos apie jos patikimumą netyla. Todėl reikėtų ieškoti alternatyvių būdų vilkų gausos Lietuvoje įvertinimui.
Valstybinių miškų urėdijų darbuotojų apskaitų duomenimis vilkų skaičius Lietuvoje nuo 2006 iki 2013 metų svyravo nuo 193 iki 300. Nuo 2006 metų vilkų skaičius pamažu augo (2009 metais dėl sniego dangos nebuvimo miškininkai vilkų apskaitos nevykdė). Šios apskaitos duomenimis didžiausią gausą vilkų populiacija buvo pasiekusi 2011 metais. Per penkerius metus populiacija buvo padidėjusi 1,5 karto. Per 2012 ir 2013 metus vilkų skaičius nuo maksimumo sumažėjo 1,4 karto. Apžvelgiant aptariamą 7 metų laikotarpį, vidutinis vilkų skaičius šalies teritorijoje buvo 243 žvėrys.
Medžiojamųjų gyvūnų išteklių naudotojų pateiktais duomenimis mažiausias vilkų skaičius buvo fiksuotas 2006 metais -300 žvėrių, o didžiausias 2010 metais – 739 žvėrys. Taigi vilkų skaičius per ketverius metus šiais duomenimis išaugo 146,3 %, t. y. 2,5 karto.
Lyginant miškininkų ir medžiotojų apskaitų duomenis (1 pav.), matome, kad kasmet šių apskaitų duomenys skyrėsi nuo 1,5 iki 2,7 karto. Taigi toks skirtumas tarp dviejų apskaitų vargu ar gali padėti nustatant vilkų skaičių šalyje. Jis tik įneša sumaišties.
Nuo 2005 metų vilkų medžioklė Lietuvoje limituojama, be to limitas kasmet kito, nuo 20 iki 50 žvėrių. Taigi sumedžiotų vilkų kiekis negali atspindėti jų gausos šalyje. Tačiau pagal Aplinkos ministerijos interneto svetainėje pateikiamus duomenis apie sumedžiotų vilkų kiekį pagal rajonus galima spręsti, kuriuose regionuose vilkų populiacija yra gausesnė.
Pastaraisiais metais labiausiai pasitikima miškininkų apskaitos metu gautu vilkų skaičiumi Lietuvoje. Tačiau kyla diskusijos dėl to, kad minimalaus populiacijos įverčio metodu pagal šviežius pėdsakus galima patikimai sužinoti tik minimalų vilkų skaičių šalvie, bet ne realiai gyvenančių vilkų skaičių, štai, pavyzdžiui, šiais metais nustatytas minimalus 208 vilkų skaičius Lietuvoje, jau aptarinėjamas kaip realus. Minimalus skaičius reiškia, kad tiek vilkų tikrai gyvena, bet jis neparodo, kiek dar vilkų galėjo likti nesuskaičiuota. Nes labai tikėtina, kad vadovaujantis duomenimis, gautais teritoriją apėjus tik du kartus, suskaičiuojami ne visi vilkai. Be to, į apskaitos maršrutus pateko ne visi šalies miškai. Kadangi privačiuose miškuose apskaitą atliko Lietuvos medžiotojų ir žvejų draugija, kitų medžioklės plotų naudotojų, tokių kaip medžiotojų sąjungos „Gamta“, Sūduvos medžiotojų sąjungos, niekam nepriklausomų klubų plotuose apskaita buvo nevykdoma. Nors minėtų naudotojų užimamas plotas Lietuvoje yra santykinai nedidelis, bet pavyzdžiui, Marijampolės, Kalvarijos, Kazlų Rūdos savivaldybėse Sūduvos medžiotojų sąjungos nariai užima beveik visą šių savivaldybių teritoriją. Taigi vilkai čia liko neapskaityti.
Kita grėsmė, kad dėl specifinės vilkų elgsenos sumažinamas vilkų skaičius gaujoje, nes metodika tik rekomenduoja pasekti pėdsakais ir išsiaiškinti, kiek vilkų praėjo. Analizuojant 2013 metų anketų duomenis, nustatyta, kad vilkų šeimą sudarė vidutiniškai 2,9 vilko, o remiantis medžiotojų apklausos duomenimis 2005 ir 2006 metais vilkų šeimą sudarė vidutiniškai 3,6 vilko.
Šiuo metu medžiotojų pateikiamas Lietuvoje gyvenančių vilkų skaičius gali būti labiausiai nutolęs nuo realybės – todėl, kad pateikiami medžioklės ploto vienetuose gyvenančių vilkų skaičiai yra tiesiog susumuojami, nevykdant jokios analizės. Tokiu atveju labai tikėtina, kad tie patys individai suskaičiuojami keletą kartų. Tačiau jei būtų atliekama šių duomenų GIS analizė, ši informacija galėtų būti pati vertingiausia, nes medžioklės ploto vienetų valdytojai ištisus metus tiesiogiai stebi medžiojamuosius gyvūnus, fiksuoja jų veiklos požymius, t. y valdo pačią išsamiausią informaciją apie gyvūnų gausą, sudėtį, pasiskirstymą ir pan.
Verta būtų inicijuoti centralizuotą medžiotojams žinomos informacijos surinkimą. Surinktą informaciją galėtų papildyti ir patikrinti kasmetinė vilkų apskaita pagal pėdsakus sniege, vykdoma valstybinių miškų urėdijų darbuotojų. Tiriant vilkų populiacijos gausą, taip pat reikėtų pasiremti ir duomenimis apie vilkų daromos žalos ir sumedžiojimo vietas. Surinkta informacija galėtų būti apdorojama naudojant GIS (2 pav.). Tokios kompleksinės analizės būdu kasmet turėtų būti gaunamas pakankamai tikslus vilkų pasiskirstymas bei skaičius Lietuvoje.
Atliekant pirminę apibendrintos informacijos GIS analizę 2012 ir 2013 metais buvo nustatyta, kad Lietuvoje gyveno apie 65-70 vilkų šeimų. 2013 metais turimi duomenys buvo analizuojami nepriklausomai nuo 2012 metais gautų rezultatų. Tačiau gauti rezultatai tik patvirtino vieni kitus.
Išvada. Atliekama miškininkų vilkų apskaitos metodika turi trūkumų dėl atsitiktinumo pasirenkamų maršrutų ir dienų atžvilgiu bei galbūt sumažinto vilkų skaičiaus šeimose. Be to, apskaita leidžia patikimai nustatyti tik minimalų žvėrių skaičių.
Medžiotojų vykdomos apskaitos duomenys nėra analizuojami, todėl jų vertė labai sumažėja.
Siūloma, nustatinėjant vilkų skaičių, analizuoti visus prieinamus duomenis kompleksiškai, naudojant GIS. Į analizę reikėtų įtraukti išsamią iš medžiotojų surenkamą informaciją, miškininkų apskaitų duomenis, žalos atvejų ir sumedžiojimo vietų taškus.
Autorius: Renata ŠPINKYTĖ-BAČKAITIENĖ, Kęstutis PETELIS
Šaltinis: Žurnalas “Medžiotojas ir medžioklė”
Kopijuoti ar kitaip platinti čia pateikta turinį be mūsų sutikimo draudžiama!
