Svarbu tiksliai įvardyti, kas buvo atmesta. Komitetas neatmetė viso Medžioklės įstatymo pakeitimo projekto ir nepaneigė žuvininkystės ūkių teisės saugoti savo turtą. Nepritarta konkrečiai papildomai sektorinei išimčiai, kuri būtų žuvininkystės ūkiams suteikusi gerokai platesnes medžioklės teises nei tos, kurios būtinos žuvilesių paukščių, bebrų, šernų ar kitų realią žalą darančių gyvūnų kontrolei.
Pagrindinis komitete svarstytas Medžioklės įstatymo 8 ir 10 straipsnių pakeitimo projektas XVP-1569 iš pradžių buvo skirtas visai kitai problemai spręsti. Juo siekiama nustatyti, kas turėtų būti daroma, kai jau egzistuojantis medžioklės plotų vienetas sumažėja dėl ypatingos valstybinės svarbos projektų, visuomenės poreikiams paimamos žemės arba dėl saugomos teritorijos, kurioje medžioti draudžiama, įsteigimo. Projektą pateikė Martynas Gedvilas kartu su Aidu Gedvilu, Tadu Sadauskiu, Daiva Petkevičiene, Robertu Puchovičiumi, Vytautu Juciumi, Karoliu Neimantu, Petru Dargiu, Dainoru Bradausku ir Sauliumi Bucevičiumi.
Tačiau prie projekto svarstymo buvo mėginama prijungti Lietuvos akvakultūros produktų gamintojų asociacijos pasiūlymą, kurio esmė – išplėsti žuvininkystės tvenkinių naudotojų medžioklės teises. Pačios asociacijos pateiktame dokumente nurodytas anksčiau registruotas projektas XVP-1207, o vėlesnė diskusija komitete vyko jau svarstant XVP-1569. Tai svarbi aplinkybė, nes elninių žvėrių medžioklė nebuvo pirminė XVP-1569 projekto esmė. Tai buvo atskiras interesų grupės pasiūlymas, kurį siekta įtraukti teisėkūros proceso metu.
Jeigu pataisa būtų priimta, teisė medžioti tauriuosius elnius, stirnas ir danielius būtų išplėsta specialiuose žuvininkystės tvenkinių medžioklės plotų vienetuose, kuriuos pagal galiojantį įstatymą galima sudaryti jau nuo 150 ha vientiso ploto. Realiai kai kurie tokie specialūs vienetai yra gerokai didesni – pačios akvakultūros asociacijos pateiktuose pavyzdžiuose jų plotai siekia 613,7 ir 778,4 ha. Tačiau didžiąją tokių teritorijų dalį sudaro ne elninių žvėrių buveinės, o vandens telkiniai, pylimai ir kita žuvininkystės infrastruktūra.
Akvakultūros asociacija siūlymą grindė kanopinių žvėrių daroma žala. Jos teigimu, vasarinant tvenkinius jų dugnuose ir kitose ūkių teritorijose sėjami kukurūzai, javai, ankštiniai augalai bei rapsai, kuriuos niokoja elniai, stirnos ir šernai. Asociacija skaičiavo, kad septynios jos vienijamos įmonės galėtų apsėti apie 875 ha ir per penkerius metus dėl kanopinių žvėrių tariamai patirti nuo 1,05 iki 1,75 mln. eurų nuostolių.
Kaip konkretus pavyzdys pateikta UAB „Raseinių žuvininkystė“. Įmonės parengtoje lentelėje nurodyta, kad 2021–2025 metais 365,98 ha pasėlių plotuose patirta 139 100 eurų nuostolių – vidutiniškai po 27 820 eurų per metus. Prie dokumentų pridėtos pasėlių nuotraukos, sėjos aktai ir pačios įmonės apskaičiuoti prarasto derliaus kiekiai.
Tačiau šie skaičiai yra pačių suinteresuotų įmonių atlikti skaičiavimai. Jie nėra tapatūs oficialiai savivaldybių komisijų nustatytai medžiojamųjų gyvūnų padarytai žalai. LMŽD komiteto nariams nurodė, kad, remiantis Aplinkos ministerijos surinkta informacija ir savivaldybių duomenimis, šiose teritorijose nebuvo užfiksuota nė vieno oficialaus žalos akto.
Tai nereiškia, kad gyvūnai žuvininkystės ūkių pasėlių nepažeidžia. Tačiau prieš keičiant visos šalies medžioklės sistemą turi būti aiškiai nustatytas žalos mastas, jos priežastys ir tai, ar siūloma priemonė yra proporcinga. Suinteresuotų įmonių pačių apskaičiuoti nuostoliai negali būti vienintelis pagrindas suteikti joms nuolatines elninių žvėrių medžioklės teises.
LMŽD taip pat atkreipė dėmesį į patį tvenkinių vasarinimo procesą. Tvenkinio nuleidimas, dugno sausinimas ir apsėjimas pirmiausia yra technologinė žuvininkystės tvenkinio priežiūros dalis, o ne įprastas prekinės augalininkystės modelis. Akvakultūros asociacijos dokumente nurodoma, kad dalis užauginto derliaus naudojama žuvims šerti, o dalis gali būti parduodama. Tačiau vien tai, kad technologiniame tvenkinio plote pasėjamos kultūros, savaime nepaverčia visos tvenkinių teritorijos įprastomis žemės ūkio naudmenomis, kurioms reikėtų kurti atskirą elninių populiacijos valdymo sistemą.
Svarbu ir tai, kad žuvininkystės ūkiai jau dabar nėra palikti be medžioklės ir žalos prevencijos priemonių. Galiojančios Medžioklės taisyklės specialiuose žuvininkystės tvenkinių medžioklės plotų vienetuose leidžia šernus, bebrus ir ondatras medžioti visus metus, o kitus smulkiuosius medžiojamuosius gyvūnus – nustatytais jų medžioklės terminais. Todėl teiginys, kad pataisa buvo būtina norint kontroliuoti šernus, bebrus ar kitus smulkiuosius gyvūnus, neatitinka galiojančio reguliavimo.
Reali siūlomo pakeitimo naujovė buvo galimybė medžioti tauriuosius elnius, stirnas ir danielius. Būtent dėl šios dalies LMŽD prieštaravo pasiūlymui, o ne dėl žuvininkystės ūkių teisės saugoti savo turtą ar reguliuoti realią žalą darančių smulkiųjų gyvūnų gausą.
LMŽD komitetui pateikė ir biologinius argumentus. Draugijos duomenimis, visuose 19 Lietuvos žuvininkystės ūkių, kurių bendras teritorijų plotas siekia apie 13 tūkst. ha, realios sausumos – miškų ir žemės ūkio naudmenų – yra tik apie 370 ha, arba mažiau nei 3 proc. viso ploto. Didžiąją dalį sudaro vandens telkiniai ir žuvininkystės infrastruktūra.
LMŽD taip pat pabrėžė, kad elninių žvėrių buveinės ir mitybos bazė yra susijusios su miškais, krūmynais, laukais ir kitomis sausumos teritorijomis, o ne su vandens paviršiumi. Draugijos pateiktais duomenimis, iki 70 proc. elninių žvėrių raciono gali sudaryti šakelinis maistas. Tauriųjų elnių tankumo normos vertinamos pagal 1 000 ha miško plotą, o izoliuotiems miškams iki 300 ha taikoma nulinė norma.
Galiojantis Medžioklės įstatymas numato bendrą taisyklę, kad medžioklės plotų vienetas turi apimti ne mažiau kaip 1 000 ha vientisų medžioklės plotų. Žuvininkystės tvenkiniams jau dabar taikoma išimtis, leidžianti specialų vienetą sudaryti nuo 150 ha vientiso ploto, tačiau jame medžioklė vykdoma ribotai.
LMŽD skaičiavimu, vidutinis Lietuvos medžioklės plotų vienetas siekia apie 7 000 ha. Vadinasi, 150 ha specialus tvenkinių vienetas būtų beveik 47 kartus mažesnis už vidutinį įprastą medžioklės plotų vienetą. Net 500–800 ha dydžio žuvininkystės teritorijos vis tiek būtų daug mažesnės už vidutinį vienetą, o didelę jų dalį sudarytų vandens plotai.
Elninių žvėrių populiacijos negali būti valdomos pagal vienos įmonės nuosavybės ar veiklos ribas. Taurieji elniai, stirnos ir danieliai juda tarp miškų, laukų, pievų ir kitų buveinių. Jų gyvenamoji teritorija nesibaigia ties žuvininkystės ūkio pylimu ar kadastrinio sklypo riba.
Priėmus siūlytą pakeitimą būtų atsiradusi situacija, kai žuvininkystės ūkis galėtų medžioti per aplinkinius miškus ir laukus judančius elninius žvėris savo nedideliame, kontroliuojamame plote, tačiau platesnę atsakomybę už šių gyvūnų apskaitą, populiacijos būklę, atranką ir daromą žalą toliau prisiimtų aplinkinių medžioklės plotų naudotojai.
Tokiu būdu medžioklės teisė būtų atskirta nuo atsakomybės už populiacijos valdymą. Vienas subjektas gautų teisę naudotis gyvūnų ištekliumi, o kitiems liktų pareigos, susijusios su visos populiacijos priežiūra ir jos daromos žalos atlyginimu.
Papildomų klausimų kelia tai, kad patys žuvininkystės ūkiai tvenkinių dugnuose ir sausumos plotuose sėja gyvūnams patrauklias kultūras. Tokios teritorijos gali tapti elninių žvėrių traukos vietomis. Todėl pirmiausia turėtų būti vertinama, kaip ūkinė veikla ir pasirenkamos kultūros veikia gyvūnų elgseną, o ne automatiškai kuriama teisė medžioti į šiuos plotus ateinančius žvėris.
Akvakultūros asociacijos siūlymą palaikė ir Lietuvos miško ir žemės savininkų asociacija, vadovaujama Algio Gaižučio. Pačiame akvakultūros asociacijos dokumente nurodyta, kad LMSA šią iniciatyvą palaikė atskiru 2026 m. spalio 19 d. raštu.
Komiteto posėdžio metu komiteto narys Audrius Radvilavičius ir Aplinkos ministerijos poziciją pristatęs Vilmantas Graičiūnas atkreipė dėmesį, kad LMSA pateikto pasiūlymo turinys iš esmės atkartojo žuvininkystės ūkių raštą. Kitaip tariant, komitetui nebuvo pateiktos dvi nepriklausomos analizės – tas pats sektorinis siūlymas buvo pakartotas kitos interesų organizacijos vardu.
LMSA parama šiuo atveju buvo svarbi ne vien dėl konkrečių žuvininkystės ūkių. Įteisinus tokią išimtį būtų sukurtas precedentas, kuriuo ateityje galėtų remtis ir kitos žemės ar miško savininkų grupės, siekiančios savarankiškų medžioklės teisių mažesniuose ar nuo bendrų medžioklės plotų vienetų atskirtuose sklypuose.
Ypač daug apie tikruosius siekius pasako akvakultūros asociacijos dokumento pabaiga. Rašto pradžioje teigiama, kad bendrosios limituojamų rūšių sistemos keisti nesiekiama. Tačiau galutiniuose prašymuose komitetui jau siūloma, atskirai sprendžiant limituojamų gyvūnų klausimą, specialiems žuvininkystės tvenkinių medžioklės plotų vienetams skirti limitus proporcingai jų sausumos – žemės ūkio naudmenų ir miško – plotui.
Tai reiškia, kad siūlymo tikslas neapsiribojo vien dabartinės tariamos žalos sumažinimu. Buvo kuriamas nuolatinis savarankiškos medžioklės modelis ir kartu paliekamas kelias ateityje jį išplėsti į limituojamų rūšių medžioklę.
Ne mažiau svarbus būdas, kuriuo šią išimtį mėginta įtraukti į įstatymą. Projektu XVP-1569 sprendžiama situacija, kai medžioklės plotų naudotojas dalį teritorijos praranda ne savo valia – dėl karinio poligono, kito ypatingos valstybinės svarbos projekto arba saugomos teritorijos, kurioje medžioti draudžiama. Tokiu atveju kalbama apie jau egzistavusio medžioklės plotų vieneto išsaugojimą ar kompensavimą.
Žuvininkystės ūkių situacija yra visiškai kitokia. Jie neprarado jau turėtų elninių medžioklės teisių dėl valstybės sprendimo. Jie siekė susikurti naujas teises savo ūkinės veiklos teritorijose. Pirmuoju atveju valstybė sprendžia savo veiksmais sumažinto medžioklės plotų vieneto problemą, antruoju – atskira verslo šaka prašo specialios išimties.
Todėl bandymas žuvininkystės ūkių siekį prijungti prie karinių poligonų, visuomenės poreikiams paimamos žemės ir saugomų teritorijų problemos buvo klaidinantis. Išoriškai abi situacijos buvo pateikiamos kaip mažesnių medžioklės plotų klausimas, tačiau jų priežastys, tikslai ir teisinės pasekmės yra skirtingos.
„Miske.lt“ vertinimu, tai buvo paslėpta teisėkūros praktika. Po žalos atlyginimo, karinių poligonų ir mažėjančių medžioklės plotų argumentais buvo mėginama įtvirtinti sektorinę išimtį, kurios realus rezultatas būtų naujos elninių žvėrių medžioklės teisės žuvininkystės ūkiams.
Priėmus tokią pataisą būtų susilpnintas bendrasis vientisų medžioklės plotų vienetų principas ir sukurtas pagrindas naujoms išimtims. Kitame etape panašių teisių galėtų reikalauti stambūs žemės savininkai, uždarų teritorijų valdytojai ar kitos įmonės, teigiančios, kad jų valdose laukiniai gyvūnai daro žalą.
Tai nereiškia, kad žuvininkystės ūkių patiriama žala turi būti ignoruojama. Jeigu elniniai žvėrys iš tiesų sunaikina pasėlius, žala turi būti oficialiai registruojama, vertinama vienoda metodika ir sprendžiama proporcingomis priemonėmis. Galima tobulinti žalos atlyginimo tvarką, stiprinti bendradarbiavimą su aplinkinių medžioklės plotų naudotojais ar konkrečiose teritorijose taikyti tikslines žalos prevencijos priemones.
Tačiau žalos problema negali tapti universaliu pagrindu susikurti nuosavą medžioklės sistemą. Laukiniai gyvūnai yra valstybės saugomas gamtos išteklius, todėl teisė juos medžioti negali automatiškai atsirasti vien dėl to, kad gyvūnas užėjo į vieno verslo valdomą teritoriją.
Šioje diskusijoje LMŽD pozicija buvo pagrįsta. Draugija neprieštaravo žuvininkystės ūkių teisei saugoti savo turtą ir nesiūlė panaikinti jau galiojančių gyvūnų kontrolės priemonių. Ji reikalavo, kad elninių žvėrių populiacijos būtų valdomos pagal jų biologiją, buveines ir bendrus medžioklėtvarkos principus, o ne pagal atskiros įmonės ūkinės teritorijos ribas.
Komiteto sprendimas buvo svarbus ne tik dėl kelių žuvininkystės ūkių. Bendru sutarimu nepritarus pasiūlymui buvo užkirstas kelias precedentui, galėjusiam pradėti skaidyti Lietuvos medžioklės sistemą į mažus, atskirų interesų grupių kontroliuojamus plotus.
Žala turi būti sprendžiama, tačiau pasirinktas instrumentas turi būti proporcingas ir paremtas patikrinamais duomenimis. Šiuo atveju siūlymas būtų sukūręs gerokai platesnes medžioklės teises, nei reikėjo deklaruojamai problemai išspręsti.
Visą Aplinkos apsaugos komiteto diskusiją šiuo klausimu kviečiame žiūrėti posėdžio įraše. Aktualiausia dalis – nuo vaizdo įrašo pradžios iki maždaug 58 minutės.




