Vienas prieš vieną su šernu

Skubotumas ir įspūdžių troškimas, smalsumas, nutrūktgalviškumas ir drąsa – tai savybės, būdingos daugeliui žmonių jaunystėje, bet kartais jos lemia neapgalvotus mūsų poelgius. Ne veltui sakoma: „Kas nebuvo jaunas, tas ir kvailas nebuvo“. Taip nutiko ir man, kai nekantraudamas nepaklausiau proto balso ir pasielgiau taip, kad medžioklėje vos nesibaigė man pražūtingai.

Ši istorija nutiko praėjusio šimtmečio aštuntajame dešimtmetyje. Manau, daugelis vyresnio amžiaus medžiotojų prisimena, kad dėl gamtosauginių priemonių šernų skaičius tais metais labai padidėjo, juos buvo leista šaudyti gavus licenciją. Dar būdamas studentu parvažiavau namo per anuomet iškilmingai švenčiamą Spalio revoliucijos dieną. Pati šventė man rūpėjo mažai, bet buvo viena ar dvi laisvos dienos, tad galėjau dalyvauti medžioklėje, nes ji traukė mane nuo jaunų dienų. Išsiruošėme į medžioklę, kaip paprastai, auštant, išėjome už kaimo. Naktį šiek tiek pasnigo, tai mus džiugino ir žadino viltį, kad be trofėjų neliksime. Iš trijų su mumis buvusių šunų geriausiu buvo laikomas mano Ruslanas, rusų skalikas, kurį buvau įsigijęs mieste prieš dvejus metus. Per patį pirmąjį varymą pabaidėme šerną, tačiau dėl netinkamo šaulių išsidėstymo linijoje jis galėjo pasprukti iš apsupties. Šunys į tai reagavo kažkodėl abejingai, tik mano Ruslanas puolė paskui šerną. Žvėrį besivaikančio šuns lojimas kaip varpo dūžiai sklido po visą šiek tiek apsnigtą mišką. Pagal lojimo kryptį labai greitai nustatėme, kad šernas išėjo į upės užnašą ir sustojo tenai tankiai sužėlusiame karklyne. Šis atvašynas buvo apskritos formos, maždaug penkiolikos arų ploto.

Paskui šerną to atvašyno link patraukėme ir mes. Iš karklyno sklido nedrąsus Ruslano lojimas. Buvo girdėti, kad šuo laiko šerną vienoje vietoje. Vienintelis teisingas sprendimas šioje situacijoje buvo apsupti krūmyną ir laukti, kol žvėris išeis iš jo. Tačiau kur šernas trauks? Prasibrauti į karklyno vidurį buvo neįmanoma, nes krūmai augo labai tankiai. Šernas, jausdamasis gana saugus, nenorėjo palikti šios slėptuvės. Matyt, šuo taip pat nesiryžo prieiti prie žvėries arčiau, nes išsisukti nuo jo ilčių šiuose brūzgynuose sunku būtų ir labai vikriam šuniui. Atomazgos laukimas užtruko. Man pabodo laukti nieko neveikiant. Nerimaudamas ėmiau vaikščioti pirmyn ir atgal palei krūmyno kraštą. Paėjęs kelis žingsnius į šalį aptikau lyg ir takelį, vedantį į šio krūmyno vidurį. Laikydamas atstatytą šautuvą ėmiau atsargiai eiti į priekį. Bet po kokių dešimties žingsnių susidūriau su tankiai susiraizgiusių šakų siena, ribojančia matomumą. Pajutęs mane Ruslanas pradėjo loti ant šerno dar šaižiau. Tą pačią akimirką išgirdau lūžtančių šakų traškesį ir pamačiau didžiulį šerną – jis lėkė tiesiai į mane aukštai iškėlęs galvą ir išsižiojęs, iš nasrų kyšojo didelės į viršų lenktos iltys. Turbūt ir netikėtumo ir baimės aš pašokau į viršų taip, kad šernas pralėkė po manimi. Pamenu tiktai tai, kad nuslydęs jo sturpliu griuvau veidu į minkštą purvą.

Iš sąstingio mane pažadino šalia nuaidėję šūviai. Čiupęs iš krūmų styrantį ginklą išėjau į atvirą erdvę. Šernas šį kartą pabėgo, o į vieną vietą susirinkę medžiotojai karštai aptarinėjo tai, kas įvyko. Mano pasakojimas, kaip aš, pats to nenorėdamas, prajojau brūzgyne atbulas ant šerno, iš pradžių sukėlė klausytojams šoką, o paskui jie prapliupo draugišku juoku. Tačiau Filipovičius, mūsų brigadininkas, nuėjo į tą vietą sekdamas mano pėdsakais ir grįžęs pasakė: „Taip, po tavo šuolio šernas praskuodė tavo pėdsakais, o tu nusileidęs kulnu pataikei jau į jo pėdsaką“. Ir lengvai uždrožęs delnu man per sprandą pridūrė: „Stebuklas tave išgelbėjo, studente. Juk buvo sutarta – į tą velnio krūmyną nelįsti“. Nuo to laiko praėjo daug metų, bet nenugalima medžioklės aistros jėga gena mane į miškų ir laukų platybes, darydama mano gyvenimą ryškesnį, spalvingesnį, o svarbiausia – priversdama pamiršti apie ligas, paūmėjusias artėjant senatvei. O įvykis, nutikęs man per tą medžioklę, buvo gera pamoka. Juk aš du kartus šiurkščiai pažeidžiau saugos taisykles: palikau savo vietą linijoje ir nuėjau į riboto matomumo ruožą. O šernas, kaip bet kuris laukinis žvėris, atsidūręs beviltiškoje padėtyje, gali labai įtūžti. Neduokdie tada pasipainioti jo kelyje. Norėčiau palinkėti pradedantiems medžiotojams: kad medžioklė visada teiktų tiktai džiaugsmą, griežtai laikykitės taisyklių ir kruopščiai vykdykite visus jėgerių reikalavimus kolektyvinėje medžioklėje.

Tekstas: Valerij Dorošenko
Šaltinis: Žurnalas „Medžioklė ir Žvejyba Baltijoje”
Kopijuoti ar kitaip platinti čia pateikta turinį be mūsų sutikimo draudžiama!