Tyrinėjant ar skaičiuojant gyvūnus, medžiotojai dažnai susiduria su problema – tiksliu gyvūnų skaičiaus nustatymu. Tiksli gyvūnų apskaita yra vienas svarbiausių intensyvaus medžioklės ūkio organizavimo faktorių. Žinant pakankamai tikslų medžiojamųjų gyvūnų skaičių, galima nustatyti medžiojamųjų gyvūnų sumedžiojimo limitą, populiacijos ir bandos kitimo dinamiką, aplinkos sąlygų poveikį gyvūnų gausumui ir kokybei.
Šiuo metu yra taikoma bent keliolika medžiojamųjų gyvūnų apskaitų metodų. Pasirenkant apskaitos metodą atsižvelgiama ne tik į apskaitomą medžiojamųjų gyvūnų rūšį, biotopą, tikslus, bet ir į patiriamas išlaidas atliekant apskaitas ir apskaitos tikslumą. Vieni apskaitų metodai yra gerokai pigesni ir reikalaujantys mažesnių žmogiškųjų resursų, tačiau nėra labai tikslūs. Kitais metodais gyvūnus galima suskaičiuoti aukštu tikslumu (±10 %), tačiau teks mobilizuoti dideles žmonių pajėgas. Dėl šių priežasčių atsiranda būtinybė ieškoti naujų, tobulesnių, pigesnių ir mažesnių žmogiškųjų resursų reikalaujančių medžiojamųjų gyvūnų apskaitų metodų.
2017/2018 m. žiemą buvo atliktas tyrimas, kurio tikslas buvo ištirti potencialias galimybes atlikti medžiojamųjų gyvūnų tiesiogines apskaitas transektose, naudojant termovizorinį prietaisą. Šiame tyrime buvo norima nustatyti medžiojamųjų gyvūnų rūšis, kurioms galima atlikti apskaitas termovizoriumi žiemos metu, maksimalų atstumą, kuriame galima patikimai identifikuoti medžiojamųjų gyvūnų rūšis, vidutinį gyvūnų pasibaidymo atstumą stebėjimo metu dyvūnus skaičiuojant iš automobilio ir einant pėsčiomis, gyvūnų pasiskirstymą skirtingose biotopuose nakties metu ir termoviziriuje integruoto stadiometrinio tolimačio atstumo iki stebimo gyvūno nustatymo tikslumą.
Tyrimai buvo atliekami Šilutės ir Radviliškio rajonuose. Šilutės rajone apskaitos buvo atliekamos Aleksandro Stulginskio universiteto mokslo ir mokymo medžioklės plotų vienete ir medžiotojų klube „Kulynai“. Radviliškio rajone tyrimai buvo atliekami Aleksandro Stulginskio universiteto mokslo ir mokymo medžioklės plotų vienete. Apskaitos buvo atliekamos gruodžio – vasario mėnesiais, kai žolinė augalija jau būna suguldyta sniego ir gyvūnai yra lengviau pastebimi. Tyrimai vykdyti laikotarpyje nuo 19:30 iki 24 val., kai dauguma gyvūnų jau būna išėję ganytis į atviras vietas. Tyrimui buvo naudojamas termovizorius, kurio detektoriaus skiriamoji geba 384×288 dpi, optinis priartinimas yra 4,1 karto, stebėjimo rėžimas – „balta – šilta“.
Tyrimo metu nuo 2017 m. gruodžio 1d. iki 2018 m. kovo 30 d. iš viso buvo atlikta 10 naktinio gyvūnų stebėjimo apskaitų atvirose vietovėse (laukuose). 5 jų buvo atliekamos važiuojant automobiliu ir 5 einant pėsčiomis. Tyrimo metu iš viso nueita ar nuvažiuota buvo 156,5 km. Vidutinis vienos apskaitos ilgis ~ 15 km. Apskaitos buvo pradėtos vykdyti ne anksčiau kaip nuo 19 val. 30 min. ir trukdavo iki 24 val. Visose apskaitose iš viso buvo fiksuota 340 stebėjimų, kuriuose buvo suskaičiuoti 1189 medžiojamieji gyvūnai. Priklausomai nuo apskaitomų naudmenų ir meteorologinių sąlygų, vienos apskaitos metu buvo atlikta nuo 14 iki 63 gyvūnų stebėjimų.
Dažniausiai tyrimo metu buvo stebimos stirnos, kurių fiksacijos sudarė didžiąją nuo visų stebėjimų (1 pav.). Iš viso stirnos buvo stebėtos 169 kartus ir buvo suskaičiuota 458 individų. Vertinant stirnų santykinę gausą nuo visų stebėtų gyvūnų, jų skaičius buvo mažesnis ir sudarė 37,8 %. Antra pagal gausumą medžiojamųjų gyvūnų rūšis buvo taurusis elnias. Iš viso šie gyvūnai tyrimo metu buvo stebėti 50 kartų ir tai sudarė 14,7 % visų stebėjimų. Tačiau vertinant stebėtų gyvūnų skaičių, jų gausa buvo gerokai didesnė ir sudarė 30,3 % nuo visų stebėtų gyvūnų. Tyrimo metu buvo užfiksuota 15 briedžių, kurie sudarė 2,9 % visų stebėjimų. Šernai palyginus su kitais gyvūnais nebuvo dažnai aptinkami. Jų stebėjimai sudarė tik 8,8 % nuo visų gyvūnų stebėjimų, tačiau vertinant individų skaičių, šernai buvo gausesni. Išviso buvo suskaičiuota 264 individai, kurių stebėjimai sudarė 22,2 %. Rudosios lapės tyrimo metu nebuvo dažnos, bendrame fiksuotų gyvūnų skaičiuje sudarė 2,5 %, nors stebėjimų skaičius buvo didesnis. Gana dažnas stebimas gyvūnas tyrimo metu buvo pilkasis kiškis. Iš viso buvo fiksuoti 55 stebėjimo atvejai, kurie sudarė 16,2 % nuo visų stebėjimų.
Tyrimo metu registruojant stebimą gyvūną, buvo pažymima kokiose naudmenose jis buvo fiksuotas. Tokiu būdu buvo įvertintas medžiojamųjų gyvūnų pasiskirstymas skirtingose naudmenose nakties metu. Atliekant apskaitas didžiausia dalis žvėrių buvo užfiksuota besiganant nesuartose ražienose, taip pat rapsuose. 1 kilometre šių naudmenų buvo aptinkama vidutiniškai 14 – 16 gyvūnų (2 pav.).
2017 metų ruduo buvo išskirtinai lietingas ir didelė dalis ražienų iki pavasario liko nesuarta, o šia pašarine baze noriai naudojosi medžiojamieji gyvūnai. Čia iš viso buvo fiksuota 162 gyvūnų stebėjimų, kurių metu užregistruoti 689 įvairių rūšių gyvūnai ir tai sudarė 57,7 % nuo visų stebėtų gyvūnų. Kita tinkama kultūra ganytis medžiojamiesiems gyvūnams yra žieminiai rapsai. Juose buvo fiksuota 90 stebėjimų ir užregistruota 333 gyvūnai. Tai sudarė 28 % nuo visų stebėtų gyvūnų.
Nors daugumos rūšių didžiausias tankumas buvo fiksuotas rapse ir ražienose, stirnų pasiskirstymas buvo kiek kitoks. Didžiausias stirnų tankumas buvo fiksuotas nenaudojamoje žemėje bei ražienose, kur 1 km tokių biotopų galima aptikti daugiau nei 6 stirnas. Nenaudojamos žemės plotai stirnoms itin svarbūs ne tik mitybai ir judėjimui, bet ir dėl to, kad dalis stirnų tokiose buveinėse gali laikytis nuolatos (lauko – krūmynų ekotipo stirnos), todėl jos čia stebėtos dažniau nei kiti gyvūnai.
Tyrimo metu gyvūnai buvo identifikuojami termovizoriumi, kurio optinis priartinimas yra 4.1 karto. Šiame prietaise integruotas stadiometrinis tolimatis, kurio pagalba buvo nustatomas apytikslis atstumas iki stebimų gyvūnų, sutapatinus atstumo ieškiklio kursoriaus apatinį ir viršutinį brūkšnius su stebimo gyvūno viršumi ir apačia. Kadangi gyvūnų dydžiai yra gana skirtingi (pvz., kiškis ~ 30 cm, briedis ~ 184 cm), šiuo metodu skirtingoms gyvūnų rūšims maksimalūs identifikavimo atstumai yra labai nevienodi: kuo didesnis gyvūnas, tuo didesniu atstumu jį galima identifikuoti.
Tyrimo metu vidutinis visų gyvūnų stebėjimo atstumas buvo 217 m. Minimalus atstumas, kuriuo gyvūnai prisileidžia stebimi buvo 30 – 40 m. Dažniausiai tokiu atstumu pavykdavo prieiti prie kiškių ar snaudžiančių laukuose stirnų. Tyrimo metu fiksuotų gyvūnų rūšių vidutiniai ir maksimalūs stebėjimo atstumai pateikti 1 lentelėje.
Taip pat šio tyrimo metu atskleista, kad didesnės gyvūnų grupės (bandos), buvo identifikuotos didesniu atstumu.
Einant ar važiuojant keliu sukeliamas tam tikras triukšmas (automobilio garsas, sniego girgždėjimas). Gyvūnai taip pat gali užuosti besiartinantį žmogų einant pavėjui, ar jį pamatyti esant šviesesnėms naktims. Gyvūnų reakcijos į stebėtoją ištyrimui, buvo registruojamas jų pirmas elgsenos pokytis. Gyvūnai matydami, girdėdami ar suuosdami besiartinantį stebėtoja dažniausiai nubėgdavo, ramiai nueidavo, žiūrėdavo stebėtojo kryptimi, gulėdavo prisispaudę prie žemės ar kt. Esant stebėtojui nuo gyvūno vidutiniškai 253 m ar didesniu atstumu, stebimi gyvūnai dažniausiai nereaguodavo. Tyrimo metu į stebėtoja jokios reakcijos neparodė 38,2 % registruojamų gyvūnų. Likusi dalis į stebėtoją sureagavo tam tikru elgesio pokyčiu. Vidutinis gyvūnų stebėjimo atstumas, kai jie parodė tam tikrą reakciją į stebėtoją, buvo 196 m. Didžiausi buvo tauriųjų elnių pasibaidymo atstumai, kai tyrimo metu jie vidutiniškai pasibaidydavo net iš 325 m. Taip pat nustatyta, kad esant didesniam gyvūnų skaičiui bandoje jie pasibaido didesniu atstumu nei stebint pavienius individus.
Kai kurioms stebėtoms gyvūnų rūšims nustatyti skirtingi pasibaidymo atstumai priklausomai nuo apskaitos atlikimo būdo. Daugumai gyvūnų rūšių matomas skirtumas arba yra tendencija, kad važiuojant ir skaičiuojant gyvūnus automobiliu, jų pasibaidymo atstumas yra didesnis. Ypač ryškus skirtumas užfiksuotas tauriesiems elniams, kai jų vidutinis pasibaidymo atstumas važiuojant automobiliu tyrimo metu buvo 388 m, o einant pėsčiomis, šis skaičius buvo panašus kaip ir kitų gyvūnų – 110 m (4 pav.). Beveik visiškai apskaitos atlikimo būdas įtakos neturėjo tik kiškiams. Einant pėsčiomis vidutinis jų pasibaidymo atstumas buvo 85 m, o važiuojant automobiliu – 91 m.
Norint įvertinti stadiometrinio tolimačio tikslumą, tyrimo metu buvo atlikta 50 atstumo iki stebimo gyvūno matavimų dviem metodais: termovizoriuje integruotu stadiometriniu tolimačiu ir naudojant kompasą tringiliacijos metodu, matuojant azimuto kampą nuo stebėjimo ašies ir vėliau apskaičiuojant atstumą ArcMap programos pagalba. Pastarasis metodas laikomas tikslesniu.
Suvedus duomenis buvo apskaičiuoti įvairūs matavimo skirtumų statistiniai rodikliai, kurie parodė, kad kuo gyvūnas yra stebimas didesniu atstumu, tuo didesnis gaunamas paklaidos nuokrypis nuo vidurkio. Pavyzdžiui, esant gyvūnui iki 100 m gaunama 8,5 m vidutinė paklaida, o 300 – 400 m – 40,1 m vidutinė paklaida. Iš to galime daryti išvadą, kad stadiometrinis tolimatis tinka tik apytiksliam atstumo nustatymui ir jam didėjant, didėja galimybė atsirasti didesnei paklaidai. Atliekant gyvūnų apskaitos tyrimus, tinkamesni būtu tiksliau atstumą nustatantys prietaisai.
