Medžiotojas, medžiojantis žvėris ir paukščius, turi atsakyti už kiekvieną savo šūvį. Pagrindinė medžiotojo pareiga – padaryti viską, kas nuo jo priklauso, kad šautas žvėris ar paukštis būtų nukautas ir kuo mažiau kankintųsi. Pašautas žvėris ar paukštis turi būti ieškomas. Medžiotojas turi žinoti, kaip elgtis prieš šūvį ir po jo, kad būtų sudarytos palankiausios sąlygos sužeisto gyvūno paieškai. Nerūpestingumas, lengvabūdiškumas, nekontroliuojamas smalsumas, netramdoma medžioklės aistra, taip pat menkos medžioklės žinios padaro daug žalos. Klaidos sunkina paiešką, mažiną sėkmę. Kartais net ir geriausias šuo negali ištaisyti medžiotojo padarytų klaidų. Toliau pateikiame patarimus, kaip turi elgtis medžiotojas prieš ir po šūvio.
Medžioklinis ginklas
Paieška prasideda jau prieš šūvį. Medžioklinis šautuvas, kurį jūs nešiojatės miške ir lauke yra jums artimas kaip sužadėtinė. Šis pasitikėjimas atsiranda daug šaudant: su ir be optinio taikiklio, 50 ir 150 metrų nuotolyje. Centimetro tikslumo prišaudymas atliekamas šaudymo stende. Medžioklės sezono metu visą laiką kontroliuojame pataikymo taško padėtį ir darome tai medžioklės ploto sąlygomis. Savaime suprantama, optimalumo siekiame šaunant nuo atramos. Optinio taikiklio stiprus sutrenkimas ar medžiotojo kritimas kartu su šautuvu, paslydus ant apledėjusios žemės, gali pakeisti šūvio tašką, todėl po tokio įvykio rekomenduojama atlikti kontrolinį šūvį.
Yra plati visų kalibrų ir kulkų pasiūla. Tad pasirinkti ne taip paprasta. Į 15 kg stirniuką ir stambų 200 kg taurųjį elnią, už 200 metrų lapę ir šūviui į tankumyną iš 50 metrų idealo nėra. Pasirinkite tinkamiausią jūsų medžioklės plotui. Įdomūs specialūs straipsniai medžioklės žurnaluose, specialios knygos gali nulemti jūsų pasirinkimą. Pakeitus šaudmenis, reikia iš naujo prišaudyti šautuvą.
Dar vienas patarimas. Be abejonės, visi mes nesame biatlono bėgikai, kurių pulso ir kvėpavimo dažnumas po didelio fizinio nuovargio per trumpą laiką savaime nurimsta. Tačiau mes galime atitinkamos kvėpavimo technikos pagalba pasiruošti šūviui. Tai padeda ir tada, jeigu mus apima dažnai aprašomas “stirnino ar elnio drebulis”. Kai jis mus apima ir mes paliečiame nuleistuką …ir taip dažnai padiktuojame paiešką.
Prieš šūvį
Galima šauti tik į gerai matomą žvėrį, stovintį į jus šonu, pakelta galva ir tik iš tinkamo nuotolio. Patartina šauti tik nuo atramos. Sėlinant prie žvėries reikia su savimi nešiotis lazdą, į kurią šaunant atsiremiame. Prieš paleisdami šūvį į žvėrį, pasitikrinkite, kur pataikys kulka, jei jūs prašausite. Tai ne visuomet paprasta. Padėtį dažnai apsunkina tiesi, ilga proskyna, didelis kukurūzų laukas, rūkas ir ūkana arba būtinybė greitai išauti. Taip pat būtina įsidėmėti būdingus orientyrus, pagal kurios vėliau nustatysite žvėries ir savo buvimo vietą šūvio metu.
Po šūvio
Pirmasis reikalavimas po šūvio yra kuo greičiau pakartotinai užtaisyti šautuvą. Kol žvėris dar ant kojų, šaudoma į jį tol, kol tai galima. Žinoma, tada kulka ar grankulkės gali pataikyti, pvz., į kumpius, tai sumažina žvėrienos kokybę. Tačiau daug svarbiau, kuo greičiau nušauti žvėrį, išvaduoti jį iš bereikalingo kankinimosi. Be to, šuns nosiai padeda ir kraujas iš kumpio. Atidžiai stebėkite nubėganti žvėrį (jo elgesį, bėgimo kryptį). Pažymėkite savo stovėjimo vietą: nulaužkite šaką, nukrėskite sniegą nuo medžių.
Pagal taisyklę palaukiame ketvirtį valandos, laiką išnaudodami klausymuisi, žvėries stovėjimo vietos prieš šūvį, pataikymo požymių šūvio metu, pašauto žvėries elgsenos, nubėgimo krypčiai ir keliui, vietos, kur jis patraukė į priedangą arba dingo medžiotojui iš akių, įsidėmėjimui.
Laukti velniškai sunku. Tačiau iš šakų lūžinėjimo, likusios bandos elgsenos arba baikštaus paukščių tiksėjimo galime spręsti, kas bus toliau. Jei į šaulio nurodymą: „Žvėris atsiskyrė nuo bandos“ kraujasekio šeimininkas linksmai linksi galva, jo šuns šansai didėja.
Žvėries reakcija į šūvį
Kulkai pataikius į žvėrį: 1. kulka žeidžia žvėries organus, ardo audinius, kraujotakos ir nervų sistemas; 2. žvėrį ištinka nervinis ir skausmo šokas.
Priklausomai nuo to, į kurią vietą pataikyta, žvėris skirtingai ir gana tipiškai reaguoja. Reakcija į šūvį priklauso ir nuo medžioklės būdo. Sėlinant ir tykojant, kai prieš šūvį žvėrys elgiasi ramiai, reakcija dažniausiai būną tipiška. Tuo tarpu medžioklėje su varovais žvėrys į pataikymą reaguoja neryškiai ir netipiškai. Šernai į šūvį, nepriklausomai nuo medžioklės būdo, reaguoja neryškiai ir netipiškai.
Šūvis į krūtinės ląstą. Žvėris atsistoja piestu ir pargriūva, pašokęs greit nušuoliuoja žemai nulenkęs galvą. Kuo žemiau pataikoma į krūtinės ląstą, tuo stačiau piestu atsistoja žvėris. Kai pataikoma į širdį arba arti širdies esančias pagrindines kraujagysles, žvėrys atsistoja piestu ir pargriūva, tačiau ne taip greit, kaip pataikius kitur į krūtinės ląstą. Pataikius aukštai, jei pažeidžiamas stuburas, žvėris krinta šūvio metu. Nepataikius į stuburą, tik lengvai sužeidus plaukus, teks ilgai ir sunkiai ieškoti.
Šūvis į kepenis. Pataikius į kepenis žvėries reakcija neryški. Po šūvio jis lėtai, trumpais šuoliais nubėga. Pataikius žemai į kepenis, reaguoja kaip ir pataikius į krūtinės
ląstą. Žvėris daro didelį šuolį ir nubėga nuleidęs galvą, beveik liesdamas nosimi žemę.
Šūvis į pilvo ertmę. Reakcija į tokį šūvį dar silpnesnė negu pataikius į kepenis. Tačiau pataikius arčiau užpakalinės dalies, žvėris gali spirti į orą. Kuo arčiau užpakalinės dalies pataikyta, tuo spyris aukštesnis. Taip sužeistas žvėris stengiasi kuo greičiau atsigulti ir išgyvena dar iki 24 valandų.
Šūvis į inkstus. Žvėris pargriūva šūvio metu. Šūvis į inkstus yra labai skausmingas. Jei stuburas pažeistas, žvėris jau neatsistoja, gali dar šliaužti. Jei nepažeistas, atsistoja ir susikūprinęs lėtai, trumpais šuoliukais nušuoliuoja. Į inkstus sužeistas žvėris stengiasi kuo greičiau atsigulti. Gali išgyventi 3-4 valandas.
Šūvis į stuburą ir smegenis. Žvėris pargriūva šūvio momentu ir jau nebeatsikelia. Gali judinti kojas.
Šūvis į stuburo (kaklo, nugaros) slankstelių viršutines ataugas, į ragus. Pataikius į stuburo slankstelių viršutines ataugas arba į ragus, žvėris pargriūva šūvio metu, judina kojas. Toks pataikymas žvėriui sukelia stiprų šoką, todėl jis gali kažkiek pagulėti, po to pašoka ir pabėga.
Šūvis į snukį. Žvėries reakcija neryški. Gali kratyti galvą. Pataikius netoli nervinių centrų (smegenų), gali pargriūti, tačiau vėl pašoka ir nubėga. Žvėris eina toli, krinta išsekęs.
Šūvis į kaklą. Jei pataikyta į slankstelius, reakcija kaip ir pataikius į stuburą. Jei ne, reakcija neryški, žvėris nubėga šuoliais, mojuodamas galva. Šuoliuoja toli, nesiguldamas.
Šūvis į kojas. Žvėris suklumpa ant pataikytos kojos, nušuoliuoja ant trijų kojų. Jei pataikyta aukštai į priekinę koją, gali atsistoti piestu. Šūvis nemirtinas, tačiau koja lieka sužalota.
“Mūsų Girios”
Vytautas Tamošiūnas
