Skip to content Skip to sidebar Skip to footer

Senasis miškininkų šuo jau Lietuvoje

Vokiečių tauta – pragmatiška ir racionali, taip pat ir jų pavadinimai. Istoriškai susiklostė, kad Lietuvoje ilgą laiką medžioklėje naudojami dratharai (šiurkščiaplaukiai) ir kurtsharai (trumpaplaukiai) vokiečių vižlai. Trūko tik langharų (ilgaplaukių). Na ir štai, pagaliau šios veislės atstovai jau Lietuvoje. Dabar mūsų šalyje turime visą komplektą: kurtsharus, dratharus ir langharus.

Vokiečių langharai, epitetą, Senieji miškininkų šunys, gavo dėl kelių priežasčių. Vokietijoje XIX amžiaus pabaigoje buvo labai paplitęs brakonieriavimas. Miškuose buvo pavojinga, o miškininkui išėjus į medžioklės plotus visada galėjai tikėtis išpuolio. Buvo daug žmogžudysčių. Terminas „Miškininko nužudymas“ buvo paplitęs tarp kriminologų. Miškininkai galėjo apsisaugoti tik ginklu ir šunimis. Kalbant apie ginklus, jie naudojosi Miuncheno ginklininko Peterio Oberhammerio patentuotais drilingais – mechaniškai sudėtingais šautuvais, prie kurių reikėjo priprasti ir kuriais buvo galima iššauti tiek šratais, tiek įvairaus kalibro kulkomis. Savotiškas šveicariškas peilis šaudymui. Tinkamas gynybai šuo buvo vadinamas vokiečių langharu. Vokiečių ilgaplaukis vižlas yra universalus medžioklinis šuo, pasižymintis dideliu aršumu, piktumu. Miškininkų šuo, tinkantis prie miškininko ginklo, kiekvienam žvėriui ir paukščiui, kiekvienai situacijai ir pavojui.

1893 metais baronas von Schorlemer Miunsteryje/Westfalije įkūrė vokiečių langharų klubą. Asociacijos tikslas buvo išvesti universalų, medžioklėje naudingą šunį. Veisimui buvo naudojami vietiniai šunys, daugiausia iš Miunsterio. Čia, painioje vietovėje su daugybe gyvatvorių, nedidelių miškų, nendrių sąžalynų ir vandens telkinių, reikėjo šuns, kuris atkakliai ir nuosekliai ieškotų, gerai varytų, mėgtų vandenį, saugiai bei puikiai aportuotų ir būtų gana piktas. Tokius šunis daugiausia laikė miškininkai. Tuo metu medžioklė ir plėšriųjų žvėrių skaičiaus reguliacija kartu buvo ir geras pajamų šaltinis, papildantis jų mažą atlyginimą. Tam jiems reikėjo aršaus, pikto ir puikiai aportuojančio šuns.

Vokiečių langharai pavadinimą „senieji miškininkų šunys“ įgijo ir dėl savo sugebėjimo kraujo pėdsaku sekti sužeistus kanopinius žvėris, skalyti medžiojant varant ir aportuoti sužeistus paukščius ir žvėrelius. Darbas vandenyje taip pat yra viena iš šios veislės stipriųjų pusių, vertinama tarp medžiotojų. Seniau šunis su tokiomis darbinėmis savybėmis daugiausiai laikė miškininkai, kurių gyvenimo ir darbo vieta buvo miškas – vieta, kur ir vyko tokio pobūdžio medžioklės.

Vokietijoje 1848 m. pasikeitus medžioklės įstatymui, kai medžioti galėjo visi norintys, atsirado didelis medžioklinių šunų poreikis. Daugeliu atvejų medžioklei laukuose, kurapkų paieškai, reikėjo greitų ir ištvermingų šunų. Tuo laiku iš Didžiosios Britanijos buvo atvežta daug medžioklinių šunų, kurie dažnai buvo maišomi su vietinėmis veislėmis, kad būtų greitesni ir elegantiškesni. 1931 metais Maxas Hinkelis savo knygoje „Deutsch-Langhaar“ rašė: „Deja, šie vienpusei medžioklei laukuose skirti šunys, kėlė savo šeimininkams daug kartaus nusivylimo. Jie tingėjo aportuoti. Susekti, pribaigti ir atnešti sužeistą lapę – jokių šansų. Nebuvo nė kalbos apie sekimą sužeistų žvėrių kraujo pėdsaku. Ištraukti iš ledinio vandens sumedžiotą antį šunims taip pat nepavyksta. Ką su jais daryti?“

Atsižvelgiant į tai buvo surengtos parodos, skirtos medžiokliniams šunims, visų pirma vokiečių kurtsharams (trumpaplaukiams) ir vokiečių langharams (ilgaplaukiams) vižlams, kurių tikslas buvo identifikuoti vokiečių medžioklinius grynakraujus šunis. Medžioklinių šunų veislių tobulinimo asociacijos surengtoje parodoje, vykusioje 1879 metais Hanoveryje, buvo nustatytos pirmosios vokiečių ilgaplaukių vižlų veislės charakteristikos.

To pasekmė, kaip jau buvo rašyta, 1893 metais barono von Schorlemeris įkurtas langharų klubas Miunsteryje.

Pradėjus grynaveislį veisimą buvo išskirtos penkios linijos, kuriomis remiantis buvo vykdomas veisimas. Be to, Žemutinėje Saksonijoje, Meklenburge, Tiūringijoje ir aplink Niurnbergą, taip pat buvo keletas vietovių, kuriose buvo auginami vokiečių langharai. Tarp jų vyko veisimo mainai, bet tuomet tai buvo labai sunku, nes veisėjai nebuvo tokie mobilūs. Paprastai, prasidėjus rujai, kalę pas patiną siųsdavo traukiniu.

Iki 1919 m. juodai balti ilgaplaukiai taip pat buvo įrašomi į vokiečių langharų kilmės knygą. Tai daugiausia vyko Vestfalijos Miunsteryje. Tačiau ilgainiui tokie ilgaplaukiai atsiskyrė į atskirą veislę ir nuo 1922 metų juodai baltos spalvos šunis buvo pradėta veisti Didžiųjų Miunsterlanderių asociacijoje. Be „Langhaar“ klubo Berlyne, Niurnberge ir Miunchene buvo įkurti keli kiti vokiečių langharų klubai, kurie 1926 m. susijungė ir sukūrė Deutsch-Langhaar Verband (Vokiečių langharų asocijaciją). Deutsch-Langhaar-Verband rūpinasi veisle vesdama kilmės knygą, reguliariai rengdama federalines parodas, tarptautinės vokiečių langharų asociacijos varžybas ir kasmet rengdama Schorlem rudeninius vižlų bandymus. Šiuo metu ši organizacija vienija trylika nepriklausomų regioninių veislės klubų. Veisimo tikslas – grynaveislių vokiečių ilgaplaukių vižlų išsaugojimas su tipine išvaizda ir medžiokliniais gebėjimais. Ypatingai vertinamas darbas po šūvio, taip pat ramus ir stabilus temperamentas. Šuniukai parduodami tik medžiotojams.

Veisimui naudojami šunys turi būti ne jaunesni kaip 18 mėnesių ir geros formos, kailio ir tipo. Be formos ir kailio vertinimų, maždaug prieš 30 metų Deutsch-Langhaar-Verband įvedė ir tipo vertinimą. Vokiečių ilgaplaukis vižlas turėtų būti ne tik medžioklinės formos, bet ir atrodyti kaip tipiškas vokiečių ilgaplaukis vižlas. Tai reiškia, kad jis turi būti stipraus kūno sudėjimo su gilia, plačia krūtine, stipriais, tiesiais kaulais, lyčiai būdinga galva su sunkiomis ausimis ir gražia uodega. Tam, kad šuo būtų tinkamas naudoti veisimui, jis turi būti išlaikęs pavasarinius jaunų šunų bandymus (VJP) ir rudeninius vižlų bandymus (HZP). Taip pat šių bandymų metu privalo būti labai gerai įvertintas jo sekimas kiškių pėdsakais, anties paieška ir jo charakterio stiprumas. Šunys, sekant pėdsaku, turi skalyti ir turėti piktumo, aršumo.

Vokiečių langharai veisiami rudos, šviesiai ir tamsiai žilos bei rudai baltos spalvos. Apie 70 procentų yra grynai rudi. Taip pat leidžiamos spalvos: tamsiai žila (su didesnėmis ar mažesnėmis tamsiai rudomis dėmėmis), šviesiai žila (su didesnėmis ar mažesnėmis šviesiai rudomis dėmėmis) ir „upėtakio“ žilumo (daug mažų rudų dėmių baltame fone).

Nemaža dalis rudos spalvos veislės atstovų yra homozigotiniai (dominuojantys), o tai reiškia, kad kai šie šunys poruojami su žilais,vadojegimsta tik rudi šuniukai. Kita vertus, vadoje, kurioje abu tėvai žili arba rudai balti, šuniukai niekada nebus vienspalviai rudi.

Kailis atsparus oro sąlygoms ir spygliams, prigludęs, apie 3,5 centimetro ilgio, ilgesnis apatinėje kaklo, krūtinės ir pilvo dalyje. Priekinės ir užpakalinės kojos su plaukų „kutais“, uodega su plaukų „vėliava“, tai labai gražiai puošia šunis. Plaukai šiurkštūs ir tankūs. Net ir ilgai dirbant vandenyje, vanduo neprasiskverbia pro kailį.

Idealus aukštis patinams yra nuo 63 iki 66 centimetrų ir kalėms – nuo 60 iki 63 centimetrų. Palyginimui: vokiečių dratharų idealus aukštis patinams nuo 61 iki 68 centimetrų ir kalėms nuo 57 iki 64 centimetrų, o vokiečių kurcharų patinams nuo 62 iki 66 centimetrų ir kalėms nuo 58 iki 63 centimetrų.

Kasmet vidutiniškai užregistruojama apie gimusių 650 šuniukų. Palyginimui: vokiečių dratharų kasmet užregistruojama apie 3500, o vokiečių kurtsharų apie 1500 šuniukų.

Siekdami užkirsti kelią degeneracijai, patinų poravimo skaičius į metus yra ribojamas iki dvylikos. Taip išvengiama vadinamojo čempioniško veisimo. Aštuntajame dešimtmetyje iš tuometinės Čekoslovakijos keletą kartų langharai buvo įvežti į Vokietiją ir tai buvo labai naudinga veislei, dėl to ypač pagerėjo Vokietijos langharų kailis. Nedidelis svetimo kraujo įliejimas taip pat įvyko 1990 metais, po susijungimo su veisėjais naujose vieningos Vokietijos federacinėse žemėse. Naudinga ir skaitmeninė Deutsch Langhaar Verband veisimo programa, kurioje rodomas atskirų veislinių šunų giminystės koeficientas ir kompiuteriu galima imituoti „bandomuosius poravimus“. Šiuo metu vyksta uždaras bandymas veisti su vokiečių kurtsharais (trumpaplaukiais) vižlais. Kol kas eksperimentas yra daug žadantis. Tačiau norint iš tikrųjų džiaugtis, dar reikia palaukti konkrečių rezultatų. Esmė yra tik išplėsti genetinį potencialą, o ne pagerinti langharų darbines savybes laukų medžioklėse.

Vokiečių ilgaplaukiai vižlai dažnai registruojami į įvairiusbandymus. Kalbant apie metinį registracijų skaičių, palyginti su kitomis veislėmis, vokiečių ilgaplaukių vižlų skaičius yra gana didelis (žr. lentelę). Džiugina tai, kad daug langharų, lyginant su kitomis veislėmis, išlaiko visapusiškus vižlų bandymus.

Įvertinkite straipsnį

Įvertinimas: 4.8 / 5. Balsavo: 28

Būkite pirmas ir įvertinkite šį straipsnį!

Komentuoti

Kaip prišaudyti priedėlį?

Žiūrėti apžvalgą