Vilkas – tipiškas mūsų girių žvėris, neatsiejama jų dalis. Jis yra plėšriųjų būrio šuninių šeimos atstovas, Lietuvos gamtoje gyvenantis nuo paskutinio apledėjimo pabaigos, bent 15 tūkstančių metų. Pilkas, stambaus šuns dydžio, 40–60 kilogramų sveriantis vilkas nėra pats stipriausias girios žvėris. Tačiau jų gebėjimas medžioti bendrai, ištvermė, gyvybingumas ir daugelis kitų savybių leido įsitvirtinti miško ekologinės grandinės viršūnėje. Vilkas – naudotojas, kuris pačiai ekosistemai ir atskiroms rūšims žymesnės įtakos padaryti negali. Tokią galimybę paprastai sumodeliuoja ir paskelbia žmogus. Ne paskutinėje vietoje ir sena žmogiškoji patirtis.
Daugelį amžių vilkas buvo laikomas blogio, nevaldomos jėgos ir žiaurumo simboliu. Tokią baimę dažniausiai gimdo nežinojimas ar neteisinga informacija. Žmonių manymu, jis yra plėšrūnas, kuriam visai nesvarbu, ką pjauti ar žudyti. Kiek tiesos yra tokiose mintyse?
Visų pirma, aukščiausioje mitybinės grandinės pakopoje esanti rūšis niekada nepristigs maisto, todėl pjauti be atodairos, kaupti maistą vilkai nesiveržia. Jei jiems pakliuvo stambesnis grobis (ar buvo surastas kritęs žvėris), vilkai prie jo laikosi ilgai, kol visą suėda. Jiems sutrukdyti gali tik žmonės. Sotus vilkas nemedžioja, tad pasakojimai apie vilkų pjaunamas dešimtis avių ar veršelių neturi jokio tikroviško pagrindo. Tiesa, šio teiginio pataisas tenka daryti dėl vasaros gale pasikeičiančios vilkų šeimos struktūros.
Veisimosi metu, taigi 3–4 mėnesius vilkai gyvena sėsliai, tuo metu jie vengia pjauti naminius gyvulius ir taip išsiduoti. To jiems ir nereikia, nes vilko mitybos spektras labai platus: jie mielai ėda maitą, medžioja peles, smulkius girios žvėrelius. Vasaros pabaigoje, paaugus jaunikliams, vilkai pradeda keliauti. Tuo metu prasideda jauniklių mokymas, tad be priežiūros nakčiai palikti gyvuliai gali būti vilkų užpulti ir nugalabyti – iš daugybės žaizdų galima spręsti, kad senieji žvėrys užpuolime dalyvavo mažai, o leido veikti jaunikliams. Vėliau vilkai pradeda vengti žmonių aplinkos, nes labai ilgai jie buvo medžiojami jau nuo rugpjūčio pradžios (dar seniau medžioklė trukdavo visus metus). Dabar vilkų medžioklės sezonas prasideda nuo spalio 15 dienos ir oficialiai tęsiasi iki balandžio pradžios; paprastai skirtasis to sezono limitas išnaudojamas greičiau ir medžioklė nutraukiama.
Vilkų šeimą (gaują) sudaro 4–6, žiemą – iki 8–9 žvėrių. Jos centre yra vilkė ir jos vilkas, taip pat pernykščiai ir šių metų jaunikliai. Kiekviena šeima turi savo plotus, kurių dėl pastovaus trukdymo gali būti ir nesilaikoma. Visi šeimos žvėrys dalyvauja medžioklėje.
Bendruomeniškumas ir labai tinkamai orientuota šeimos organizacija užtikrina medžioklės sėkmę – vieni jos metu tampa tykotojais, kiti iš toli varo žvėris. Dažniausiai tokia strategija pasiteisina. Apie šį vilkų medžioklės būdą sužinota tiriant jų pėdsakus žiemą. Kartais vilkų medžioklė vykdoma su tam tikru „žaidimo“ elementu – to prireikia apgauti šunims: į kiemą ar jo prieigas atbėgęs ir šuns užpultas vilkas apsimeta išsigandęs ir sprunka šalin. Toks jo elgesys sukelia šuns azartą, jis puola vytis „bailį“ vilką ir patenka į dantis prie tako tykojusiam kitam vilkui.
Paskutinių dešimtmečių duomenys apie vilkus ir jų elgsenos pokyčius gerokai pakeitė mūsų įsivaizdavimą apie šį žvėrį. Stipriai išaugusi populiacija rodo klaidas, kai vilko gausos reguliavimas buvo vykdomas ne atsižvelgiant į mokslininkų rekomendacijas, o į niekuo pagrįstus spėliojimus – kasmet buvo nustatomas vos 30 ar 40 žvėrių sumedžiojimo limitas. Praktiškai nereguliuojama rūšis labai greitai tapo gausi – tą rodo paskutinių metų sumedžiojimo dinamika: 2014–2015 m. medžioklės sezone – 38, 2017–2018 m. – 62, 2020–2021 m. – 175, 2022–2023 m. – 282 vilkai.
Vilkų gausa – ne vienintelis šių laikų faktorius. Vilkas jau nebėra baikštus, žmogaus aplinkos vengiantis įtarus padaras – jis įžūlus, drąsus, įsiveržiantis į aptvarus, užtvertus kiemus, nevengiantis įsibrauti į patalpų vidų. Tokie pokyčiai verčia apie vilką galvoti kitaip ir kitaip vertinti jį kaip rūšį.
Vilko baimė sena ir archaiška, ją gimdė ne tik tikimybė netekti gyvulių. Iki šiol sklando pasakojimai apie žmones puolančius vilkus. Reikia pabrėžti, kad Lietuvoje žinių apie žmones užpuolusius vilkus neturime, todėl galima tvirtinti, kad sveikas žvėris to daryti niekada nesiryžtų. Kas kita – pasiutęs žvėris. Tačiau tam nebūtinas vilkas – bene dažniausiai žmonės nukentėdavo nuo pasiutusių šunų, lapių ar mangutų.
Kad vilkas tikrai nekelia pavojaus žmogui, gali patvirtinti medžiotojai, kuriems yra tekę grobti iš irštvų vilkų jauniklius. Pasirodo, motina vilkė niekada nebando jų ginti, tik stūgauja aplinkui. Taip daryti jai liepia prigimtis, nes suaugęs vilkas negali rizikuoti: jeigu žus jaunikliai, kitąmet senieji vilkai vėl atves vaikus. Jeigu žus senieji vilkai, nebus ir jauniklių…
Tie, kam gamtoje teko matyti vilką, pripažįsta, kad tai – pats gracingiausias girios žvėris. Pridėjus visus kitus jo sugebėjimus bei galias, apie jį turėtume kalbėti visai kitaip. Tačiau to dar reikės išmokti.
