Galite su manimi sutikti, galite nesutikti, tačiau manau, kad taurųjį elnią reikėtų laikyti miško žvėrių jautrumo etalonu. Ilgio matas – metras, svorio – kilogramas, žvėriško jautrumo – elnias.
Stirna? Jaukus, patiklus, žmogaus kaimynystės nevengiantis žvėrelis. Labai greitai pajunta draugišką jos atžvilgiu aplinką ir gali net žmogaus kieme lankytis. Tačiau jei stirnos, pastebėjusios jūsų automobilį sprunka, žinokit, kad čia kažkas kartkartėmis su šautuvėliu per mašinos langą pasisukinėja. Stirnos jautrumas tebūtų koks 0,33 elnio.
O kaip briedis? Prieš porą dešimtmečių, kai jų buvo kur kas daugiau nei šiandien, pamatyti briedį buvo lengviau nei kiškį ar lapę. Dabar išlikę tankumynuose, balose, miškų atkampiuose besislapstantys briedžiai. Bet jei briedį sutiksi atviroje vietoje – įsistebeilys į tave, tyrinės, atrodys, lyg mąstytų – sprukti ar ne? Rega, reakcija, jautrumas, greitis – kur ten jam iki elnio.
Apie šerną, kiškį, lapę ir kalbėti netenka – kas jų nematėte? Sakysite – vilkas, lūšis? Taip, tai gerokai rečiau pastebimi žvėrys. Bet juk vilkų ar lūšių visoje šalyje 200–300, o elnių – ir viename didesniame miške tiek. Jei viename miške gyventų du ar trys šimtai vilkų – o juk vilką kojos peni, maišytųsi jie visur lyg benamiai šunys mieste.
Puiki rega, puiki uoslė, puiki klausa ir dar pavojaus, grėsmės pojūtis – štai tos savybės, kurios elnią daro nematomą. Jis miške, bet jo nepamatysi – tikra miško dvasia. Ir tik gerai išmanant elnių elgesį, jų gyvenimo ir maitinimosi vietas, žinant jų takus galima susikurti aplinkybes, kuriomis pavyksta ne tik išvysti elnią, bet ir nufotografuoti.
R. Barauskas
Taigi, elnias. Net jei elnių miške gyvena keli šimtai, dažnas užkalbintas grybautojas, uogautojas ar net miško darbininkas jų nė matyti nėra matęs ir net nenutuokia čia esant.
Juos mato medžiotojai: ankstyvas rytas, vakaras, bokšteliai, puiki optika, naktinio matymo prietaisai, iki vieno kilometro atstumu mirtį nešanti kulka – nuo technikos niekur nepasislėpsi. Mato iš toli. Tačiau pabandyk prisėlinti prie elnio per 40–50 metrų, tiksliau – iki fotografui reikalingo atstumo. Ar dažnam tai pavyksta?
Puiki rega, puiki uoslė, puiki klausa ir dar pavojaus, grėsmės pojūtis – štai tos savybės, kurios elnią daro nematomą. Jis miške, bet jo nepamatysi – tikra miško dvasia. Ir tik gerai išmanant elnių elgesį, jų gyvenimo ir maitinimosi vietas, žinant jų takus galima susikurti aplinkybes, kuriomis pavyksta ne tik išvysti elnią, bet ir nufotografuoti. Jei vis dėlto sutiksite, kad žvėriško jautrumo matas – vienas elnias, tai elnias patinas būtų elnias kvadratu. Išskyrus elnių rujos laikotarpį rugsėjo mėnesį. Tada jis apie savo buvimo vietą išduoda garsiai riaumodamas, kitu metų laiku jis tarsi nematomas. Net ir medžiotojai dievagojasi, kad viename ar kitame miške vasarą jų nėra, o iš tikrųjų yra…
Kai pavasarį, numetę ragus, elniai netenka viso savo pasididžiavimo, regalijų, parodančių jo statusą tarp kitų patinų, tada jie sulenda į miško tankumynus slėptis. Visai kaip nuogas žmogus vidury miesto – greitai greitai kur nors į tarpuvartę ar tamsų užkaborį pasislėpti. Ir jei ne uodai bei visokie kitokie kraujasiurbiai, iki rudens elnio patino taip ir nepamatytum. O kaip gelbėtis nuo kraujasiurbių? Tik atviroje vietoje, kur pučia vėjas, kaitina saulė. Tad neretai patinai dienoja ramiose, nelankomose miško aikštelėse, nepasiekiamuose pakraščiuose. O kai gegužės pabaigoje suželia žemės ūkio kultūros – jau ir jose galima pasislėpti. Čia ir vėjelis pučia, ir maisto apstu.
Taigi, elnias. Net jei elnių miške gyvena keli šimtai, dažnas užkalbintas grybautojas, uogautojas ar net miško darbininkas jų nė matyti nėra matęs ir net nenutuokia čia esant.
R. Barauskas
Elnio patiną, auginantį ragus – pantus, mažai kam yra tekę nufotografuoti. Tačiau kai tai bandau padaryti kasmet, iš kokių 30–50 bandymų vienas kitas per metus tepavyksta. Gegužės, birželio, liepos mėnesiais užsiimant tokia patinų medžiokle ne kartą tenka aptikti, sutikti, pamatyti raguočių, tačiau dažniausiai iš toli, sutemose, tankumynuose. Na, o kokį kartą per metus nusišypso ir laimė.
Gegužės 28-oji diena. Saulei dar nepatekėjus, apie pusę penktos, išsliūkinu į miško pakraštį, kuriame auga žieminių rapsų pasėliai, tad besimaitinančių elnių čia beveik visada gali užtikti. Priešais mane į mišką skuba jaunas patinėlis: ragai jau pradėję augti, bet dar labai maži, matyt, bus vėliau metęs, tai yra augins tik kokius antrus, na, gal trečius ragus. Dar tamsoka, verkiant trūksta šviesos, elnias greitas, todėl kadrai neryškūs.
Tolumoje matau elnę su elniuku, taip pat skubančią pasislėpti miške. Dar tolėliau stirna – ir daugiau tuščia. Saulė jau pakilo, prieš akis tuščias laukas – atrodo šįkart nepasisekė. Tačiau ir neskubu kur tolėliau keliauti, rytas labai gražus, ramus, vėsus, pasižvalgau, palūkuriuoju – o gal kas nors… Ir staiga pamatau…