Skip to content Skip to sidebar Skip to footer

Moteris ir šautuvas

Turinys:

Kosto Slivskio knygoje „Moteris ir šautuvas“ skaitytojus pasitinka Lietuvos moterų medžiotojų portretai, jų gyvenimo istorijos, potyriai, pomėgiai ir žvilgsniai. Medžioklė joms tapo gyvenimo dalimi, jos praturtino, sutaurino ir papuošė Lietuvos medžioklės tradicijas.

Legendos apie drąsias, karingas moteris, amazones, gyvos nuo antikos laikų. Išskirtinis pasakojimų apie jas bruožas – ten kur būdavo amazonių, nebūdavo vyrų. Medžioklėse Lietuvoje ilgus metus buvo priešingai – kur buvo medžiojama, nebuvo moterų. Laikai ir papročiai keičiasi.

XX a. moterys pasiėmė šautuvus ir patraukė į medžiokles daugelyje šalių. Lietuvoje tarp dailiosios lyties atstovių šis pomėgis dar tik pradeda tarpti. O gal ir atgimti? Juk lietuvių medžioklės deivė – Medeina. Medžiotojus Europoje Šv. Hubertas pradėjo globoti gerokai vėliau. Antikinėje Graikijoje, Romos imperijoje ir daugelyje kitų senovės šalių šią sritį taip pat globojo deivės: Artemidė, Hekakė, Diana…
Naujųjų amazonių pėdsakais ir patraukė Kostas Slivskis, gerbiamas medžiotojas, pripažintas fotomenininkas bei žurnalistas. Pėdsakai atvedė pas gausų medžiotojų būrį, jos įamžintos fotografijose, jų medžioklės ir gyvenimo istorijos sugulė į knygos „Moteris ir šautuvas“ puslapius. Tai jau 10–oji Kosto knyga, daugiausia jų apie medžioklę, kurias į pasaulį palydėjo talentingo menininko ranka.
Pasak autoriaus, mintis parengti knygą apie Lietuvos medžiotojas gimė gana intriguojančiomis aplinkybėmis – Afrikoje, safario metu, patyrus pirmosios Afrikoje jegerės moters Birgitos Linder profesionalumo ir medžioklės amato pamokas.

Kūryba ir medžioklė – atsakingos veiklos
„Kiekvieną kūrinį reikia išgyventi, reikia ir įgyvendinti. Teko tūkstančius kilometrų prasukti Lietuvos keliais: nuo Marijampolės iki Kupiškio, nuo Ignalinos iki pajūrio – bendrauti, fotografuoti, rengti medžiagą, galiausiai rasti rėmėjų. Jau parengta knyga turėjo išlaukti savo valandos – tik tada gali būti tikras, kad darai teisingą ir prasmingą darbą, kad nenuvilsi ir skaitytų, ir knygos herojų“, – knygos atsiradimo kelią apžvelgia kūrėjas.
Lietuvoje moterys į medžiokles patraukė pastaraisiais metais, o pasaulio medžiotojų bendruomenėse jų pagausėjimas sutapo su moterų teisių pripažinimu ir įsitvirtinimu, jų atėjimu į pačias įvairiausias gyvenimo sritis. Kaip ir kiti ekstremalesni pomėgiai: alpinizmas, kelionės jūromis – taip ir medžioklė tapo gyvenimo dalimi daugeliui šiuolaikinių moterų. Kaip ir vyrus į šią sritį daugelį jų atvedė šeimos tradicijos, draugų būrys, darbas, pomėgis. Žinia, buvo ir ypatingų aplinkybių. Štai 85 metų, jau nebemedžiojanti, bet mielai praleistas su šautuvu dienas prisimenanti Aleksandra Dijokienė, šautuvą prieš pusę amžiaus į rankas paėmė norėdama atsikratyti buvusio vyro globos, kuris išgėręs imdavosi buvusios žmonos „auklėjimo“. Kaimuose žinios greitai sklinda, kai tik moteris įsigijo šautuvą, vyrelis net arti buvusio šeimos židinio daugiau nepasirodė. Tačiau Aleksandra pripažino, kad iš pradžių vyrų kompanijos buvo sutikta ne itin draugiškai, buvo ir pasišaipoma, ir net kartu medžioti atsisakoma.

Vyresniosios kartos medžiotojas sieja tai, kad savo teises ir pagarbą medžiotojų bendruomenėje turėjo pelnyti sunkiau – reikėjo neklysti, būti taiklesnėms, ištvermingesnėms. Nors, pasak autoriaus, medžiotojų kolektyvuose vyrauja tokie santykiai, kad koks pasipūtėlis ar chamas vyrukas – nedelsiant iš kolektyvo šalinamas, tad ir moterims galioja tokie pat atsakomybės, garbingo elgesio reikalavimai. „Dėl to amazonės netapo mažiau gerbiamos, mylimos ar neįdomios. Pagarbą pelno to verti žmonės – ir vyrai, ir moterys“, – apibendrina Kostas.

Moterys medžioja atsakingiau
„Joms dažnai svarbiau pabūti gamtoje, pasigrožėti žvėrimis, o jei paleis šūvį, tai jis dažniau bus taiklus, be reikalo nesužeis žvėries, prieš paspausdamos gaiduką įvertins ar tinkamas atstumas, ar žvėris pagal selekcinius požymius tinkamas medžioti“, – tvirtina Kostas.

Tarp „Moters ir šautuvo“ personažų yra erotinių fotomodelių vertų figūrų, bet, pasak Kosto, šios nuotraukos – tiesiog knygos puošmena. Gamtos fotografija šiek tiek prasilenkia su medžioklės realybe.Taip ir turi būti – juk K. Slivskis ne tik malonus pašnekovas, medžiotojas su fotoaparatu, bet ir fotomeno profesijos meistras. „Su gundančiajai knygos daliai pozavusiomis yra pasirašytos sutartys, fotosesijos vyko pagal fotografijos meno taisykles, dalyvaujant kažkam iš artimųjų, tad jokių kuriozinių situacijų nebuvo, nebent jūs rašydami nuo savęs pridėsite“, – juokauja Kostas.
Mes nuo savęs nepridėjome, tad teks vyrus nuvilti – medžioklė nėra sritis, kur galima surasti gausų apsinuoginusių vaidilučių būrį ir greičiau gausi buože į tarpuakį nei akis paganysi – juokaujame abu toliau…
Drąsos moterims medžiotojoms nestinga, juk ne vienai teko su pašautu šernu susidurti, vilko miške patykoti, o varovių „stažo“ metu – su elniais apsistumdyti. Ne tik drąsos – netrūksta moterims ir išminties, žinių, medžioklių tvarkos supratimo. Skirtingas jų kelias į medžioklės plotus, skirtingos ir moterų medžiotojų asmenybės: vienos jų pasitraukia, kitos pritampa, o dar kitos keičia ar imasi formuoti naujas medžioklės tradicijas.
Štai Alvyra Kiesienė medžioja vieną dieną metuose, rengia fazanų medžioklės varžybas savo vyrui ir sūnui atminti, į kurias susirenka buvusių aistringų medžiotojų Kiesų, tėvo ir sūnaus, bendražygiai bei naujoji medžiotojų karta. Medžiotojų tradicijas puoselėja vyresniosios kartos medžiotojos: Anelė Andriulienė, Kauno medžiotojų draugijos medžioklės žinovė, Dalia Venskūnienė, Vilkaviškio draugijos medžioklės žinovė, Audronė Stankevičienė, tauragiškė, medžioklės trofėjų ekspertė, vilkaviškietė Janina Targanskienė, anykštietė Sabina Vaškevičienė, plungiškė Dangira Jurkuvienė ir daugelis kitų.

Medžios ir vyrai, ir moterys
Kosto knygoje tilpo tik apie 70 medžiotojų portretų, o visoje Lietuvoje jų jau gausu. Gali būti, kad ir Lietuva perims netolimų kaimynių: Vokietijos, Suomijos, Švedijos tradicijas ir turės su vyrais besilygiuojantį moterų medžiotojų būrį – ne šiaip būrį „moterų su šautuvais“, bet atsakingų, tausojančių gamtą, vertingų medžioklės tvarkos ir tradicijų kūrėjų.

Laikui bėgant, atsiras ir ekonominių veiksnių – plėtosis medžioklės industrija, moterų medžiotojų pomėgiams prireiks labiau prie kūno sandaros pritaikytos aprangos, aksesuarų, amunicijos, galbūt lengvesnių šautuvų ar arbaletų.

Tad jei sutiksite girioje moterį su ginklu ant peties, nemanykite, kad tai užklydusi amerikiečių jūrų pėstininkė ar Lietuvos šaulių organizacijos savanorė – viskas kiek paprasčiau. Tačiau atminkite, kad iš pamiškėje stovinčio bokštelio, jus gali stebėti ne tik vyro, bet ir moters akys. Tai nereiškia, kad esate amazonės objektas ar konkurentė – nerimauti neverta, tačiau tai reiškia, kad medžioklės ragas ir šioje srityje Lietuvoje skamba pilnavertiškai – dviem balsais.

Šaltinis: Žurnalas “Medžiotojas ir Meškeriotojas”
Kosto Slivskio nuotr.

Įvertinkite straipsnį

Įvertinimas: 0 / 5. Balsavo: 0

Būkite pirmas ir įvertinkite šį straipsnį!

1 Komentarai

Komentuoti

Kaip prišaudyti priedėlį?

Žiūrėti apžvalgą