Šeštadienį (lapkričio 3-ąją) minima Tarptautinė medžiotojų dieną. Lietuvos medžiotojų ir žvejų draugijos pirmininko pavaduotojas Eugenijus Tijušas pripažįsta, kad ši šventė Lietuvoje tebėra naujovė, nors jos tradicijos siekia ne vieną šimtmetį. Vienas žinomiausių Lietuvos medžiotojų pasakojo apie šios dienos minėjimo ypatumus bei pasidalijo mintimis apie medžiotojo įvaizdį visuomenėje, galimybes jį gerinti ir glaudžiau bendradarbiauti su vietos bendruomenėmis.
– Su kokia nuotaika pasitinkama Medžiotojų diena ir kaip ji bus švenčiama?
– Mūsų krašte šią šventę galima vadinti naujove, nes šita tradicija yra atgimusi turbūt po šimtmečio pertraukos. Ji minima Lietuvoje ne daugiau kaip 10 pastarųjų metų. Pradžia buvo kukli, porą metų rinkdavomės Vilniuje, Bernardinų bažnyčioje. Vėliau prisijungė anykštėnai su labai aktyviu šios šventės propaguotoju Troškūnų klebonu Sauliumi Filipavičiumi. Dabar galima pasidžiaugti, kad arba lapkričio 3-ąją, arba 4-ąją vienoks ar kitoks šitos dienos paminėjimas vyks žymiai didesnėje dalyje Lietuvos miestų ir rajonų.
– Sakykite, ar šia proga vykdomos specialios apeigos, ar šventė paminima tik simboliškai?
– Šita šventė yra susieta su religija. Vienas iš atributų yra bažnytinė liturgija. Istoriniais laikais šitos šventės proga medžiotojai į bažnyčią atvykdavo su visa savo medžiokline amunicija – su žirgais, šunimis, medžiokliniais sakalais ir pan. Ir šitokioje ekipiruotėje būdavo priimami į bažnyčią, buvo šventinami ir laiminami.
Apie XIX a. tokie dalykai buvo uždrausti, todėl atsirado tradicija ir paprotys turtingiems medžiotojams savo žemėse statyti švento Huberto, medžiotojų globėjo, koplyčias. Lietuvoje, jeigu tokių ir buvo, tai nėra išlikę, bet Vakarų Europoje tai yra gerai žinomas paprotys ir tradicija. Tuo metu bažnytinės apeigos vykdavo ir prie pašventinto liturginio pastato, ir gamtoje. Kita sena tradicija – medžiotojų bažnyčiai nešama sumedžioto laimikio auka. Simbolinis laimikis visada būdavo šviežiai sumedžiotas tauriojo elnio patinas, kuris ant specialių neštuvų, papuoštų eglišakiais, būdavo guldomas priešais altorių. Šiais laikais tokių vaizdų dar galima pamatyti Čekijoje, Slovakijoje, Lenkijoje.
– O Lietuvoje?
– Patikėkite manimi, būtų ne metų, o dešimtmečio sensacija, jeigu medžiotojai Lietuvoje į bažnyčią atsineštų elnią. Bet mes stengiamės organizuoti mišias su panašiomis tradicijomis. Paprastai sutariame su klebonais, kad mišios būtų aukojamos mums. Ten, kur vyksta mūsų ceremonijos, susitariame, kad klebonas leistų į bažnyčią įnešti tauriojo elnio ragus ir pastatyti juos priešais altorių.
– Ar Lietuvos medžiotojai vilki specialią ekipiruotę, ateidami į bažnyčią?
– Be jokios abejonės. Kokius 10-15 pastarųjų metų mūsų draugija labai propaguoja tai, kad medžiotojai visuose kraštuose turėtų specifinę aprangą, kuri išskirtų juos iš kitų visuomenės grupių. Sovietiniais laikais Lietuvoje buvo paplitusi medžiotojiška apranga kamufliažas. Europos kultūroje kamufliažas yra visiškai nepriimtinas ir nenaudojamas, todėl mes skatiname ir raginame mūsų medžiotojus bent jau tokiose šventėse ir ceremonijose apsirengti medžioklinę aprangą, kuri signalizuotų, kad jie yra medžiotojai. Pagrindiniai medžiotojo aprangos elementai – žalia spalva, galvos apdangalas – skrybėlė ar kepurė su papuošalu iš sumedžioto gyvūno plunksnų ar plaukų. Vyrams papuošalai naudojami vietoje kaklaraiščio – pakabukai iš visokių medžioklinių simbolių.
– Kas vyksta po bažnytinių apeigų – ar būna puota su žvėriena?
Ir anais laikais, ir dabar yra daroma įvairiai. Bernardinuose po liturgijos kiemelyje dalijamos vaišės, kuriose ir medžiotojai, ir atsitiktiniai svečiai gauna paragauti įvairiausių laukienos patiekalų, pabendrauja tarpusavyje. Pavyzdžiui, Troškūnuose po mišių medžiotojai išvyksta medžioti. Paskutinius kelis metus Lietuvoje gimsta labai graži tradicija, kuria esame nustebinę ir senų tradicijų puoselėtojus Vakarų europiečius, medžiotojai pasiūlo visuomenei medžiotojiškų vaišių.
Pavyzdžiui, Vilniuje praėjusį sekmadienį organizavome vaišes miestelėnams ir miesto svečiams, kvietėme atvykti į šventę ir paragauti medžiotojiškų patiekalų. Troškūnuose šeštadienį įvyksta medžiotojų renginys, sekmadienį medžiotojai miestelio aikštės viduryje verda didžiulį katilą sriubos ir kviečia gyventojus pasivaišinti, sužinoti, ką medžiotojai veikia, kokia jų misija, kaip jie veikia gamtą ir pan. Dar įdomi tradicija, atsiradusi kai kuriuose medžiotojų kolektyvuose, medžiotojų dienos proga dalį sumedžioto laimikio išdalinti tos apylinkės, tų plotų, kuriuose medžiojama, skurstantiems žmonėms.
– Kadangi užsiminėte apie žvėrienos patiekalus, sakykite, kokia situacija Lietuvoje yra su žvėrienos komercija? Ar turi medžiotojai galimybių savo medžioklės laimikius pasiūlyti žmonėms ir už tai gauti pajamų?
– Tikrai nesu teisinių ir juridinių klausimų profesionalas,bet galiu iš savo asmeninės patirties pasakyti keletą dalykų. Svečiuodamasis kituose kraštuose ir žinodamas, kaip yra Lietuvoje, stebiuosi tuo, kad kolega vokietis be jokių ypatingų biurokratinių kliūčių gali savo nedideliame kaimelyje ar miestelyje laikyti rūsyje šaldikliuose tvarkingai išpjaustytos ir sufasuotos žvėrienos produktų ir toje vietovėje, kur gyvena, juos pardavinėti. Kadangi su juo buvau ir bendravau, nemačiau nei kasos aparatų, nei jis turi prievolę iš kažkur gauti ypatingas pažymas.
Sakykime, skandinavai, ypač švedai, didžiuojasi, kad apie 4 proc. jų sunaudojamos mėsos sudaro briediena. Kai tenka užsienyje pabūti ir pamatyti, kad briedienos kelias nuo medžiotojo iki vartotojo, yra toks trumpas, ima pavydas. Pas mus medžiotojai, turėdami atliekamų žvėrienos resursų (kurių praktiškai turi kiekvienas aktyvesnis medžiotojas) tikrai galėtų pasidalinti ir žinoma dalinasi su giminaičiais, kaimynais ir pan. Bet kad kaip mano pažįstamas vokietis lietuvis medžiotojas galėtų pasiskelbti parduodantis žvėrieną ir kviestų kitus ateiti pirkti, pas mus užpultų tiek tarnybų, kad iš karto tokia mintis dingtų iš galvos.
– Jeigu sąlygos leistų, medžiotojai norėtų parduoti žvėrieną?
– Net neabejoju, nes tikrai tos produkcijos Lietuvos miškai duoda tiek, kad medžiotojai tikrai galėtų dalintis su visuomene, civilizuotas pagrindais parduoti, o ne už ačiū atiduoti. Bičiuliai, kaimynai tos produkcijos gauna, bet nėra galimybės visiems norintiems pasiūlyti, nėra civilizuotai reglamentuota, kaip realizuoti žvėrieną taip, kad ji būtų lengvai prieinama. Pas mus nuėjus į maisto produktų parduotuvę, didžiuosius prekybos centrus ir pamačius žvėrienos mėsos kainą, fantazija baigiasi. Kainos yra nežmoniškai didelės.
– Jūs galvojate, kad jeigu patys medžiotojai parduotų žvėrieną, kainos būtų mažesnės?
Taip. Įsivaizduoju, kad jeigu būtų sudarytos sąlygos medžiotojams liberaliau realizuoti sumedžiotą produkciją, prekybos centrai netektų klientų. Tai yra elementarūs rinkos dėsniai.
– Kokia situacija yra su žvėrių kailiais, ragais. Ar medžiotojai juos irgi parduoda?
– Taip, tai yra medžiotojo nuosavybė, jie gali būti realizuoti pardavimui, tačiau vėlgi kailių paklausa ir kaina yra labai žema. Gyvūną sumedžiojus, medžiotojui užsiimti dar ir kailių realizavimu paprasčiausiai neapsimoka.
– Kokių investicijų reikalauja medžiotojo statusas?
– Medžioklė ne tik Lietuvoje, bet ir visame civilizuotame pasaulyje, yra priskiriama brangiems laisvalaikio praleidimo būdams. Tai yra pomėgis arba hobis, kuris reikalauja nemažų išlaidų. Dėl to yra natūralu, kad medžioklė visame pasaulyje yra prieinama šiek tiek labiau pasiturintiems visuomenės sluoksniams negu kad vidurkis. Priežastys yra įvairios. Pirma, šis pomėgis susietas su tuo, kad tenka turėti reikalų su itin jautriais gamtos ištekliais – su gyvūnija. Visos valstybės teisę medžioti labai griežtai reglamentuoja ir užkrauna labai daug prievolių medžiotojams. Lietuvoje be galo paplitusi nuomonė, kad gavus medžiotojo bilietą, kaip laisvasis šaulys pasiimi šautuvą, eini į mišką ir ką sutikai, tą šaudai. Nieko panašaus su realybe!
– Tuomet kokia yra ta realybė?
– Medžiotojai savo medžioklės plotuose turi begalę prievolių, jos yra surašytos oficialiame valstybės institucijos išduotame leidime. Leidimą sudaro maždaug trys lapai rašytinio teksto, kuriame surašyta, ką medžiotojai privalo daryti ir tik labai nedidelė dalis – kokias teises jie turi. Prievoles įvykdyti investicijos yra neišvengiamos. Tai yra pirma išlaidų dalis. Toliau, visa amunicija, ekipiruotė – tai irgi yra laikoma prabangos prekėmis. Kadangi Lietuvoje vyrauja vyriška medžiotojų kompanija, susirinkę vyrai šneka taip „neduok dieve, jeigu namuose žmona sužinotų šernienos kepsnio kainą“. Tai yra labai taiklus ir populiarus apibūdinimas. Tie, kas įsivaizduoja, kad tapimas medžiotoju yra būdas veltui apsirūpinti mėsyte, tai labai tolima nuo teisybės. Šernienos ar elnienos kepsnio, atnešto ant proginio ar ne proginio šeimos stalo, savikaina yra milžiniška.
– Ar galite išduoti konkretesnius skaičius?
– Nenoriu burti iš kavos tirščių. Tai priklauso nuo daugybės dalykų – kokie medžioklės plotai, kaip intensyviai medžiojama, kiek skiriama dėmesio išoriniam efektui. Vienas medžiotojas gali pasitenkinti pačiu pigiausiu šautuvu, pigiausia apranga, kitas – atvirkščiai, atvažiuoja pasipuikuoti, ne tiek pamedžioti, bet pasirodyti, koks jos šautuvas, kokia apranga. Pasakyti bent apytikrę kainą, kiek tas šernienos kepsnys kainuoja… grubiai tariant toks kepsnys ant šeimos stalo leistų ant to pačio stalo padėti nuo kelių iki keliolikos kiaulienos karbonadų.
– Visuomenės požiūris į medžiotojus neretai yra neigiamas. Kai kurie žmonės smerkia tokį pomėgį ir skuba prikišti žvėries žudymo faktą. Medžiotojų bendruomenę toks požiūris skaudina?
– Lygindamas medžiotojo įvaizdį su kitais Europos kraštais, liūdnai turiu pripažinti, kad medžioklės įvaizdis Lietuvoje yra vienas prasčiausių Europoje. To šaknų reiktų ieškoti sovietmetyje, kai tų laikų medžiotojai neturėjo jokio vidinio intereso viešinti savo veiklą, kontaktuoti su vietine bendruomene. Dėl to po Nepriklausomybės atkūrimo dar nesuspėta įdiegti medžiotojams elgesio normą, kad jie yra stebimi, pakankamai vieši, kad jie turi bendrų interesų su žemės savininkais, miškininkais, vietos bendruomene. Sakykime, Skandinavijoje medžiotojo įvaizdžio problema net neegzistuoja – jis yra visapusiškai gerbiamas žmogus. Visai neseniai lankiausi pas kolegas Švedijoje, eilinį kartą išgirdau tai, kas tiesiog pribloškia – 80 proc. Švedijos gyventojų medžiotojų veiklą vertina palankiai, 70 proc. švedų bent vieną kartą metuose valgo žvėrieną. Lietuvoje šis skaičius būtų labai kuklus. Vertinti galima ne tik skaičiais, bet ir savijauta.
Skirtumą pajuntu, kai išeigine medžiokline apranga einu Gedimino prospektu Vilniuje ir kai einu Bratislavoje, Varšuvoje, Prahoje ar Miunchene. Užsienyje, net atsidūrus kaimiškoje teritorijoje, su medžiokline apranga raškai tų kraštų medžiotojų įvaizdžio dividendus, tave atpažįsta. Tai suteikia moralinį pasitenkinimą. Ten medžiotojo įvaizdis yra pagarbus. Medžiotojai yra visuomenės dalis, kuri yra vertinama ir suprantama. Nesakau, kad tuose kraštuose nėra medžioklės oponentų ir nėra kritikos. Šiuolaikinėje visuomenėje yra visko. Bet pavyzdžiui, Lietuvoje, su medžiokline apranga užėjus į kaimo turizmo sodybą ar kažkur kitur, gali pasijusti papuasu. Čekijoje, Bavarijoje užeini žinodamas, kad gausi tam tikrus dividendus, tave aptarnaus šiek tiek geriau. Lietuvoje esame praradę ryšį, kai medžioklė iš aukštuomenės perėjo į platesnius visuomenės sluoksnius. Tas tarpas daro mūsų medžioklės supratimą specifinį, kaip ir priėmimą visuomenėje.[divide style=”2″]
Autorius: Eugenijus Tijušas
Šaltinis: www.grynas.lt
