Medžioju nuo 1963 metų ir vis dar einu žvėrių takais

Ne tiek jau daug rasis medžiotojų, kurie sulaukę 80 metų eina žvėrių takais. Plungiškis Algis Urvakis vienas iš tokių. Medžioja jis nuo 1963 metų. Rajono medžiotojų ir žvejų draugijos dar nebuvo, o Medingėnuose įsikūrė būrelis, kuriam ėmė vadovauti Augustinas Daumantas, ir Algis tapo medžiotojų kolektyvo nariu.

Nemažai yra tokių, kurie pirmą žvėrį paguldė, kai dar nebuvo medžiotojai. Algio tėvas buvo medžiotojas, ir 9 metų sūnelis su tėvo šautuvu sode patiesė kiškį. O kai jau įstojo į medžiojančiųjų gretas, tai pirmas nuo jo šūvio kritęs žvėrelis buvo lapė.

Tarp medžiotojų Medingėnuose, be A. Urvakio, buvo vietiniai gyventojai Rimkus, Petrauskis, Gibieža, Daukantas. Iš didesnių žvėrių nuo Algio šūvio krito apie 200 kilogramų sveriantis šernas. Tai itin didelis kuilys. Į jį dar šovė Rimkus. Algis kulka šernui pataikė tiesiai į širdį, bet dar nugriuvusiam pylė šūvį grankulkėmis. Tai buvo Akmenskinės miške, ir medžiotojas puikiai prisimena tą dieną, nors jau prabėgo beveik 60 metų.
Pasak Algio, Akmenskinės miške tada didelių šernų pasitaikydavo, kurie galėjo tapti trofėjais. Deja, medžiotojų kolektyvai, kad paguldytų šerną, tegaudavo vos vieną kitą licenciją. Kartą medžioklėje su varovais didžiausias kuilys prabėgo pro pat Algį, bet šauti negalėjo, nes neturėjo licencijos. Tas pats buvo su briedžiais.

Turėjo jis šautuvėlį TOZ 43 su atlaužiamais gaidukais. Šoviniai tada buvo užtaisomi dūminiu paraku. Šratus darėsi patys medžiotojai. Sukarpydavo švinines juosteles ir senoje keptuvėje metalo gabalu voliodavo iki apvalumo. Gilzės buvo metalinės. Kapsulės – centrinio dūžio.

Medingėnuose A. Urvakis pramedžiojo iki 1970 metų. Kai 1968-aisiais baigė Rietavo technikumą ir įgijo mechaniko specialybę, porą metų pasidarbavo Medingėnuose, o paskui ėmė dirbti Šateikių tarybiniame ūkyje inžinieriumi. Ten irgi susibūrė medžiotojų būrelis, jo vadovu tapo Algis. Tarp medžiotojų buvo klaipėdiškių.

Dauguma vyresnių plungiškių žino, jog Šateikiuose buvo sovietų karinis dalinys. Vadų nurodymu ginkluoti kareiviai medžiotojus net buvo apsupę. Kaip suprantu, čia pasireiškė okupantų valia ir noras, kad tenykščiuose miškuose medžiotų tik sovietų kariškiai – su vietiniais gyventojais jie nesiskaitė.

1980 metais A. Urvakis išsikėlė gyventi į Kuršėnus, nes žmona yra iš to krašto. Ten per dvidešimt medžioklės metų patiesė apie šimtą tauriųjų elnių. Bet kuris šiandienos medžiotojas susiimtų už galvos – ar tai įmanoma? Esu tuose kraštuose medžiojęs kaip svečias ir matęs per liniją bėgančias didžiausias elnių bandas, tad garbaus medžiotojo Algio žodžiais net neabejoju.

Jo gyvenime dar buvo darbas krašto apsaugos sistemoje, kur išdirbo aštuonerius metus. 2000-aisiais vėl ėmė medžioti Šateikiuose.
Šiuo metu A. Urvakis dėl sveikatos problemų nemedžioja, bet tvirtina, jog su šautuvu dar neatsisveikina, bent medžioklėse tykant dalyvaus, o gal ir vienoje kitoje medžioklėje su varovais.

Paklaustas, kur link pasisuks medžioklė ateityje, Algis sakė, jog medžios tik turtingesni, nes pastaruoju metu medžioklė akivaizdžiai tapo prabangos dalyku.