Skip to content Skip to sidebar Skip to footer

Mangutas

Turinys:

Usūrinis šuo arba mangutas (lot. Nyctereutes procyonoides, angl. raccoon dog, vok. Marderhund, rus. Енотовидная собака) – šuninių (Canidae) šeimos žinduolis. Kilęs iš Rusijos Usūrijos regiono, Korėjos, Japonijos, šiaurės rytų Kinijos. Gyvena apie 10 metų. Priešai vilkai ir lūšys.

Išvaizda
Panašesnis į meškėną, nei į šunį. Uodega, palyginus su kūno ilgiu, trumpa. Kailis labai tankus, pilkai juodos ar baltos spalvos. Snukis trumpas, smarkiai smailėjantis. Ausys stačios, trumpos, apvaliais galais.

Elgesys
Gyvena daugiausia miškuose, kalnuotose vietose. Neretai sutinkamas šalia kaimų, priemiesčiuose. Minta varlėmis, vabzdžiais, kitais bestuburiais, driežais, paukščiais, neatsisako uogų, vaisių. Pajūryje gyvenantys usūriniai šunys minta krabais. Gyvūnas baikštus ir neagresyvus, užpultas slepiasi, apsimeta negyvu. Jauniklius maitina 60 dienų, paliekami sulaukę 8 savaičių.

Usūrinis šuo vienintelis iš šuninių užmiega žiemos miegu, tačiau taip daro gyvenantys tik pačiose šiaurinėse platumose. Kaip ir pilkoji lapė moka laipioti medžiais. Usūriniai šunys neloja. Kaukolė yra trofėjus.
Ligos

Dažnai serga niežais, platina pasiutligę.

Europoje
Nuo 1927 iki 1957 m. plačiai introdukuotas buvusioje TSRS teritorijoje dėl kailio. Azijinėje TSRS dalyje nepaplito, o europinėje prisitaikė ir gausiai išplito. Plitimas pasiekė Suomiją, Švediją, Lenkiją, Vokietiją, Prancūziją, Čekiją, Slovakiją Vengriją ir Rumuniją.

Vertinamas kailių prekyboje, todėl daug kur auginamas nelaisvėje.

Medžioklė
Medžiojamasis gyvūnas. Lietuvoje medžiojamas visus metus sėlinant, tykojant, su urviniais šunimis urvuose. Medžioklė nelicencijuojama. Dėl to, kad nebūdingas Lietuvos gamtai ir introdukuotas – naikintinas[1].

1997 m. Lietuvoje priskaičiuota apie 6 700 usūrinių šunų.

Įvertinkite straipsnį

Įvertinimas: 3 / 5. Balsavo: 3

Būkite pirmas ir įvertinkite šį straipsnį!

Komentuoti

Kaip prišaudyti priedėlį?

Žiūrėti apžvalgą