Laukinis kalakutas ir kiti svetimi vištiniai paukščiai

Noras savo plotuose regėti tai, ką mato labai tolimų kraštų medžiotojai, panašus j paiką vaikišką svajonę. Išeitų, kad sekdami mūsų pavyzdžiu, tų kraštų medžiotojai turėtų svajoti apie mūsiškius žvėris ar paukščius ir siektų juos įsivežti, apgyvendinti savo miškuose ar prerijose. Manau, kad jie tokios svajonės neturi, nes supranta, kuo tai gresia. O gal juos išminties išmokė ir nevykusi patirtis…

Vienas iš paukščių, kuriuos kai kas norėtų matyti ir Lietuvos miškuose, yra laukinis kalakutas. Reikia nepamiršti, kad ši rūšis yra labai panaši į namuose laikomus paukščius, o iš tiesų reikėtų sakyti atvirkščiai: naminiai kalakutai savo išore ir daugybe kitų savybių menkai tenutolo nuo laukinių protėvių. Iš tikro ir laiko tam nebuvo daug, nes domestikacijai skirta vos keli šimtmečiai. Laukiniai ir naminiai kalakutai puikiai kryžminasi, o tai rodo artimą jų giminystę. Tiesa, laukinis kalakutas yra grakštus, gerai skrendantis, atsargus paukštis. Jis visalesis, nors gali maitintis vien augaliniu maistu. Jam nebaisi paprasta žiema, tačiau jis tikrai neišgyvens šaltos ir giliasniegės žiemos. Prisiminus medžiojamojo fazano įkurdinimo istoriją, reikia labai atsakingai įvertinti rūšies galimybes – ar ji gali kaip nors įsiterpti tarp kitų rūšių, ar sugebės pati, be žmogaus pagalbos, peržiemoti, pagaliau, ar tokia rūšis gali kaip nors apsisaugoti nuo plėšrūnų gausos? Tačiau lieka dar vienas, pats svarbiausias klausimas – ar mums to reikia? Juk laukinis kalakutas Senajame pasaulyje niekada negyveno.

Laukinis kalakutas (Meleagris gallopavo) – Šiaurės Amerikoje paplitusi rūšis, vietos gyventojų žinota ir medžiota, naudota nuo neatmenamų laikų, tačiau mokslininkų aprašyta ir pasauliui pristatyta tik 1758 metais. Rūšis politipinė, turinti 6 porūšius, kurie skiriasi dydžiu ir šiek tiek išvaizda. Visi kalakutų patinai ir kai kurios patelės turi savotišką iki 10-25 centimetrų ilgio „barzdą“, kuri kadaruoja nuo apatinės kaklo dalies. Kalakutai būna kaštoniniai, juosvi, jų plunksnos gali būti žvilgančios, o uodega, kurią patinas išplečia vėduokle, gale turi juodas ir šviesias juostas. Patinai būna tamsesni už pateles.

Porūšis Meleagris gallopavo silvestris gyvena rytinėje žemyno dalyje, į šiaurę iki Ontarijo ežero, vakaruose iki Didžiosios lygumos, pietuose iki Teksaso ir Šiaurės Floridos. Porūšis Meleagris gallopavo osceola gyvena Floridoje, porūšis Meleagris gallopavo intemedia – Kanzase ir į pietus iki Meksikos, porūšis Meleagris gallopavo merriami paplitęs Amerikos vakaruose -Didžiojoje lygumoje ir Uolėtuosiuose kalnuose, porūšis Meleagris gallopavo mexicana gyvena Meksikoje, Meleagris gallopavo gallopavo – Meksikoje, nuo Verakruzo į vakarus iki Jalisco. Rūšis introdukuota Havajuose (porūšis intermedia), Europoje, Australijoje, Naujojoje Zelandijoje. Gali būti, kad kai kur skirtingu laiku įvežti vis kitų porūšių paukščiai, todėl jų rūšies statusas naujose buveinėse turi priminti kanadinės berniklės istoriją, kai Europoje buvo suformuota „kanadinė berniklė“ -jokiam porūšiui nepriklausantis kryžminimo produktas.

Laukinis kalakutas – gana stambus paukštis, patino ilgis iki 110 centimetrų ilgio, svoris – apie 10 kilogramų. Pastelė yra apie 90 centimetrų ilgio, sveria apie 4 kilogramus. Šiaurinėje arealo dalyje gyvenantys porūšiai žymiai stambesni už pietinius.

Kalakutai peri ant žemės, lizdą patelė slepia krūmuose, tankių žolių kupstuose. Kas 24-25 valandas padedamas naujas kiaušinis, iš visos dėtyje būna 10-12 smulkiais taškais ir dėmelėmis išmargintų kiaušinių. Dėtį šildo ir jauniklius vedžioja tik patelė. Jaunikliai su patele laikosi beveik metus. Jie subręsta būdami 1-2 metų amžiaus. Tiesa, jauniklių mirtingumas gana didelis, nes jie neatsparūs drėgniems orams. Gamtoje vienerių metų amžiaus sulaukia ne daugiau kaip pusė jauniklių, dažnai – vos trečdalis.

Kalbant apie laukinį kalakutą ir norą (galbūt net siekius) šią rūšį įkurdinti Lietuvoje, būtina prisiminti, kad buvo siūlymų čia veisti ir kitus vištinius paukščius: įvairių rūšių kurapkas (lyg savos kurapkos, kuriai reikia pagalbos, neturėtume), japoninę putpelę, net kalnų kurapkas keklikus, povus. Kai kas tam pateisinti turėjo savų argumentų: šie paukščiai (tarkim, povai) laisvėje gyvena ir pakankamai sulaukėjo Britų salose, keklikai įkurdinti taip pat ne vienoje jiems naujoje šalyje. Na, o įvairių rūšių fazanai ir patarškos sutinkamos jau daug kur.

Laukinis kalakutas sėkmingai veisiamas ne vienoje Europos šalyje. Tiesa, beveik niekas nesiekia suformuoti gyvy-
bingų laukinių jų populiacijų – rudenį išleisti paukščiai paprastai sumedžiojami. Kai kada užsilikę ir pakankamai sulaukėję paukščiai kurį laiką gyvena laisvėje, peri ir gausėja. Tačiau tokioms dirbtinėms kalakutų grupėms (apie populiacijas kalbėti nėra prasmės) būtini kai kurie svarbūs reikalavimai. Pirmiausia, jie negali gyventi ten, kur iškrinta gilus sniegas, kur miškuose daug lankytojų, be to, jiems pavojingi plėšrūnai, ypač lapės, mangutai, meškėnai. Britų salose kai kur tokias grupes kuriam laikui suformuoja pavieniai medžioklės entuziastai, tačiau nežinia, kiek užaugančių paukščių tenka jiems, o kiek – lapėms bei kitiems plėšrūnams.

Visi, kalakutus bandę medžioti jų tėvynėje, idealizuoja šios medžioklės grožį; dažnai ši rūšis tykoma su lanku ar arbaletu. Europoje ši medžioklė vargu ar gali būti tokia pati – prieš dieną ar ką tik į gamtą paleistas kalakutas nėra tas žvilgantis, apdairus ir baikštus paukštis. Jo nušovimas yra gana paprasto surežisuoto spektaklio finalas.

Ar įmanomas šios rūšies įkurdinimas Lietuvos gamtoje? Teisiškai – ne, nes mūsų biologinę įvairovę nuo svetimžemių rūšių saugo įvairūs teisiniai aktai. Introdukuoti (įkurdinti gamtoje iki šiol čia negyvenusią rūšį) kalakutus teoriškai būtų galima tik parengus tokios introdukcijos programą ir gavus atitinkamą leidimą. Praktiškai net neverta rengti, nes leidimo įkurdinti naujas rūšis vis tiek nebus išduota.

Beje, apie laukinio kalakuto medžioklę mūsų krašte. Nelaisvėje išperintų, išleistų į gamtą paukščių (jei tai būtų daroma neteisėtai) oficialiai medžioti niekas negalėtų: Medžioklės Lietuvos Respublikos teritorijoje taisyklės nenumato tokios paukščių rūšies medžioklės terminų, taigi, jos medžioti neleidžia. Kam tada paukščius leisti į gamtą? Čia jie tikrai neišgyvens, o žiema visas pastangas beregint pavers niekais.

Tikrai negaliu sakyti, kad šis paukštis negali būti laikomas ir veisiamas nelaisvėje. Jis – tikrai įspūdingas, labai grakštus. Veisti jį nėra sunku, tačiau išauginti jauniklius ir visą paukščių pulką apsaugoti nuo ligų yra nelengva. Pavieniai mėgėjai juos laiko ir veisia, tačiau neteko girdėti, kad kas nors savo paukščius geistų medžioti. Tegul jie taip ir gyvena – voljere, prižiūrimi ir saugūs.

O laisvėje, gamtoje, mes turime savo rūšis. Jeigu sugebėsime išsaugoti ir atkurti kurapkų populiaciją, kada nors gal vėl išeisime į jų medžioklę. Viskas priklauso nuo mūsų, viskas yra mūsų rankose.

Autorius: Selemonas PALTANAVIČIUS
Šaltinis: Žurnalas “Medžiotojas ir medžioklė”

Kopijuoti ar kitaip platinti čia pateikta turinį be mūsų sutikimo draudžiama!

Užsiprenumeruokite žurnalą “Medžiotojas ir medžioklė”