Ilgai kariavau kaip Don Kichotas su vėjo malūnais norėdamas įrodyti, kad nereikalingas kasmetis medžiotojo bilieto pratęsinėjimas. Galop to buvo atsisakyta, tačiau gudrios galvos vietoj bilieto pratęsimo sugalvojo kasmetį duomenų pateikimą medžiotojų sąvadui.
Kokie to pakeitimo tikslai – neaišku. Medžiotojų ginklai suregistruoti policijoje, kiek išduodama naujų medžiotojo bilietų, žino teisės medžioti suteikimo ir panaikinimo komisijos. Teigimas, kad būtina žinoti, kiek medžiotojų gali medžioti kiekvienais metais (teisininkai dar turėtų įvertinti, ar galima iš medžiotojo atimti medžiojimo teisę vien dėl to, kad jis nepateikė duomenų medžiotojų sąvadui, kažin kodėl daug teisės aktų, reglamentuojančių medžioklės procesą, prieštarauja Lietuvos Konstitucijai ir jų taisyti neskubama metų metais), atseit dėl to, kad būtų galima prognozuoti, ar nenukentės medžiojamųjų gyvūnų populiacijos dėl per didelio medžiojimo teisę turinčių piliečių skaičiaus, yra nepagrįstas.
Elninių žvėrių ir vilkų medžioklė yra griežtai limituota, suvaržyta zuikių medžioklė, o kitų gyvūnų sumedžioti galima daug daugiau nei dabar sumedžiojama. Be to, netgi žinant, kad medžiotojų yra per daug (daug medžiotojų neturi medžioklės plotų), stojimas į medžiotojų būrį niekaip nereglamentuojamas. O ar taip kasmet nariai skaičiuojami dar kurioje nors kitoje visuomeninėje organizacijoje?
Belieka galvoti, kad mintį kasmet perregistruoti medžiotojus pakišo medžiotojų draugija, o tikslas paprastas: ateisi pateikti duomenis sąvadui – susimokėsi ir nario mokestį. Nors duomenų sąvadui pateikimas yra nemokamas, dar daug medžiotojų jo neskiria nuo medžiotojų draugijos ar sąjungos nario mokesčio. Tačiau tai nėra geras metodas medžiotojus ir medžiotojų kolektyvus vienijančioms organizacijoms savo gretose išlaikyti narius. Tai daryti reikia savo veikla ir tinkamu atstovavimu, kad medžiotojai norėtų priklausyti organizacijai, o ne būtų verčiami. Keista situacija: duomenų pateikimas sąvadui nemokamas, bet be užmokesčio niekas tų duomenų nepriima. Anksčiau tai buvo galima padaryti regionų aplinkos apsaugos departamentuose, tačiau aplinkos saugotojams tas darbas pasirodė per daug varginantis ir beprasmis.
Esant tokiai situacijai, prasidėjo kova tarp įvairių medžiotojų organizacijų dėl teisės duomenis pateikti sąvadui. Pradėjo steigtis netgi parduotuvinės medžiotojų draugijos. Dabar „Oksalio“ parduotuvėse galima pateikti duomenis medžiotojų sąvadui. Kadangi už duomenų pateikimą užmokesčio imti negalima, reikia steigti medžiotojų organizaciją ir rinkti atseit nario mokestį. Siekiant persivilioti medžiotojus iš kitų organizacijų, prasidėjo konkurencinė kova, kas pigiau medžiotojo duomenis pateiks sąvadui (atsiprašau, kurios organizacijos nario mokestis bus mažesnis). Iš pradžių nauja „medžiotojų draugija“ atsirado prie ginklų parduotuvės (lyg ir yra ryšys su medžiokle), bet kas gali paneigti, kad tokių „draugijų“ neatsiras ir prie kitų parduotuvių ar net viešųjų tualetų. Tačiau duomenų sąvadui pateikimas (beje, mokamas neteisėtai) negali tapti naujų medžiotojų organizacijų steigimosi pagrindu. O išeitis iš šio sąmyšio labai paprasta – reikia atsisakyti duomenų pateikimo medžiotojų sąvadui ir nekurti jam pakaitalų, kaip buvo padaryta su bilietų pratęsimu. Gavai medžiotojo bilietą ir esi medžiotojas tol, kol dėl kokių nors priežasčių jį prarasi ar numirsi. Kai neliks sąvado, medžiotojai bursis į tas organizacijas, kurios geriausiai atstovaus jų interesams. Bursis ir mokės nario mokestį, nesidangstant sąvadais ar bilietų pratęsinėjimais.
Tačiau kokiems medžiotojų interesams gali atstovauti parduotuvių savininkai? Jų vienintelis tikslas – pasiekti, kad kuo daugiau piliečių ateitų į parduotuvę, o atėję gal ką nors ir nusipirks. Tačiau viskas priklauso nuo mūsų pačių, nuo medžiotojų. Net ir esant sąvadui, mes turime apsispręsti, ar norime priklausyti kokiai nors vienai senas tradicijas turinčiai medžiotojų organizacijai, dalyvauti jos veikloje ir sąžiningai mokėti nario mokestį, žinoma, naudojantis ir tos organizacijos teikiamomis paslaugomis, ar tik lakstysime po parduotuves, ieškodami, kas mažiau nuplėš už nemokamą duomenų pateikimą medžiotojų sąvadui, ir būsime parduotuvių medžiotojų draugijų nariais. Bet jeigu išsibarstysime po parduotuvines draugijas, bijau, kad medžiotojo įvaizdis Lietuvoje liks prastas dar ilgus dešimtmečius. Belieka paskaityti internetinių svetainių komentarus, kad įsitikintume, kaip tam tikra visuomenės dalis vertina medžiotojus: mėsininkai, girtuokliai, iškrypėliai, nekaltų gyvūnėlių žudikai – tai dar ne patys sodriausi medžiotojams taikomi epitetai, o apie santykius tarp visuomenės ir medžiotojų, kokie jie yra Vakarų pasaulio senas medžioklės tradicijas turinčiose šalyse, mums beliks tik pasvajoti.
„ŪP“ informacija
Autorius: Vytautas RIBIKAUSKAS (medžioklės žinovas)
Autoriaus nuotrauka
Kopijuoti ar kitaip platinti čia pateiktą turinį be mūsų su tikimo DRAUDŽIAMA!