Kaip kantriai sulaukti trofėjinio bebro

Praėjusiais metais bebras buvo pirmas laukinis gyvūnas, kurį man pavyko sumedžioti. Iki to laiko teko bent dešimt kartų „tuščiai“ važinėti į potencialias vietas, ieškoti jų, tačiau viską dariau „ne taip“, kol galų gale patyręs bičiulis, kurį irgi galiu vadinti mentoriumi, sako „gana, važiuojame kartu“.

Bet ne apie tą kartą dabar noriu papasakoti. Pradėjau šiais žodžiais todėl, kad šiandien jau turiu mažytę „nuojautą“ ir galiu savarankiškai nuspręsti kur verta laukti bebro, o kur ne.

Tam yra begalės signalų: aiškiausi – tai žinoma šviežiai pastatyta arba statoma užtvanka, šviežiai apgraužti medžių gabaliukai, kartais tiesiog ramus ėjimas plotais ir atidus klausymas – kur graužia, ir tikrai galima puikiai girdėti bei sumedžioti.

Šį kartą atvažiavau į vietą, kur užtvanka pastatyta visai neseniai, vėliau buvo žmonių išardyta, tačiau kas žino, tas supranta, jog geresnio statybininko už bebrą gamtoje turbūt nėra. Duok žmogui užduotį užtvenkti upelį – suks galvą, kaip tai padaro bebrai – ko gero padėtų tik kameros ir ilgalaikis jų stebėjimas.

Iki šios medžioklės į šią vietą važiavau bebro tykoti bent keturis kartus. Visi jie buvo arba nekantrūs, arba žiopli – mačiau bebrą virš vandens, nešoviau, nes „laukiau geresnio momento“ ir paskui jis arba mane užuodė arba pasirodė vėliau, jau po to kai manęs nebuvo.

Tik šį kartą jutau, kad viskas bus kitaip – ir viduje tikėjau, kad medžioklė bus sėkminga. Kad „tiek“ sėkminga – ne. Iš Vilniaus išvažiavau darbo pabaigoje, važiuoti kiek daugiau nei pusšimtį kilometrų, tad apie septintą jau buvau prie vandens. Pats sėdau šioje vietoje, kuri matoma nuotraukose, kitas kolega – kitoje.

Prieš tai buvusius kartus tykojimą vietą rinkausi taip, kad kanalas būtų prieš mane. Reiškia, kad matau užtvanką, matau kas už jos, ir iš tiesų – vieną kartą bebras „išėjo“ ant manęs, bet šauti nespėjau, pramiegojau.

Šį kartą gavau rekomendaciją sėsti kitur, prieš tai tinkamai pasiruošti – iškirsti meldus, pasidaryti „švarios vietos šūviui“. Kiek dešiniau užtvanka, kairiau ganėtinai gerai matomas plotas, kur tikiuosi bebro pasirodymo.

Susinešu įrangą: kėdė, graižtvas, lazda, savadarbis „kablys – teleskopinė meškere“, vanduo ir termovizorius. Pastarasis puikiai padeda tuo metu, kai prieblanda arba sutemsta ir nesi tikras ar matai „tikrą“ judėjimą, ar kažkas kitas kelia bangą, panašią į tą, kuomet bebras artėja.
Apeinu upelį iš kitos pusės, reikia praardyti užtvanką. Atsiradęs čiurlenimas, po truputį krentantis vandens lygis signalizuos užtvankos gyventojams, kad reikia užsiimti remonto darbais. Jeigu bus taip, kad bebras išners šalia jos ir ims ją taisyti – turėtų būti puikus šūvis iš priešingos pusės, kur aš ir tykosiu.

Vandens čiurlenimas sustiprėjo, aš įsitaisiau, laukiu. Valandą laiko stebėjau įvairius burbulus, tačiau nei vienas jų neprilygo tam tikrajam, kuomet dedi viską į šalį, o širdis pradeda plakti stipriau.
Draugas, apie kurį rašiau aukščiau tai vadina kaip garsą, lyg akmuo įriedėtų į vandenį ir būtų toks duslus „bulkt“. Viduje suprantu, kad tuoj tuoj bus tas momentas, kai kažkas atplauks.
Išgirdau „bulktelėjimą“, atsirado banga. Atsistojau į poziciją, ir po kelių sekundžių matau kaip povandeninį laivą iškilusi bebrą. Dydį nustatyti sunku, nes matai tik jo nosies pradžią, šiek tiek galvos. Ten ir nusitaikau, bei spaudžiu nuleistuką. Šūvis taiklus.
Čiumpu „meškerę“ ir skubu į priešingą pusę – nežinia ar nuskęs, reikia kuo greičiau paimti. Bebras buvo šių metų, pataikymas ne iš geriausiųjų – pataikyta įstrižai, šiuo atveju kalibro galia perteklinė, ta nesunku suprasti apžiūrėjus sumedžiotą žvėrį. Tuo pačiu suvokiu, kad tikrai čia yra dar didesnis, kuris ir stato bei prižiūri užtvanką.

Kolegai nusiunčiu žinutę telefonu, po kelių minučių jis ateina. Galvojame ką daryti – dar šviesu, danguje matau mėnulį, vadinasi dar iki geros prieblandos galima laukti. Nusprendžiame pabūti.

Iki vakar to nežinojau, bet pasirodo bebrai nėra tokie baikštūs – vieną sumedžiojus gali ramiai tykoti, atsiras ir antras, jeigu ten yra. Taip ir buvo.

Kolega liko laukti kartu. Momentais persimetame keliais žodžiais, bet sėdime ramiai. Jau darosi prieblanda – nei bangos, nieko nematyti, gerai tai, kad mėnulio atspindys krenta į vandenį. Vis pridedu termovizorių prie akies – ramu, nieko nematyti. Po truputi temsta ir suprantu, kad šansai mažėja.

Pridedu vėl akį prie termovizoriaus – yra šilumos objektas. Maža balta dėmelė šviečia, labai labai atsargiai judėdama. Duodu termovizorių kolegai, jis patvirtina, kad tikrai abu matome vienodai teisingai.
Daugiau termovizoriaus nebeimu, kad akis priprastų maksimaliai prie tamsos, nutaikau šautuvą į tą vietą, kurią apšviečia mėnulis, ir nusitaikęs laukiu. Kolega šnabžda, kad jau artėja. Ir po kelių sekundžių matau bangą – tai reiškia, kad bebras jau mano šūvio trajektorijoje, juoda dėmė vos juda ir čia galvoju, kad laukti nebėra kada, reikia šauti. Tik iššovus girdim, kad bebras „irkluoja“ ir po akimirkos viskas nutyla.

O čia įdomiau – daugmaž įsidėmėję šūvio vietą apeiname upelį ir drumzliname vandenyje pradedame ieškoti. Nei kraujo, nieko. Pabėgti negalėjo. Aukšti meldai trukdo eiti pakrante, jeigu taip ją galima įvardinti, apeiname, vėl grįžtame. Kolega sako – turi būti čia. Pradėjome su kabliu ieškoti – gylis ten nedidelis, ir sako – „kažką užkabinau“. Bingo. Akimirką pagalvoju, jeigu būtų žiema ir kraštai būtų apšalę bei padengti tvirtu ledu – rasti šansų būtų dar mažiau.

Užkabinus bebrą iškart supratau, kad čia trofėjus. Imu už uodegos – uodega ne vaikiška. Kolega antrina, kad bebras tikrai didelis. Žiūrim kur pataikyta – tiesiai į galvą, dėl to iš karto smigo kaip akmuo. Ištempiu šlaitu į viršų, atidžiai apžiūrime ir suprantame – „Medžioklei valio!”.
Kol susitvarkėme ir atitempėme – jau sutema, dešimta valanda, o gal ir po jos. Paprašau užvesti mašiną, kad būtų daugiau šviesos ir galima būtų pasidaryti kelias nuotraukas. Viduje adrenalinas, širdis spurda.

Lupykloje buvo svarstyklės, kurios rodė 22 kilogramų svorį.
Reziumuojant noriu pasakyti, kad ši medžioklė leido suprasti, jog bebrai nėra labai bailūs, tai reiškia sumedžiojus vieną ir žinant, kad ten dar gali būti kiti – verta laukti.
Kaip ir visur gyvenime – kantrybė duoda vaisius. Pabuvimas už miesto ribų su šautuvų rankose atnešė puikų rezultatą, šitas nuotraukas galima įsirėminti.

MISKE.LT
Autoriai: Artūras
Kopijuoti ar kitaip platinti čia pateiktą turinį be mūsų sutikimo draudžiama!