Bebrų medžioklė tykant, sėlinant, urvuose su šunimis ir be šunų, tinklais, spąstais – variantų šitiek daug, o ir pačių didžiųjų graužikų nemažai. Kai kuriose vietose jų tiek daug ir jie taip gerai padirbėję, kad be valties ar neperšlampamo kombinezono neprieisi, o be ekskavatoriaus bebrų namo ar užtvankos nenugriausi.
Kitas vietas bebrai per ilgus metus ir dešimtmečius sugeba taip pakeisti, kad vietiniai net neatpažįsta, kad bebrariumo vietoje kadaise buvo pušynas. Vis dėlto yra didvyrių, kurie nepailsdami kovoja su bebrais ir kartais juos nugali.
Bebrų medžioklė su urviniais šunimis yra itin azartiška. Viena vertus, tai sunkus darbas, nes reikia griauti užtvankas, o spendžiant spąstus reikia braidyti po vandenį, nesvarbu, ruduo, žiema ar pavasaris. Kita vertus, ši medžioklė yra palyginti lengva ir kupina staigmenų, kai netikėtai sumedžiojamas bebras einant palei griovį ar vakare išgirdus kažką šlepsint karklyne. Tam tikra prasme bebras yra vienas vertingiausių laimikių: galima gauti trofėjų (kaukolę), kailį, mėsos ir garsiųjų bebro sruoglių. Net bebro letenos praverčia, nes jas galima atiduoti šunims, o dantis naudoti gaminant papuošalus. Tikras indėniškas laimikis!
Tąkart buvome trys ponios ir trys ponai. Medžiojome bebrus urvuose su profesionaliais urviniais šunimis – jagdterjerais Tera ir Uriu. Iš viso sumedžiojome tris bebrus. Gauti bebrą smagu, bet toliau prasideda sunkumai. Reikia jį ištraukti ir nugabenti iki automobilio. Doroti bebrą šiltą nepatariama, daug geriau jis lupasi atvėsęs. Išskrosti medžioklės plotuose galima, bet gyvūną tuščiu pilvu doroti bus nepatogu. Taigi telieka tempti bebrą sveiką iki transporto. Su pirmuoju bebru apskritai nežinai, ką daryti, bet ilgainiui patirtis kaupiasi ir įgūdžiai tvirtėja. Faktiškai nieko sudėtingo nėra – tereikia turėti aštrių ir gerų peilių ir atsižvelgti į keletą niuansų. Iš pradžių perpjaukite odą aplink letenas, šalia pėdų sąnarių, kur vilna darosi trumpesnė ir retesnė. Nupjaukite uodegą pagal kailio ribos liniją. Galima perpjauti tik odą aplink uodegą. Jeigu numatėte rūkyti visą bebrą, tai po lupimo uodegą apiplikykite ir nulupkite tamsiai pilkus žvynus (panašiai kaip nuo saulės nudegusią odą).
Odą perpjaukite tiesiai per pilvą nuo uodegos pagrindo iki smakro. Atitraukę odą viena ranka, pradėkite bebrą atsargiai lupti. Reikėtų iš karto atskirti visas plėves ir riebalus, neįpjovus odos. Stenkitės nesugadinti folikulų, netyčia peiliu nuimdami apatinį odos sluoksnį, nes taip kailis po rauginimo gali „nuplikti“. Reikia būti labai atsargiam, lupant odą nuo bebro pilvo apačios. Po uodega yra jokvapnieji sruogliai. Jeigu netyčia perpjausite sekrecijos liaukas – pilką, į šiltą plastiliną panašią aliejuotą masę, – mėsa bus sugadinta, o rankos kelias dienas smirdės bebru. Kiekvienu atveju patariama užsimauti gumines pirštines. Profesionalūs lupikai pjaudami sruoglius iš pradžių išima kietuosius kiaušinius, iš kurių vėliau daromas užpilas, o paskui atskirai išpjauna sekreto maišelius. Kol tokių subtilių įgūdžių neturite, saugiau išpjauti visą komplektą. Paėmę už išangės ir pakėlę, nupjaukite viską nuo uodegos pagrindo, o paskui atsargiai atskirkite nuo pilvo raumenų. Jeigu neįpjausite sruoglių, bebriena neturės karklų skonio net su visais riebalais. Patikrinta!
Odos prie letenų perpjauti nereikia. Diriant letenos numaunamos per skyles, susidariusias nupjovus odą aplink sąnarius, ir dirbama toliau. Raugykloje oda bus perpjauta taip, kad būtų kuo mažiau pažeista ir atrodytų geriausiai. Nuo galvos oda nulupama iškart, kartu su visu kailiu. Taip patogiau, ypač jeigu numatyta ruošti trofėjų.
Viskas. Toliau paleidžiami viduriai. Kepenys atidedamos kepti. Padalijama mėsa, ir reikalas baigtas.
1 Komentarai