Ar 2050-ųjų miške liks vietos medžioklei?

Aplinkos ministerija pasidalijo naujausiais duomenimis: Lietuvos miškų būklė pastarąjį dešimtmetį nuosekliai gerėjo, o miškingumas 2025 m. pradžioje pasiekė 33,9 proc. šalies teritorijos. Šie skaičiai, paremti Valstybine miškų apskaita, tapo įžanga į ką tik viešai pristatytą, itin išsamią „Lietuvos miškų sektoriaus analizę“.

Ministerija pabrėžia, kad ši studija taps pamatu formuojant nacionalinę miškų politikos strategiją iki pat 2050 metų. Dokumente miškų sektorius įvardijamas kaip kertinė nacionalinio saugumo, ekonomikos ir aplinkosaugos ašis, kurioje būtina didinti ekosistemų atsparumą klimato rizikoms ir kenkėjų plitimui.

Lietuvai brėžiant miškų politikos gaires ateinantiems dešimtmečiams, medžiotojų bendruomenei kyla natūralus klausimas: kokia vieta šiose strategijose numatyta medžioklei? Aplinkos ministerijos užsakymu atlikta išsami „Lietuvos miškų sektoriaus esamos situacijos analizė“ (2025 m.) atskleidžia, kaip valstybė mato miškų ūkį, gamtosaugą ir rekreaciją. Nors medžioklė dokumente nėra išskirta kaip prioritetinė ūkio šaka, ji tampa kritiškai svarbi per rekreacijos ir ekosistemų apsaugos prizmes.

Vienas netikėčiausių ir bene naujausių šios analizės aspektų atsiskleidžia skyriuje apie miškus ir krašto apsaugą. Čia miškai oficialiai įvardijami kaip „natūrali kliūtis“ – tai karinės doktrinos terminas, reiškiantis teritoriją, stabdančią priešo judėjimą. Tai signalizuoja apie besikeičiantį požiūrį, kuriame miškas vertinamas ne tik kaip biologinė ar ūkinė, bet ir kaip gynybinė erdvė.

Žvelgiant iš ekonominės perspektyvos, analizėje medžioklė ir jos produktai, pavyzdžiui, žvėriena, yra priskiriami nemedieniniams miško produktams ir paslaugoms. Tai rodo požiūrio pokytį: medžioklė vertinama kaip viena iš miško teikiamų socialinių ir ekonominių verčių visuomenei. Dokumente pabrėžiama, kad nemedieninė miškų ekonomika yra svarbi bendros sektoriaus vertės dalis. Nors didžiausias dėmesys vis dar skiriamas medienai, pripažįstama, kad miškas teikia ir kitokią, apčiuopiamą naudą, į kurią neabejotinai įeina ir medžioklės ūkio produkcija.

Ši socialinė vertė dar labiau išryškėja nagrinėjant valstybinių miškų rekreacinį potencialą, kur medžioklė ir laukinės gamtos stebėjimas eina greta. Analizėje nurodoma, kad Valstybinių miškų urėdija (VMU) prižiūri ir tvarko savo rekreacinę infrastruktūrą, kuriai priskiriami ne tik pažintiniai takai ar stovyklavietės, bet ir laukinės gyvūnijos stebėjimo aikštelės. Tai patvirtina, kad medžioklės infrastruktūra tampa integruota bendros miško lankymo sistemos dalimi.

Visgi, kalbant apie praktinę miškininkystę, analizėje išryškėja ir pragmatiškasis medžioklės aspektas – miško sanitarinė apsauga ir želdinių išsaugojimas. Skyriuje apie miškų sanitarinę būklę ir rizikas laukinių gyvūnų populiacijos valdymas įvardijamas kaip būtina priemonė. Faktai rodo, kad sėkmingas miško atkūrimas, ypač jautrioje jaunuolynų stadijoje, ir naujų miškų įveisimas tiesiogiai priklauso nuo kanopinių žvėrių tankumo. Per didelė elninių žvėrių koncentracija daro žalą miško želdiniams ir žėliniams, todėl medžioklė šiame kontekste atlieka miško apsaugos funkciją, leidžiančią užtikrinti tvarią medynų plėtrą.

Verta pabrėžti, kad visa ši veikla nėra izoliuota – ji privalo atitikti tarptautines normas. Dokumente apžvelgiama Berno konvencija dėl Europos laukinės gamtos ir gamtinių buveinių apsaugos, kuri nustato rėmus laukinių gyvūnų valdymui. Tai reiškia, kad bet kokie ateities sprendimai dėl medžioklės tvarkos bus grindžiami ne tik nacionaliniais interesais, bet ir europiniais įsipareigojimais saugoti biologinę įvairovę ir užtikrinti, kad laukinės faunos ištekliai būtų naudojami tvariai.

Apibendrinant 2025 m. analizės duomenis, galima teigti, kad medžioklė Lietuvos miškų sektoriaus ateities vizijoje užima integruotą poziciją. Ji nėra analizuojama kaip atskira, dominuojanti šaka, tačiau yra pripažįstama kaip būtinas įrankis ekosistemų balansui palaikyti, saugant mišką nuo žvėrių daromos žalos, ir kaip svarbi nemedieninė paslauga, apimanti tiek rekreaciją, tiek produkciją.