LMSA (beje, būtina pastebėti, kad šia savo pozicija ji atstovauja ne visus savo narius) ir p. A.Šindeikis seniai ir nuosekliai siekia, kad laukinė gyvūnija Lietuvoje būtų žemės savininko nuosavybė. Ir tam jie turi visas konstitucines teises.
Aš, ne tik dėl to, kad atstovauju daugumos Lietuvos medžiotojų ir žvejų draugijos narių interesus, bet dėl savo biologinio išsilavinimo ir trijų dešimtmečių medžiotojo patirties (o ne dėl LMSA man prikergtų atgyvenusių įdėjų ) esu įsitikinęs – valstybinė laukinės gyvūnijos nuosavybės forma šiuo metu, kai Lietuvoje yra apie 900 000 žemės savininkų, yra racionaliausias būdas tą gyvūniją išsaugoti, o jau keturioliktus metus veikianti teisinė medžioklės reguliavimo sistema Lietuvoje įrodė savo gyvybingumą. Dėl to tai ir ginu.
Beje, LMSA atstovai visada pamiršta paminėti, kad Konstitucinis teismas nepareiškė jokių pretenzijų Laukinės gyvūnijos ir Medžioklės įstatymų nuostatai dėl valstybinės laukinės gyvūnijos nuosavybės formos, todėl daugelis pareiškimo autorių teiginių pakibę ore. Lietuvoje veikia tik galiojantys teisės aktai, o ne pageidaujami.
LMSA atstovai mėgsta manipuliuoti teisinėmis sąvokomis, įrodinėdami, kaip Medžioklės įstatymas pažeidinėja žemės savininkų teises, bet niekada nemini tų teisių.
Medžioklės įstatymas numato žemės savininkui teisę drausti savo žemėje medžioklę, nustatyta tvarka reikalauti medžiojamųjų gyvūnų padarytos žalos atlyginimo, turint daugiau, kaip 100 ha žemės nuosavybę ir medžiojimo teisę, gauti visas medžioklės plotų naudotojo teises ir pareigas. Medžioklės įstatymas numato besąlygišką prievolę medžioklės plotų naudotojams su žemės savininku derinti visų stacionarių medžioklės įrenginių įrengimą. Visi savininkų teisių ir medžiotojų prievolių pažeidimai teisinėje valstybėje gali ir turi būti sprendžiami elementariomis teisinėmis priemonėmis.
LMSA atstovai klaidina visuomenę kartodami nuvalkiotą teiginį apie Lietuvos medžiotojų miškuose įveistas šernų fermas. Lietuvos šernų populiacija savo gausa ir tankumu toli gražu neprilygsta Rytų, Centrinės ir Vakarų Europos kraštų šernų populiacijoms.
Nors dalyvavau daugelyje pasitarimų, seminarų, konferencijų, skirtų Afrikinio kiaulių maro plitimo prevencijai, aš, biologas, iki šiolei negirdėjau mane visiškai įtikinančių argumentų, kad šernų populiacijos tankumo mažinimas sustabdys AKM. Mistinė pusė šerno 100 ha – Briuselio biurokratų nukabinta nuo lubų, be jokių mokslinių argumentų. Ne viena direktyva reglamentuojanti šernų medžioklę AKM zonoje, kertasi su elementariomis žiniomis apie šernų populiacijos struktūrą ir jų elgseną.
LMSA gąsdina medžiotojus ir Aplinkos ministeriją žala, kurią dėl AKM patirs ūkio subjektai. Manau, kad teisėti medžioklės plotų naudotojai, mokantys valstybei mokesčius už medžiojamųjų gyvūnų išteklių naudojimą turės pagrįstesnių pretenzijų Valstybinei maisto ir veterinarijos tarnybai vienu valdininko parašo brūkštelėjimu leidusiai ir net verčiančiai tuos pačius išteklius naudoti, tik jau veltui, savininkams, uždraudusiems savo žemėje medžioti.
Stebina tai, kad vienas iš pareiškimo autorių, būdamas patyrusiu medžiotoju, medžioklę smulkiuose žemės sklypuose pateikia kaip didžiausią gėrį ir teisingumo triumfą, visiškai ignoruodamas ne tik elementarius, mokslo pagrįstus racionalaus medžiojamųjų gyvūnų išteklių naudojimo principus, bet ir medžioklės saugą.
Nemalonu minėti, bet negaliu ir nutylėti, kad LMSA atstovai yra labai pamėgę oponentams klijuoti gerokai apipelijusias etiketes.
Pagarbiai, Eugenijus Tijušas
Taip pat skaitykite: VMVT pasiteisinimas dėl klaidingos informacijos paviešinimo
