Vokietijos medžiotojų sąjunga (DJV) sėkmingai apgynė mokslinių tyrimų reputaciją — teisiškai privertė pašalinti melagingą teiginį, esą ji finansavo meškėnų poveikio tyrimą. Atvejis atskleidžia, kaip gyvūnų teisių organizacijos bando diskredituoti nepatogius mokslinius rezultatus, ir primena, kad medžiotojų bendruomenė privalo būti pasirengusi gintis.
Viskas prasidėjo nuo straipsnio regioniniame Vokietijos laikraštyje Weilburger Tageblatt. Jame Laukinių gyvūnų pagalbos federalinė asociacija (Bundesverband Wildtierhilfen) kritikavo medžioklę su spąstais ir teigė, kad DJV finansavo profesoriaus Sveno Klempelio vadovaujamą tyrimą apie neigiamą meškėnų poveikį vietinei faunai. Teiginys buvo melagingas — DJV šio tyrimo nefinansavo. Pasak medžiotojų sąjungos, tikslas buvo akivaizdus: sukurti įspūdį, kad moksliniai rezultatai yra „užsakyti” medžiotojų ir todėl neobjektyvūs.
DJV nedelsdamas kreipėsi į teisininkus ir išsiuntė oficialų įspėjimą (Abmahnung). Laikraščio leidėjas ne tik pašalino melagingą teiginį, bet ir visiškai išėmė straipsnį iš savo interneto svetainės.
Tyrimas, kurį bandyta diskredituoti, vadinasi ZOWIAC (Zoonotische und Wildtierökologische Auswirkungen Invasiver Carnivoren). Tai stambaus masto mokslinis projektas, vykdomas Frankfurto Goethe’s universitete ir finansuojamas Vokietijos federalinės aplinkos apsaugos fondo (DBU) — ne medžiotojų organizacijų. ZOWIAC tiria, kaip invaziniai plėšrūnai — visų pirma meškėnai ir usūriniai šunys — veikia vietines Europos ekosistemas ir kokią grėsmę kelia žmonių bei gyvūnų sveikatai per parazitų ir kitų ligų sukėlėjų perdavimą.
Projekto rezultatai nepatogūs tiems, kurie meškėnus laiko nekenksmingais mielais gyvūnėliais. Mokslininkai, naudodami DNR žymenis, nustatė, kad meškėnai ėda varliagyvių ikrus, varles, rupūžes ir net itin retą geltonpilvę rupūžę (Bombina variegata) — rūšį, kuriai gresia išnykimas. Jie taip pat platina parazitus ir zoonozines ligas, pavojingas žmonėms.
Tokia taktika — bandyti diskredituoti ne pačius tyrimo rezultatus, o jo finansavimą ir nešališkumą — Europoje naudojama vis dažniau. Kai mokslas patvirtina, kad invazinių rūšių valdymas, įskaitant medžioklę, yra būtinas, oponentams nebelieka kito pasirinkimo, kaip tik mėginti griauti pasitikėjimą pačiais tyrimais. DJV reakcija parodė, kad tokiems bandymams galima ir reikia pasipriešinti teisiškai — greitas ir ryžtingas atsakas yra efektyviausia priemonė.
Meškėnai (Procyon lotor) — invazinė rūšis, kilusi iš Šiaurės Amerikos. Europoje jie paplito nuo XX a. vidurio, kai buvo importuoti dėl kailio pramonės ir vėliau ištrūko į laukinę gamtą. Vokietijoje jų populiacija jau siekia šimtus tūkstančių ir toliau sparčiai auga — per metus sumedžiojama daugiau nei 200 000, tačiau tai nesustabdo plitimo. Be aktyvaus medžiotojų dalyvavimo invazinių rūšių kontrolė būtų praktiškai neįmanoma.
Nors meškėnas nėra mūsų krašto gamtos gyventojas, Lietuvoje jis jau nebėra visiškai nežinomas. 2019 m. meškėnas lakstė po Smiltynės prieplauką, vėliau vienas atsibastė iki Žuvinto biosferos rezervato, o 2025 m. šie gyvūnai pastebėti ir Šiaurės, ir Pietų Lietuvoje. Kol kas tai pavieniai atvejai, tačiau tendencija aiški — meškėnų arealas Europoje plečiasi į rytus, ir Lietuva jau patenka į jų kelio trajektoriją. Tuo tarpu usūriniai šunys — kitas ZOWIAC tiriamas invazinis plėšrūnas — jau seniai yra mūsų faunos dalis ir medžioklės objektas. Jie platina pasiutligę, kirmėlines ir kitas ligas, kelia grėsmę paukščių lizdavietėms ir varliagyviams.
DJV atvejis primena, kad medžiotojų organizacijos visoje Europoje turi būti pasirengusios ne tik praktiniam darbui gamtoje, bet ir informacinei kovai — ginant tiesą apie medžioklės vaidmenį ekosistemų valdyme.