A. Adomavičius turėjo penkiolika avių, dabar liko keturiolika. Vyriškis pasakojo, kad vos praaušus ėmė loti šunys. Avys buvo nedideliame spygliuotos vielos aptvare prie pat namų, be to, buvo įjungtas elektrinis „piemuo“. Bet peršokti aptvarą vilkui – vieni niekai.
Kai išėjo į lauką, Aleksandras avių neišvydo. Pasirodo, jos persigandusios subėgo į daržinę. Bevaikščiodamas po sodybą vyriškis pamatė, kad pati didžiausia motininė avis yra įvirtusi į kūdrą. Visas gyvulio priekis buvo kruvinas. Vilkai apgraužė tik galvą ir kaklą. Ko gero, jiems tęsti puotą sutrukdė tai, kad avis įvirto į vandens telkinį, o jis gana gilus.
Dažniausiai vilkai pirma išplėšia vidurius, išdrasko, sugraužia kumpius, o šį kartą apdraskyta galva ir kaklas. Tad pagalvojau, ar tik nebus lūšies darbas, nes būtent ši plėšrūnė išdrasko kaklą. Prieš metus netoli esančios sodybos sode lūšis papjovė stirniną. Dar ankstesniais metais šalia plytinčiame miške lūšis nugalabijo stirną. Minėtųjų plėšrūnių dažnai mato „Kontaučių“ klubo medžiotojai.
Tačiau šį kartą kalbame apie vilkus, ir tų kalbų „Kontaučių“ klube vis daugėja. Praėjusį sezoną miške netoli A. Adomavičiaus sodybos trijose medžioklėse su varovais iš eilės buvo šaudoma į vilkus. Nebereikia nė vėliavėlių. Nėra ko stebėtis, kad vis dažniau sudraskomi kaimo gyventojų gyvuliai, nes pilkių daugėja.
Žiemos besniegės, tad ne taip paprasta vilkus aptikti. Asociacija „Baltijos vilkas“ visais būdais stengiasi, kad tik mažiau būtų patiesta šių plėšrūnų. Aplinkos ministerija vilkų sumedžiojimo skaičių riboja, nors kažkada už paguldytą pilkį net buvo mokama premija. Tikriausiai ne kiekvienas skaitytojas žino, jog prie nugalabyto gyvulio ar kokio kanopinio žvėries negalima tykoti vilkų. Toks Aplinkos ministerijos nutarimas. Leidžiama tik jei vilkas probleminis ir jam sumedžioti išduotas specialus leidimas.
Medžiotojai piktinasi ir tuo, kad būtina pateikti sumedžioto vilko iltį, o jei patelė – dar ir gimdą. Kaip medžiotojui ne veterinarui rasti gimdą? O išlupta iltis – tai sugadintas trofėjus.
Akivaizdžiai daroma taip, kad net neturėtum noro patiesti vilką. Aiškinama, jog nurodymas duodamas dėl kažkokių tyrimų.
Pakaks piktintis. Reikia gerai ištirti egzekucijos vietą. Vaikštau, tyrinėju pėdas. Geriau apžiūrėjęs įsitikinu, jog tai neabejotinai vilkų darbas. Pėdos matosi puikiai, nes jie avį vaikė, voliojo, draskė tokioje vietoje, kur paliktas pūdymas ir jokios žolės, tik žemė. Buvusi visa vilkų šeimyna. Nėra abejonės, kad tėvai mokė savo vaikus, tad egzekucija buvo ilga – pėdų pilna, išvoliota visa dirva.
Esu įsitikinęs, jog tokių įvykių vis daugės. Dažnai girdime vilkų kaukimą Dievo Krėslo masyve gretimame Telšių rajone. Kaimyninių medžioklės klubų plotuose taip pat pilkių yra. O lūšių irgi daugybę kartų mačiau. Stirnų toje pusėje beveik neliko. Jau negirdėti nė oželio „lojimo“.
Mes, medžiotojai, mokame už medžioklės plotus nemenką mokestį, tačiau plėšrūnai daro savo darbą. Lūšys net yra įtrauktos į Raudonąją knygą. Taip, atėjo metas, kai vilkai moko vaikus žudymo meno, tad panašių tragedijų vis daugės.
Plungės rajono medžiotojų ir žvejų draugijos pirmininko Sauliaus Vengalio nuomonė: „Vilkas pas mus tapo kaip Indijoje šventa karvė. Labai jau saugomas. Matyt, taip bus, kol atsitiks nelaimė – kai sudraskys kokį vaiką, grybautoją ar uogų rinkėją. Tada sakys, kur žiūri medžiotojai. Pagaliau, gal valstybės biudžete, kurį suneša mokesčių mokėtojai, pritrūks pinigų mokėti ūkininkams už vilkų padarytus nuostolius.“
