Vilkijos apylinkių miškuose – elnių vestuvių ritualai

Deivido Staponkaus nuotr.




Valstybinei miškų urėdijai pakvietus gyventojus vykti į miškus klausytis elnių tuoktuvių dainų, Vilkijos apylinkių miškuose per mėnesį apsilankė apie 170 susidomėjusiųjų šiais gyvūnais.

Grasina ir vilioja
Stebėti tauriųjų elnių leidomės į Vilkijos apylinkėse esantį Karalgirio–Padauguvos miško masyvą.

 

Elnių tuoktuvių dainos – tai garsus elnių patinų baubimas rujos metu, kuriuo jie grasina konkurentams ir vilioja pateles. „Jauno patino skleidžiamas garsas primena jaučio baubimą. Dėl to žmonės kartais painioja: sako, kad miške karvės mūkia“, – šypteli Valstybinės miškų urėdijos Kauno regioninio padalinio Padauguvos girininkijos girininkas Kęstutis Markevičius.

Šiuose miškuose gausu XX a. šeštajame dešimtmetyje iš Voronežo atvežtų tauriųjų elnių, taip pat lietuviškų tauriųjų elnių, kurie čia veisiasi maždaug nuo XVIII a. Maskuojamų spalvų drabužiais vilkintis, plunksna puoštą kepurę dėvintis girininkas mums, grupelei susirinkusiųjų, prieš žengiant į mišką praveda trumpą instruktažą. „Turime eiti labai tyliai, nedaryti staigių judesių, nekalbėti – nebent visai pašnibždomis. Elniai – labai baikštūs, jautrūs gyvūnai. Sakoma, jei miške krenta plaukas, šernas užuos, stirna pamatys, o elnias pajaus. Tiesa, rujos metu elnių patinai nebe taip budriai reaguoja į aplinką. Įsivaizduokite – meilei jie teturi pusantro mėnesio per metus – tiesiog pamiršta visa kita, – gamtos dėsnius aiškina girininkas. – Rujos metu patinus saugo patelės: jos aplinką stebi visada. Tą pusantro mėnesio, kol rujoja, elnias nesimaitina – užsiima vien meilės reikalais.“

Elgesys labai pasikeičia
Mums žengiant tarp medžių, ima lyti nesmarkus lietus. Kurį laiką miško keliukais, proskynų pakraščiais tyliai keliaujame, susirikiavę vorele. Praskrenda vanagas, kitur į keliuką išbėga ir sustingsta stirniukas. „Dabar ne pats palankiausias metas stebėti tokius baikščius gyvūnus kaip elniai: ką tik palijo. Dabar elniai įsitempę – jų dėmesį prikaustę nuo medžių kapsinčių lietaus lašų garsai. Reikia palaukti, kol vėjas nuo medžių nukrės lašus“, – paaiškina girininkas.

Po kurio laiko K.Markevičius prie lūpų priglaudžia plastikinį ragą – vilioklį, kuriuo išgaunamas garsas, panašus į elnio baubimą. Netrukus į šį garsą atsiliepia keli tauriųjų elnių patinai. „Mano išgirdę konkurentą“, – apgaulę atskleidžia K.Markevičius.

Rujos metu elnių elgesys labai pakinta. Iki jos taurieji elniai gyvena pasiskirstę pagal lytį: patelės su jaunikliais – viename būryje, patinai – atskirai. Patelių būriui vadovauja vyriausia elnė, auginanti jauniklį. „Ji visą laiką eina pirma ir jautriausiai žiūri – saugodama savo kūdikį, ji apsaugo ir visą bandą. O patinų grupėje pirmi eina jauni patinai, seniai – paskui, jie atsargesni. Patinai paprastai gyvena nedidelėmis grupelėmis, po 3–4 elnius. Rujos periodu pats stambiausias, stipriausias patinas, išbandęs jėgas su silpnesniais savo grupės patinais, ima žymėtis teritoriją: iškapsto duobes, trinasi į šakas, palieka aitrų šlapimo kvapą. Ir baubia: kuo stambesnis patinas – tuo jo balsas sodresnis, tuo daugiau patelių jis prisivilioja, – elnių elgesio taisykles pašnibždomis aiškina K.Markevičius. – Stipriausias grupės patinas rujos metu paprastai vedžiojasi, aptarnauja 6–8 pateles. Tačiau būna situacijų, kad jis vedžiojasi ir penkiolika. Jaunesni patinai bando pakovoti su stambiausiu, stipriausiu patinu, bet, vaizdžiai tariant, gauna per ausį ir grįžta į savo vietą. Tačiau ateis laikas, kai stambiausias patinas nusens, pralaimės jaunesniam ir pasitrauks į kuklesnę vietą. Tada jaunas patinas užims jo vietą.“

Miško proskynos tolumoje pasirodo dvi elnių patelės ir patinas – jį lengva atskirti iš galvą puošiančio ragų vainiko. Netrukus visi trys dingsta miško tankmėje. „Jau panos jį nusivedė atlikti reikalų“, – sako girininkas. Proskynoje vėl visiškai ramu.

Girdėjo penkis patinus
Nukeliaujame prie kitos proskynos. Temsta. K.Markevičius vėl viliokliu išpučia garsą, panašų į elnio baubimą. Vienoje pusėje nelabai skardžiai atsiliepia jaunas patinas. Kurį laiką, vis papūsdamas ragą, girininkas vilioja patiną arčiau mūsų – girdisi ne tik baubimas, bet ir medžio šakelių traškėjimas. „Daugiau vilioklio nebepūsiu – iš taip arti patinas gali suprasti „falšą“, – paaiškina girininkas. Kurį laiką stovime sustingę – laukiame, gal elnias prieis dar arčiau. Netrukus iš kitos pusės išgirstame jau pažįstamą baubimą – atsiliepia kitas elnias. Apima keistas jausmas – esame įsibrovėliai tarp vieno ir kito patino, tačiau jų nematome – tik girdime. K.Markevičius prisimena pažįstamo medkirčio pasakojimą, kai šis, ankstų rytą atvažiavęs į mišką ir pagal garsą suskaičiavęs penkis baubiančius elnius, pabijojo išlipti iš automobilio. Netrukus netoli mūsų buvę patinai pasitraukia – baubimas nutolsta.

„Atvažiuokite prieš saulei tekant – 5.30 val. reikėtų būti miške. Pasitikti saulėtekį miške nuostabu, o dar kai elniai dainuoja savo vestuvines dainas!“ – pakvietė girininkas. K.Markevičiaus kaklajuostę puošia sąsaga iš elnio rago rožės, tačiau jis pats beveik nebemedžioja. „Man kur kas maloniau matyti žvėrį augantį, jį užauginti, nei medžioti“, – prisipažįsta.

Seni medžioklės plotai
Spalio pirmosiomis dienomis elnių ruja baigiasi. „Kurį laiką patinai dar pavaikščios paskui pateles, o paskui gyvens kaip įprasta – atskirai. Birželio mėnesį elnių patelės atsives elniukų“, – sako K.Markevičius, prižiūrintis Valstybinės miškų urėdijos Karalgirio profesionaliosios medžioklės plotus. Pašnekovo žodžiais, šie plotai – medžiotojų rojus: „Gėrio turime daug: per 300 tauriųjų elnių, 24 briedžius, turime stirnų, taip pat vilkų ir lūšių po šeimyną. Džiaugiamės vilkų šeimyna: žalos aplinkiniams gyventojams jie nedaro, o paliegusius, sergančius, sužeistus žvėris ir valkataujančius naminius gyvūnus sunaikina.“ Girininkas pabrėžia, kad medžioklės metu leidžiama nušauti tiek tauriųjų elnių ir kitų gyvūnų, kiek nepadarytų žalos jų populiacijoms.

Karalgirio–Padauguvos miškas, užimantis 5 tūkst. ha ploto, yra didžiausias miško masyvas Kauno rajone. „Nuo pat Žygimanto Augusto laikų čia buvo medžioklės plotai. Čia medžiodavo ir Raudondvario dvaro savininkas grafas Tiškevičius, kuriam priklausė šie miškai. Tarpukariu čia medžiodavo gamtininkas Tadas Ivanauskas – čia buvo įkurta ir veikė Taisyklingos medžioklės ir žūklės draugija, atvažiuodavo pamedžioti ir prezidentas Antanas Smetona, ministrai. Čia organizuodami medžiokles, mes tęsiame senas, amžius skaičiuojančias tradicijas“, – įsitikinęs K.Markevičius.


Šaltinis

Autorė Vaida Milkova

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *