Švarus ir nevagia vištų

Romualdo Barausko nuotr.




Barsukai yra vieni nekenksmingiausių Lietuvos medžiojamųjų gyvūnų – didelės žalos nedaro, tiesiog gyvena savo urvuose, uostinėja medžioklės bokštelius, neretai pievoje prikasa duobučių, bet tai niekis, palyginti su šernais. Be to, atrodo labai simpatiškai! Barsukai neturi blogo „smulkiojo plėšrūno“ vardo kaip mangutai ir lapės.

Pastarieji paprastai medžiojami dėl kailio ir ribojant populiaciją (ir lapės, ir mangutai platina niežus, o pastarieji dar invaziniai), tačiau barsukai nepatenka nė į vieną šių kategorijų.

 

Jei kas nors nežinojo, barsukai priklauso kiauninių šeimai, o iš viso barsukų gentyje yra keturios rūšys. Įdomu, kad anksčiau Indonezijoje ir Filipinuose gyvenantys kvapieji barsukai (lot. Mydaus) laikyti kiauninių šeimos atstovais, bet paaiškėjo, kad jie artimesni skunsų, o ne barsukų giminaičiai.

Kai kuriose šalyse barsukai laikomi dideliu kenkėju ir didele problema, o kitur jie saugomi ir medžiojami tik gavus specialų leidimą. Lietuvoje 2002 metais barsukų populiaciją sudarė maždaug 2689 individai, 2003 metais – 2621, 2004 metais – 2404, o paskui barsukų pradėjo daugėti – 2006 metais jau 3697, 2011 – 6162, o 2014 metais – 8152. Kasmet barsukų daugiau ir sumedžiojama: 2005 metais sumedžioti tik 22, o 2013 metais jau 309. Deja, naujesnių duomenų LMŽD svetainėje nėra.

Visiškai dramatiška situacija Didžiojoje Britanijoje. Šios šalies teritorija apie keturis kartus didesnė nei Lietuvos, bet barsukų populiacija – apie 250 000. Kasmet keliuose Didžiojoje Britanijoje žūsta apie 50 000 barsukų. Valstybiniu lygiu veikia programa barsukų žalai mažinti. Barsukai rausia pievas, gadina daržus, net išverčia vaismedžius, kad gautų obuolių ir vyšnių. Barsukai gadina golfo aikštes ir taip prirausia urvų, kad kartais į juos įvirsta žemės ūkio technika. Taip pat šie gyvūnai gadina kelių infrastruktūrą, rausia urvus po gyvenamaisiais namais ir t. t. Be to, barsukai laikomi galvijų pasiutligės rezervuaru, ir Didžiojoje Britanijoje veikia barsukų medžioklės programa, skirta šios ligos plitimui mažinti.

Pagrindinė mintis turbūt tokia – ko per daug, tas nesveika. Lietuvoje su barsukais sugyvename gana draugiškai ir bent kol kas vieni kitiems netrukdome. Medžioklės apimtis minimali – barsukus paprastai medžiojame dėl kaukolės trofėjaus, kailio ir taukų. Nors mėsa skani ir valgoma, neturime tradicijos gaminti barsukienos troškinio, kuris Europoje labai populiarus. Vis dėlto didelė dalis medžiotojų barsukų apskritai nemedžioja.

Nors daugelis nepagalvoja, bet, panašiai kaip bebrus, barsukus kaip medžioklės produkciją galima labai plačiai ir įvairiai panaudoti. Kailis ne toks minkštas ir pūkuotas, kad iš jo būtų galima siūti kailinius, bet tai bus idealus kilimėlis prie lovos. Barsuko kaukolė – vertingas trofėjus, o taukai laikomi efektyvia natūralia gydymo priemone nuo įvairių ligų.

Barsukiena yra skanesnė nei bebriena, tačiau reikia būti atsargiam – prieš vartojant būtina atlikti trichineliozės tyrimus. Nors barsukas ir plėšrūnas, tai labai vertingas laimikis, kuris dažnai neįvertinamas. Logiška – kam valgyti barsuko mėsą, jeigu šaldiklyje yra briedienos? Vis dėlto kaip delikatesas barsukas gali užimti ypatingą vietą medžiotojo valgiaraštyje. Be to, jeigu jau barsuką sumedžiojote, kodėl jo nepanaudojus viso?


Šaltinis žurnalas „Medžioklė“
Parengė: LINDA DOMBROVSKA
Kopijuoti čia pateiktą turinį be mūsų sutikimo draudžiama!
Susijusios žymos
,

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *