Populiariausiame vokiškame žurnale apie medžioklę „Wild und Hund kartais būna rubrika „Anekdotai iš Austrijos“. Paprastai tai įdomūs, linksmi medžioklių nuotykiai. Tačiau 2012m. Nr. 5 (p. 27) išspausdintas piešinėlis – lėktuve oriai sėdintis ponas su teksasietiška skrybėle ir greta jo „pasodinti“ milžiniški šešiolikašakiai tauriojo elnio ragai – man kažką priminė…
Straipsnio, pavadinto „Teksasietiškas atsargumas“, autorius Dr. Erhardas C. Weberis gyveno Vienoje, buvo advokatas, medžiotojas, kaip rodo kryželis prie pavardės, jau miręs. Jis tikriausiai nesiryžo savo anekdoto paskelbti dar būdamas gyvas, neno rėjo sugadinti gerų santykių su savo pažįstamais – profesionaliais Vengrijos medžiotojais.
1985m. pabaigos arba 1986m. pradžios žurnale „Jaeger“ mačiau tų ragų nuotrauką su nuoroda, kad ragai svėrė net 17,8 kg. Daugiau apie juos niekur neteko girdėti, nebuvo jie nei įvertinti oficialiai, nei demonstruoti parodose.
Daugiau apie šį trofėjų stengėsi sužinoti ir straipsnio autorius, juk jis pats dažnai medžiodavo Vengrijoje, Lenti, tame pačiame medžioklės ūkyje, kur Teksaso milijonierius R. Mortonas Lee sumedžiojo tą įspūdingą elnią. Tačiau išgirdę bet kokį klausimą, menkiausią užuominą ta tema, vengrai iš karto nutildavo.
Autorius turėjo advokato kontorą dideliame pastate netoli Vienos Schwechat oro uosto, kurio pirmame aukšte esančioje jaukioje aludėje dažnai rinkdavosi medžiotojų kompanijos, keliaujančios į Vengriją, sukiojosi čia ir taksistas Peteris Haubenwallneris, turėjęs ilgą aštuonių vietų limuziną, pritaikomą ir tolimesnėms kelionėms. Kartais ir autorius bei jo kolegos naudodavosi „pono Peterio“ paslaugomis. Atsitiktinai nugirdęs vengrų kaimo Lenti pavadinimą, ponas Peteris pasigyrė gerai žinąs tą kaimą ir prie alaus bokalo papasakojo autoriui apie teksasiečio sumedžiotą elnią.
Taksi buvo užsakytas per JAV ambasadą Vienoje, laukė pono R- Mortonas Lee oro uoste. Ponas Peteris su klientu iš karto išvažiavo į Vengriją, į Lenti, kur amerikietis buvo užsisakęs medžioklę. Jau trečią dieną jis nušovė elnią didžiuliais ragais. Deramai atšventus šį laimėjimą ir nuvirus kaukolę, ragus iš karto pasvėrė. Svoris buvo įspūdingas – 17,8 kg.
Žinoma, pagal nustatytą tvarką, apmokėjimo už sumedžiojimą skaičiavimui, ragai sveriami praėjus 24 valandoms nuo kaukolės nuvirimo. Trofėjų aktyviai džiovinant per tą laiką buvo galima svorį bent kilogramu sumažinti. Tačiau iš anksto buvo aišku, kad įvertinus balais CIC (toks įvertinimas buvo privalomas), bus ne tik viršyta 210 balų – aukso medalio – riba, kai įkainis automatiškai didinamas 20 proc., bet bus viršyta ir 250 balų. Šiuo atveju trofėjus, kaip nacionalinė vertybė, lieka Vengrijoje. Autorius gauna tik trofėjaus kopiją, įvertinimo lapą ir medalį. Apmokėti už trofėjų nereikia, juo labiau tokia perspektyva amerikiečio nedomino.
Peteris papasakojo, kad amerikietis į salę, kur buvo susirinkę medžioklės ūkio vadovai, atsinešė popieriaus lapą, oficialų kainininką ir storą piniginę.
Suskaičiavęs sumedžiojimo kainą už visą trofėjaus svorį (1 / ,8 kg), jis pridėjo 20 proc. už aukso medalio vertės trofėjų, aštuonių medžioklės dienų organizavimo mokestį (faktiškai medžiojo tik tris), aštuonių dienų sau ir vairuotojui pirmos klasės lygio pragyvenimo mokestį, viską susumavo ir… atskaičiavo grynaisiais.
Paskaičiavus dabartiniais mūsų pinigais tai turėjo būti apie 200 000 Lt. Palyginimui: už „normalaus“ aukso medalio lygio elnio su-medžiojimą būtų ne daugiau kaip 30 000 Lt… Ar bereikia sakyti, kad tokie pinigai padarė reikiamą įspūdį tuometinės „socialistinės Vengrijos ne itin turtingiems profesionaliems medžiotojams…
Paklojęs krūvą pinigų, amerikietis pareiškė, kad nepageidauja jokių apmokėjimo kvitų, jokių įvertinimo lapų, paprašė grąžinti pasą ir leisti nedelsiant išvažiuoti. Suprantama, išsivežant trofėjų.
Autorius diskretiškai nutyli, tačiau netenka abejoti, kad amerikiečiui piniginės galėjo prireikti dar kartą, pervažiuojant sieną.
Atvažiavęs į oro uostą amerikietis dar kartą apstulbino poną Peterį, kai užuot pridavęs ragus į bagažą nusipirko tris PAN AM verslo klasės bilietus naktiniam skrydžiui į Niujorką ir dosniai atsiskaitęs už taksi paslaugas su trofėjumi ant peties nužingsniavo į svarbių asmenų laukimo salę.
Neabejoju, kad tuo metu šis trofėjus būtų buvęs ne tik Vengrijos, bet ir naujas tauriojo elnio pasaulio rekordas.
Žinoma, per trejetą mėnesių nuo sumedžiojimo, kai jau galima oficialiai galutinai įvertinti, svoris būtų šiek tiek sumažėjęs. Tačiau 1971m. Budapešto parodoje pripažinti pasaulio rekordu M. Schusteris 1970m. Vengrijoje (Lenti) sumedžioto elnio ragai svėrė tik 12,45 kg, 1981m. Plovdive pasaulio rekordu pripažinti ir įvertinti 261,25 balo CIC 1980m. sumedžioto elnio ragai svėrė 15,11 kg.
Šiandieninis pasaulio rekordas – 1988m. Bulgarijoje sumedžioto elnio ragai, įvertinti 273,6 balo CIC, sveria jau 16,2 kg. Maždaug iki tokio svorio galėjo nudžiūti ir teksasiečio trofėjus. Tačiau šie ragai taisyklingesni, gražesni, todėl už daugelį matavimo parametrų įvertinimas balais būtų didesnis nei bulgariško trofėjaus ir visai įmanoma, kad kaip tik šie ragai net ir dabar būtų pasaulio rekordu.
Literatūrinė šio „anekdoto“ forma tikrai elegantiška: taksistas prie alaus bokalo pasakoja pažįstamam medžiotojui įdomų nuotykį. Man vis tiek atrodo, kad anekdoto autorius ne tik girdėjo linksmą pasakojimą, bet ir pats buvo netoliese, viską pats matė, girdėjo ir galbūt net surežisavo. Tikriausiai neatsitiktinai jo profesija – advokatas. Apie jo dalyvavimą sufleruoja smulkiomis raidelėmis nurodyta šio įdomaus trofėjaus nuotraukos autorystė…
Post scriptum. „Wild und Hund“ (Nr. 8) radau vokišką austriško anekdoto papildymą: Axelis Braueris iš Heseno, ten pat 1985m. lapkričio mėnesį medžiojęs su draugais selekcinius elnius, matė šio įspūdingo trofėjaus nuotrauką. Jis pasidomėjo, kaip buvo įmanoma leisti tokį trofėjų be oficialaus įvertinimo išsivežti. Vengrų specialistai paaiškino, kad dėl išaugos iš kairiojo rago kamieno, nukreiptos atgal, taip pat dėl „negražios dešiniosios karūnos ragai buvo palaikyti nenormaliais, todėl neįvertinus leista išvežti.
Dabartinį Vengrijos rekordą – Jozefo Bleierio 1986m. Gemence sumedžioto tauriojo elnio ragus, įvertintus 270 balų CIC – teko matyti dar 1990m. Nitroje, 1996m. Budapešte. Jie irgi turi labai panašią išaugą. Šiandieninio pasaulio rekordo – Christo lvanovo Silistroje (Bulgarijoje) 1988m sumedžioto elnio ragų (demonstruoti 1992 m. medžioklės trofėjų parodoje Kaune) tikrai nepavadinsime nei normaliais, nei gražiais – dešinysis ragas visiškai išsigimėliškas.
Galime tik pridurti populiarią lietuvišką sentenciją – ko neįveikia pinigai, įveikia dideli pinigai…[divide style=”2″]
Autorius: Algimantas Kamičaitis
Šaltinis: „Medžiotojas ir medžioklė“ Nr.2(156)/2012
Kopijuoti ar kitaip platinti čia pateikta turinį be mūsų sutikimo draudžiama!