Praleisti ir pereiti į turinį Skip to sidebar Skip to footer

Remingtonų giminės dviejų šimtmečių kūrybinis rezultatas

Turinys:

Jungtinių Amerikos Valstijų kompanija, pastaruoju metu interneto svetainėse žinoma kaip „Remington Arms“, gaminanti populiarius ginklus, šaudmenis, medžioklės aprangą bei kitus sporto reikmenis, augo ir plėtojosi bemaž du šimtmečius. Prie to, žinoma, prisidėjo ne viena Remingtonų giminės asmenybė, kurie pasiektą kompanijos meistriškumą bei kūrybinę patirtį sėkmingai perdavinėjo iš kartos į kartą. Nors pirmieji Remingtonų giminės atstovai iš Jorkšyro grafystės (Anglija) į Šiaurės Amerikos žemyną atvyko dar 1627 m., tačiau daugiau nei pusantro šimtmečio žymesnė jų gamybinė arba visuomeninė veikla neužfiksuota.

1793 m. spalio 28 d. Safildo (Suffield) mieste gimė vienas iš garsios Senojo žemyno giminės palikuonių Elifaletas (Elip-halet) Remingtonas II. Kalvio Elifaleto ir Elizabetos Remingtonų šeimoje jis buvo antras sūnus, kuriam vieninteliam iš sutuoktiniams gimusių keturių vaikų pavyko išgyventi. Tėvo garbei pavadino jį Elifaletu II, kuris pagal senas giminės tradicijas sekė tėvo pėdomis ir tapo kalviu. XIX a. pr., kai sausumos keliais populiariausia žmonių susisiekimo priemonė buvo arklys arba žirgas, kalvio amatas buvo labai perspektyvus.

Kalviai, žinoma, ne tik arklius kaustė ir gamino žemės ūkio padargus. Dauguma gabesnių remontavo ginklus, o gerai išstudijavę jų veikimo principus bandė ir patys tokius pasigaminti. Šiais laikais šaunamasis ginklas, ypač žiauriomis Amerikos Laukinių Vakarų sąlygomis, buvo laikomas pagrindine priemone, padedančia išgyventi. Tokia namudinė gamyba tapo tiesiog neišvengiama, nes iš Europos atvežti šaunamieji ginklai buvo labai brangūs ir ne kiekvienas pajėgė tokį nusipirkti.

Juk pats šūvio principas nėra labai sudėtingas. Bet kam pakanka gebėjimų vamzdyje padegti parako dozę, kuri paprastai išmeta kulką arba šratus, tačiau būtina, kad tai įvyktų norimu laiku, nekiltų pavojus pačiam šauliui, o užtaisas tiksliai pasiektų norimą objektą. Štai čia ir prasideda tikrojo ginklakalio kūrybinė zona.

Europoje graižtviniai vamzdžiai gaminti jau XV a. pab., tačiau jie nebuvo labai populiarūs dėl vamzdį teršiančių dūminio parako bei švino savybių. Nepaisant to, iš Europos tam tikra dalis tokių graižtvinių šautuvų vis vien pasiekdavo Naująjį pasaulį, o juk su graižtviniu šautuvu šūvis vis dėlto buvo nepalyginti tolesnis ir tikslesnis. Nenuostabu, kad senasis kalvis nuolat svajojo ir siekė sukurti bei išplėtoti savo verslą tobulesnių graižtvinių ginklų gamyboje. Be to, ir jaunasis Elifaletas II tikėjo, kad sugebėtų pats pasidaryti gerokai tobulesnį šautuvą, negu tuo metu buvo galima nusipirkti Amerikoje.

Tuometinė Mohauko (Mohawk) upės slėnio, kur gyveno Remingtonų šeima, situacija buvo susieta su valdžios vykdoma politine ir karine ekspansija į Šiaurės vakarų teritorijas. Erio kanalo konstravimo darbai vyko tame take, kur stovėjo akmeninė Remingtonų kalvė. Dauguma šio regiono ūkininkų taip pat buvo labai darbštūs, žiemos metu užsiiminėdavo įvairiais papildomais amatais. Ypač kruopščiai jie gamino žemės ūkio reikmenis ne vien tik sau, bet ir pardavimui. Gabesni vyrai savo namų apsaugai dažnai pasigamindavo net šautuvus, nors kai kurie nusipirkdavo ir atvežtinius.

Populiari kalvystės paslauga buvo naudinga ne tik Remingtonų šeimai, bet ir kitų to regiono gyventojų ekonominiam suklestėjimui. Iki buvo pagrindinė sąlyga Remingtonų vyrams pradėti ginklų gamybos verslą. Be to, senojo Remingtono požiūris į namų sąlygomis gaminamų ginklų procesą buvo kūrybiškas. Važinėdamas po regiono teritoriją ir palaikydamas dalykinius ryšius su daugeliu tokių ginklakalių, jis domėjosi įvairiomis šaunamųjų vamzdžių gamybos technologijomis. Tėvas sūnui nuolat siųsdavo naujausią informaciją apie pažangesnes tokių ginklakalių idėjas. Daugelyje miestų jis supirkinėdavo išskirtinius šaunamųjų vamzdžių egzempliorius, kuriuos kartu su sūnumi kruopščiai išstudijuodavo. Gana dažnai ir pats Elifaletas II vykdavo į tokias kūrybines keliones.

Tuo metu šaunamųjų ginklų vamzdžiams gaminti pradėtas praktikuoti įkaitinto virbalo vyniojimo metodas. Plieninis virbalas apie centrinį strypą kaitinamas ir kalamas tol, kol metalas išsilydo į vientisą solidų cilindrą. Technologija iš esmės pakeitė vamzdžio atsparumą parako dujų plėšiamajai jėgai, o tai garantavo gerokai aštresnį šūvį. Be to, šūvio metu graižtvų įsukamai kulkai reikėjo atlaikyti itin galingą vamzdžio sienelių apkrovą.

1816 m., būdamas vos 23 metų, Elifaletas Remingtonas II pasigamino pirmąjį Amerikoje rankų darbo graižtvinį šautuvą. Pirmieji jo ginklai turėjo titnaginius degtuvus, kuriuos jaunasis meistras supirkdavo per tarpininkus iš kitų gamintojų. Naujojo tipo šautuvo techninės savybės ir galimybės Amerikos ginklų pasaulyje padarė esminę šios sferos revoliuciją. Ypač teigiamai E. Remingtono graižtvinį šautuvą įvertino sportininkai.

Šiais laikais Amerikoje populiariausia sporto šaka buvo šaudymas. Didžiosios Britanijos tradicijų pavyzdžiu regionuose buvo rengiamos kasmetinės šaudymo varžybos, kuriose su savo eksperimentiniu šautuvo modeliu dalyvavo ir jaunasis Elifaletas II. Nors varžybose prizmės vietos jaunuoliui iškovoti nepavyko, tačiau daugumos sportininkų dėmesį patraukė jo naujasis gaminys. Daug kas stengėsi jį apžiūrėti, ir visi įsitikino nepaprastu šio šautuvo lengvumu, apsodo grakštumu bei patogumu, o svarbiausia, šūvio tikslumu. Tokios patyrusių šaulių išvados, be abejonės, džiugino ir senąjį E. Remingtono II tėvą.

Po regioninių varžybų jaunajam Elifaletui pasipylė aibė užsakymų, kurių tuometinė jo manufaktūros lygio dirbtuvėlė jau nebepajėgė įvykdyti. Garsas apie varžybose matyto šautuvo kokybę sklido neįtikėtinai greitai, todėl netrukus dirbtuvėlės savininkas pasiryžo didinti gamybos apimtis ir įsteigti firmą „E. Remington and Sons“. Firma sėkmingai gyvavo iki pat steigėjo mirties – 1861 m., o atitinkamais laikotarpiais papildomai gamino ir kitas sportinio pobūdžio prekes, pvz., dviračius. Firmai klestėti neabejotinai buvo labai palankus ir istorinis laikotarpis, nes nuo pat 1800 m. šautuvas tapo nepaprastai populiarus tarp Amerikos šaulių. Standartinėje karių, kaubojų ir medžiotojų ginkluotėje jis buvo pagrindinis žudymo įrankis – netgi pavadintas „Vakarų užkariautoju“ („The Wining of the West“).

Kompanija plėtėsi ir tobulėjo, jos produkcija nuo vienetinių manufaktūros pavyzdžių pamažu išaugo iki serijinio firminio gaminio su pripažinimą pelniusiu „REMINGTON” ženklu lygio. Tam, žinoma, buvo palanki ir viso XIX a. pasaulinės technikos pažanga. Netrukus iš Anglijos pasiekė žinia, kad Europoje atrasta gyvsidabrio druska (1818 m.) užsiliepsnoja nuo nedidelio smūgio. Atradimas iš esmės pakeitė visą šūvio paleidimo spynos mechaninį principą, o stabilaus šovinio konstrukcija leido šioje srityje įdiegti serijinę standartinių šaudmenų gamybą. Juk Amerikoje po garsiojo 1871 m. Čikagos gaisro būtent ir gimė technikos gaminių standartizavimo idėja, kuri pradėta realiai įgyvendinti jau valstybiniu lygiu.

XIX a. vid. bedūmio parako išradimas (1846 m. C. F. Šionbainas, Šveicarija) amerikiečius itin sudomino. Dėl kompanijos organizuotų kryptingų eksperimentų buvo pasiekta ne ką prastesnių rezultatų negu pačioje Europoje. Juk jau esamus dalykus kur kas lengviau tobulinti negu ką nors naujo išrasti. Sakoma, kad buvo ir plagijavimo elementų, nes tik taip įmanoma kūrybiškai patobulinti kokį nors gaminį. Garsusis anglų fizikas ir matematikas Izaokas Niutonas (1643-1727) tokį veiksmą dažnai vadindavo „… stovėjimu ant milžinų pečių“. Kitaip tariant, jis teigė, kad didžiausius savo atradimus padarė remdamasis kitų pasiekimais.

1828 m. E. Remingtonas pradėjo plėsti savo veiklą – netoli Iliono (Niujorko valstija) 100 akrų plote atidarė naują šaunamųjų ginklų gamyklą. 1839 m. jo vyriausias sūnus Filo (Philo) įkūrė savo kompaniją, bet pavadinimas liko beveik toks pats „E. Remington & Son“, o 1845 m. kiti du sūnūs Samuelis su Elifaletas III į bendrą giminės verslą įtraukė dar vieną kompaniją išlaikydami pagrindinį „E. Remington & Sons“ pavadinimą. Jaunimo iniciatyva nuo 1846 m. Remingtonų kompanija ėmė gaminti itin didelius kiekius labai populiarių tobulos konstrukcijos pistoletų ir revolverių. Tokiai gamybai didžiulę įtaką turėjo tuo metu vykę dažni kariniai konfliktai Meksikos pasienyje, vėliau peraugę į Meksikos-Amerikos karą (1846-1848). Daug smulkių ginklų pareikalavo ir 1861-1865 m. pilietinis karas.

Tuo metu senoji Remingtonų giminės gamykla specializavosi tik rankų darbo graižtvinių vamzdžių tobulinime. Tai buvo aukščiausios klasės ir priimtinos kainos šautuvų vamzdžiai, kurie specialiai žymimi visų pripažintu „REMINGTON“ ženklu. Juos noriai užsakinėdavo netgi Europos ginklų firmos. Čia pat buvo konstruojamos bei tobulinamos ir naujojo tipo šautuvų spynos.

1886 m. kompanija bankrutavo, todėl teko ją reorganizuoti pakeičiant seną pavadinimą į „Remington Arms Co.,Inc.“. Tada kompanija vėl grįžo prie sportinių įvairaus kalibro graižtvinių, pneumatinių ir medžioklinių lygiavamzdžių šautuvų gamybos. Kartu su pagrindine ginklų produkcija imta gaminti ir rašomąsias mašinėles. 1888 m. Bridžporte (Bridgeport) dar įkūrė standartinių šaudmenų gamyklą „Union Metalic Cartrige Company“, kuri nuo 1912 m. vadinama „Remington UMC“, tačiau 1986 m. buvo uždaryta.

Pirmojo pasaulinio karo metu Remingtonų produkcija buvo tiekiama kai kurių sąjungininkų pajėgoms: 1916 m. „Berthier“ modelio karabinai Prancūzijai, 1914 m. „Enfield“ modelio karabinai Anglijai, o 1891 m. „Mosin-Nagant“ revolveriai carinės Rusijos imperijos karininkijai. Baigiantis karui žlugo ir pati Rusijos imperija, kurios vyriausybė sudavė itin žiaurų smūgį Remingtonų kompanijos finansinei būklei. Kariaujanti Rusija užsisakydavo didelius kiekius ginklų ir amunicijos, tačiau laiku sumokėti už prekes neturėjo galimybės. Toks delsimas dažnai buvo pateisinamas produkcijos defektų ieškojimu.

Galiausiai po 1917 m. revoliucijos Tarybų Rusijos vadovai galutinai nutraukė su Remingtonų visus kontraktus, ir šis liko su didžiulėmis gamyklomis, kurių veiklos nebuvo net už ką tinkamai finansuoti. Gerai, kad JAV Kongresas priėmė atitinkamus teisinius aktus, apsaugančius Remingtono kompaniją nuo galutinio žlugimo, suteikė atitinkamą finansinę paramą. Nenuostabu, kad didžiojo ekonominio sąstingio laikotarpiu kompanijai sekėsi gana neblogai: Remingtonas nusipirko Diupono korporaciją („DuPont Corporation“), užsiimančią parako savybių tobulinimu, vėliau dar įsigijo „Peters Cartrige Company“, kurios šoviniai su indeksu „R-P“ („Remington-Peters“) gaminami ir dabar. Tuo metu kompanijos pelną neblogai papildė žemės ūkio padargų ir netgi siuvimo mašinų gamyba.

1940 m. pasaulio politinė situacija Amerikai kėlė abejonių dėl amunicijos pakankamumo, todėl JAV Vyriausybė tikėjosi iš Remingtono, kad šis, prisijungdamas prie nacionalinės ekspansijos planų vykdymo, padės užpildyti šią spragą. Padedant „DuPont’o“ Remingtonas atidarė dvi galingas „Lake City Arsenai“ ir „Denver Ordnance“ amunicijos gamyklas, o vėliau pastatė dar tris tokias, kurios priklausė JAV administracijai. Remingtonui buvo pavesta prižiūrėti visų šių gamyklų veiklą.

Antrojo pasaulinio karo metu kompanija pagal kontraktus tiekė ginklus keletui JAV sąjungininkių, šiek tiek ir Tarybų Sąjungai. Kartu su kitais ginklais šiuo metu Remingtonas Pentagono vadovybei pristatė įžymų „žaibiško veikimo“ M 1903 A3 „Springfield“ modelio karabiną. „Žaibiško veikimo“ sąvoka – tai galimybė ginklą lengvai ir greitai paruošti kovinei parengčiai. Beje, 1957 m. buvo pagamintas ir dešimt milijoninis šautuvas — „Premier“ modelio pusautomatis.

1962 m. kompanija vėl įdiegė kitą „žaibiško veikimo“ snaiperio paskirties („bolt – action sniper rifle“) modelį „M 700“, kurio pagrindu buvo sukurti ir kiti snaiperiniai variantai („Remington 700 BDL „Remington 700 PSS“ policijos reikmėms, o karinių agentūrų operatyvinei veiklai skirtas karabinas „Remington 700 P“). Modelis „M 24 SWS“, pripažintas geriausiu visų laikų kariško snaiperio modeliu, esantis oficialioje NATO ginkluotėje, taip pat sukurtas „Remington 700“ pagrindu.

1993 m. Remingtonas „DuPont’o“ korporaciją pardavė investicinei kompanijai „Clayton Dubilier & Rices“ (CD&R), o 2007 m. liepos mėn. privati nešališka firma „Cer-berus Capital Management“ nupirko pačią „Remington Arms Co., Inc.“ už 370 mln. dolerių, įskaitant 252 mln. dolerių turimų skolų paketą. Taip nutiko dėl to, kad Remingtonas turėjo milijonus dolerių skolų ir nedeklaravo pelno už 2003-2005 metus. Tų pačių metų gruodį kompaniją dar perpirko graižtvinių ginklų gamintojas „Marlin Firearms“.

Galiausiai po 2009 m. spalio mėn. Remingtono karinės produkcijos gamybos valdymą perėmė JAV Pažangios ginkluotės korporacija („Advanced Armament Corporation“). Jai buvo patikėtas valstybinės svarbos tikslas – išsaugoti ir tęsti visą „Remington Arms“ kompanijos dviejų šimtmečių istoriją bei kūrybinę patirtį. Nepaisant kompanijos pastarojo laikotarpio savininkų kaitos ir jos skaudžių praradimų nuostabi amerikiečių seniausioji graižtvinių ginklų produkcija ir toliau pelnytai puošiama patraukliu „REMINGTON“ firminiu ženklu.

[divide style=”2″]

Autorius: Donatas Žuolys
Šaltinis: Žurnalas „Medžiotojas ir medžioklė”

Kopijuoti ar kitaip platinti čia pateikta turinį be mūsų sutikimo draudžiama!

Užsiprenumeruokite žurnalą „Medžiotojas ir medžioklė”

Įvertinkite straipsnį

Įvertinimas: 0 / 5. Balsavo: 0

Būkite pirmas ir įvertinkite šį straipsnį!

Palikti komentarą

Kaip prišaudyti priedėlį?

Žiūrėti apžvalgą