Paradoksas: kol kalbama apie šaudyklų trūkumą, veikiančios uždarinėjamos

Šalyje, kuri penkti metai gyvena potencialios karinės grėsmės kaimynystėje ir viešai kalba apie pasirengimo, šaudymo įgūdžių bei naujos šaudyklų infrastruktūros būtinybę, susiklostė sunkiai paaiškinama situacija: jau veikiančios šaudyklos priverčiamos stabdyti veiklą, o naujoms gauti leidimą trunka metus ar net ilgiau.

Lietuvoje formaliai trūksta šaudyklų – tai pripažįsta tiek institucijos, tiek pati šaudymo bei medžioklės bendruomenė. Tačiau praktikoje vyksta priešingas procesas. Vienas iš ryškiausių pavyzdžių – keliolika metų veikusi UAB „Medžiotojų Sostinė“ šaudykla, kurios veiklą šiemet sustabdė Aplinkos apsaugos departamentas (AAD).

Veikusi keliolika metų šaudykla – sustabdyta

Šaudyklos savininkas Vidas Silvestravičius socialiniame tinkle „Facebook“ ironiškai konstatavo verslo pabaigą:

„Finita la commedia – šiandien gavome atsakymą iš AAD, kad sprendimas nutraukti šaudyklos veiklą lieka nepakeistas. Toks įstatymas. Dar nurodo, kad Aplinkos ministerija inicijavo šio įstatymo keitimą, kad kitiems taip nebūtų, kaip nutiko mums, įstatymas įsigaliojo tik šiemet, stengiasi dėl žmonių šaunuoliai. (…) P. S. Gal kas kokių laisvų darbo vietų turite man ir Jovitai?“

Formali veiklos sustabdymo priežastis – neatliktas Poveikio aplinkai vertinimas (PAV). Tačiau, kaip pažymi pats savininkas, šio vertinimo šaudyklai neprireikė visą jos gyvavimo laikotarpį – keliolika metų. Reikalavimas atsirado tik įsigaliojus naujam įstatymui 2026 m. sausio 12 d.

Pasak V. Silvestravičiaus, didžiausia problema – ne pats vertinimo reikalavimas, o tai, kad įstatymas nenumato jokių alternatyvų ar pereinamojo laikotarpio. Veikla turi būti stabdoma nedelsiant, nepaliekant net kelių dienų PAV procedūrai atlikti:

„Šių metų sausio 12 dieną įsigaliojo naujas įstatymas, nepaliekantis kito varianto, kaip tik nutraukti mūsų įmonės veiklą. Politikai dabar jau patys suprato, kokį kirvį įdavė į rankas AAD, netgi dabar po mūsų skundo iniciavo to įstatymo pakeitimą, ir, matyt, jis bus pakeistas, tačiau mūsų tai nebegelbsti, nes liksime uždaryti…“

Saugumo kontekstas, kurio sunku nepastebėti

Šis atvejis ypač atkreipė dėmesį dėl savo konteksto. Anot žiniasklaidos pranešimų, šaudykloje ne tik sėkmingai vyko veikla bei buvo suplanuotas Lietuvos čempionatas – ji buvo sudariusi sutartį su Krašto apsaugos ministerija. Šioje šaudykloje, naudojant dronų skrydžius imituojančią įrangą, buvo mokoma kovoti su bepiločiais orlaiviais – t. y. su grėsme, kuri pastaruoju metu Lietuvos danguje tampa beveik kasdienybe.

Todėl susidaro paradoksali situacija: vienu metu valstybė kalba apie pasirengimo ir gynybinių įgūdžių svarbą, o kitu – administracinėmis priemonėmis sustabdo šią veiklą vykdžiusią šaudyklą.

Klausimas – ne tik dėl šaudyklų

V. Silvestravičius atkreipia dėmesį, kad problema platesnė nei vienos šaudyklos likimas. Pasak jo, pagal tokią patį principą veiklos sustabdymo reikalavimas gali būti pritaikytas ir kitiems ūkio subjektams, kurie kada nors plėtė savo veiklą ar statinius:

„Yra nemažai įmonių Lietuvoje, kurios to vertinimo neturi. Pavyzdžiui, koks nors ūkininkas kažkada pasistatė fermą, ir jam tuo metu nebuvo prievolės darytis tą vertinimą, tačiau dabar pasistato kokią nors siloso saugyklę, išsiplečia statinių plotą, ir ta prievolė jau atsiranda, nors jis pats apie tai gali nieko nežinoti…“

Pasak verslininko, jo įmonė dėl veiklos sustabdymo kreipėsi į Seimo kontrolierių, taip pat planuoja kreiptis į teismą. Tačiau, kol vyksta procedūros, šaudykla nebeveikia, o tai reiškia finansinius įsipareigojimus klientams, darbuotojų atleidimą ir tiesiogines verslo netektis.

Naujoms šaudykloms – metų metus trunkantys leidimai

Kita to paties paradokso pusė – sunkumai, su kuriais susiduria norš atidaryti naujas šaudyklas. Viešojoje erdvėje ne kartą minimas Stirbių kaime kuriamos privačios šaudyklos atvejis, kur, kaip teigia su projektu susiję asmenys, leidimo nepavyksta gauti jau daugiau nei dvejus metus.

Pasak projekto iniciatorių, į šaudyklą jau investuota daugiau nei 2 mln. eurų asmeninių lėšų, o įvairios komisijos, tarnybos ir inspekcijos procedūras tęsia metai iš metų. Platesnę problemą viešojoje erdvėje yra komentavę ir kiti šia tema besidomintys asmenys. Vienas jų, Aurimas Mockus, situaciją apibūdino kandžiai:

„Labiausiai mane neramina tai, kad jau penktus metus gyvename kaimynystėje su dviem potencialą grėsmę Lietuvai keliančiomis valstybėmis, o mūsų valdžiažmogiai vis dar nesugeba rasti būdų išduoti leidimų naujoms privačioms šaudykloms. Maža to – dabartinė valdžia dar ir pradėjo uždarinėti tas, kurios jau seniai veikė.“

Lieka neatsakytas klausimas

Ši situacija atskleidžia esminį neatitikimą tarp deklaruojamų tikslų ir realios praktikos. Valstybinės institucijos ir politikai viešai pripažįsta, kad Lietuvai trūksta šaudyklų, o gynybinių įgūdžių ugdymas yra svarbus nacionalinio saugumo klausimas. Tačiau praktikoje administracinės procedūros veikia priešinga kryptimi – veikianti infrastruktūra stabdoma, o nauja kuriasi sunkiai.

Pačios institucijos iš dalies pripažįsta problemą: Aplinkos ministerija, sulaukusi skundo, inicijavo įstatymo pakeitimą, kad ateityje panašių situacijų išvengtų. Tačiau, kaip rodo šis atvejis, jau veiklą sustabdžiusiems verslams toks pakeitimas gali atėti per vėlai. Telieka klausimas, kaip ateityje suderinti aplinkosaugos reikalavimus su valstybės deklaruojamais saugumo ir pasirengimo tikslais – kad būtų išvengta situacijų, kai vienos institucijos darbas paneigia kitų keliamus tikslus.