P. Poderskis. Sustabdyti biurokratijos destrukcijos spiralę

Penkiolika metų Kėdainių raj., Maleikonių kaime, veikė šaudykla. Su policijos leidimu, šaudymo lėkštelėmis ir tūtelėmis, lankytojais, šventėmis, kariuomenės, savanorių mokymais ir naujausia veikla – suprasti, kaip greičiausiai neutralizuoti priešo dronus.

Tačiau šiandien jos veikla sustabdyta, mat prieš penkiolika metų niekas neatliko poveikio aplinkai vertinimo (PAV), kuris tuomet, pagal galiojusią įstatymo redakciją, šaudyklai net nebuvo aiškiai privalomas – tą dar 2022 m. patvirtino Regionų administracinis teismas.

Klausimas, kuris turėtų rūpėti ne tik šaudyklos savininkams: kaip mes čia atsidūrėme?

Atsakymas paprastas ir nelabai patogus. Vienas kaimynas – pavienis pilietis, kurio motyvai gali būti įvairūs – pradėjo rašyti skundus. Aplinkos apsaugos departamentui, Nacionaliniam visuomenės sveikatos centrui, Seimo Aplinkos apsaugos komitetui, Aplinkos ministerijai, policijai, Valstybinei teritorijų planavimo ir statybos inspekcijai, Saugomų teritorijų direkcijai.

Jam tai kainavo kelias valandas ir – metaforiškai – kelis pašto ženklus, institucijoms – šimtus darbo valandų, kelias dešimtis patikrinimų, dešimtis tarpinstitucinių užklausų. Verslui – egzistavimą.

Ir čia svarbiausia detalė – kiekviena institucija elgėsi teisėtai: gavusios skundą, jos privalo reaguoti, užklausą – atsakyti. O pagal įstatymą nustačiusios, kad neatliktas PAV, – automatiškai stabdyti veiklą. Beje, ši nuostata jau keičiama būtent dėl to, kad gimdo absurdiškas pasekmes, bet kol kas dar galioja. Tad sistema, kuri turėjo apsaugoti aplinką, suveikė kaip imuninis atsakas, pradėjęs pulti savo paties organizmą. Atskiri veiksmai logiški. Bendras rezultatas – savidestrukcija.

Šią situaciją būtų galima laikyti paviene nesėkme, bet ji kartojasi visoje Lietuvoje ir tik retai pasiekia viešumą. O jei ir pasiekia, tai tik per pasipiktinimo prodiuserius iš žiniasklaidos, vograujančius apie baisių kapitalistų skriaudžiamus žmones ir nieko nesužiūrinčią Aplinkos ministeriją arba, jeigu skundėjas pasiekia tikslą, – apie visagalius biurokratus, žudančius garbingą verslą.

Anglų kalboje šis reiškinys turi pavadinimą – not in my back yard, akronimu NIMBY (liet. ne mano kieme), o lietuvių kalboje vis dar ieškome žodžio paplitusiam reiškiniui. Nors pačiam reiškiniui turime labai patogią dirvą: daug institucijų su plačiomis kompetencijomis, imperatyvias nuostatas, neleidžiančias vertinti proporcingumo.

Skundas, koks bebūtų jo motyvas, eina per institucijas ir, kuo toliau, tuo daugiau svorio įgyja. 

Nėra ginčo, kad aplinkos teršimas – reali problema, o PAV procedūros turi prasmę ir valstybė privalo reaguoti į pažeidimus. Klausimas, kaip kalibruoti tą reakciją, nes šiandien mūsų atsakymas yra neproporcingas. Kai stabdomas penkiolika metų veikiantis verslas už procedūrinį dokumentą, kuris nebuvo aiškiai privalomas, kartu neegzistuojant tiesioginei realiai grėsmei, tai jau ne aplinkos apsauga, o biurokratinio aparato klaida.

Dilema, mat Aplinkos ministerija visuomenės akyse tarsi turi būti mirtinai griežta bet kokiems pažeidėjams ir kartu visuomenė nori stiprios ekonomikos bei skalsaus ir dosnaus biudžeto. Bet realizuoti ir suderinti tai sudėtinga. Šaudykla laukuose niekam nekliuvo, kol aplink neatsirado prabangių sodybų. Šiandien gauname ir skundų dėl žemės ūkio veiklos kaime, nes ten atsikraustė miestiečių, nors nieko bendro tai su aplinkosaugos pažeidimais neturi.

Kas iš to laimi? Aplinka? Tarša nesumažėjo, visuomenė prarado krašto apsaugai svarbų objektą. Vadinasi, vieno žmogaus teisės buvo apgintos prieš bendruomenę, verslą ir krašto apsaugą. Kas čia turėtų būti aktyviai ginama, paliksiu spręsti skaitytojams. 

Ką konkrečiai būtų galima padaryti? Mano pasiūlymai diskusijai tokie. Pirma – įstatymo pataisos, jog veikla automatiškai stabdoma tik tada, kai yra realus, tiesioginis ir reikšmingas neigiamas poveikis aplinkai arba grėsmė žmonių sveikatai. Kitu atveju – duodamas terminas PAV atlikti. Šios pataisos jau ruošiamos ir turi būti priimtos greitai.

Antra – skundo teikėjo skin in the game (liet. asmeninės rizikos prisiėmimas). Civilinėse bylose pralaimėjusi pusė dengia teisines išlaidas, o skundų institucijoms teikėjai – nieko. Nors, jei jie akivaizdžiai piktnaudžiauja – iš 10 skundų 9 nepagrįsti – jiems turi būti įmanoma priskirti dalį patikrinimo kaštų. Tai pažabotų pramoginį skundų rašymą ir nepaliestų pagrįstų pareiškėjų.

Trečia – institucijų koordinavimas. Šiandien vieną objektą vienu metu gali tikrinti septynios institucijos ir nė viena nežinoti, ką daro kitos. Skundui priskyrus atsakingą instituciją sumažėtų ir verslo našta, ir erdvės piktnaudžiavimui. Tam nereikia naujų institucijų, galime panaudoti technologijas. Pavyzdžiui, Valstybės duomenų agentūra galėtų sukurtų įrankį institucijoms matyti, gal skundą jau nagrinėja kolegos. Vien tai leistų koordinuoti darbą, o sudėtingais atvejais dirbti komandoje, ne atskirai.

Laisva ir veikianti ekonomika reikalauja ne mažiau, o protingos valstybės, kuri žino, kada veikti, o kada – pripažinti, kad ja bandoma naudotis, skiriančios pažeidimą nuo procedūros. Ir jei toliau nekursime mechanizmų institucijoms atpažinti, kada jos naudojamos kaip įrankis kaimynų ginčams, ir toliau kartosime tą patį scenarijų – skirsis tik adresai.

Įžvalgos autorius – Povilas Poderskis, Aplinkos ministerijos kancleris.