Skip to content Skip to sidebar Skip to footer

Medžiotojo dienos, Dzūkijoje, rugpjūčio mėnesį

Kiekvienas metų mėnuo savotiškai žavus, žmogui atneša vis skirtingus jausmus, džiaugsmus ir gamtos dovanas. Rugpjūtis – paskutinis vasaros mėnuo. Vanduo ežeruose ir upeliuose dar šiltas, drąsiai galima maudytis, stebėjome meteoritų lietų, tačiau gamtoje spalvos jau blankios. Bene svarbiausia mėnesio šventė – Šv. Mergelės Marijos Dangun ėmimo šventė, arba liaudiškai Žolinė.

Šis pavadinimas glaudžiai susijęs su žolynais, žolėmis. Trumpai tariant Žolinė yra padėkos už derlių šventė, o dėkojama Motinai Žemei, deivei Žemynai. Ūkininkai šiai šventei visada padarydavo alaus iš šviežio derliaus, buvo kepama pirma duona apeiginiu būdu, t.y. duonos paplotėliai buvo mėtomi iš rankų į rankas virš ugnies kol iškepdavo. Merginos nusipindavo po 9 vainikus iš skirtingų augalų, jie po to buvo saugojami garbingiausioje gryčios vietoje, kad apgintų namus nuo piktų dvasių, ligų, gaisrų. Buvo manoma, kad jeigu savo rankose šią dieną neturite žolynų, tai vietoj jų jums velnias savo uodegą įkiš.

Iki šiol galioja nuostata, kad bitininkai iki žolinių turi paruošti bičių lizdus žiemai, juos apžiūrėti, išvalyti, iki reikiamo dydžio sumažinti. Tačiau bitės dabar nuobodžiauja ir kai kurios šeimos badauja, netgi iš grikių negalėjo nešti medaus, nes uždžiuvo jų žiedai.

Pirmą rugpjūčio savaitę, po pievas savarankiškai jau vaikšto gandrų jaunikliai. Jie nuo tėvų skiriasi tik snapo, kojų ir sparnų spalva. Gandras vienas iš pirmųjų pradeda keliauti link žiemaviečių, tačiau tradiciškai gandrų palydomis laikoma rugpjūčio 24-oji, Šv. Baltramiejaus diena. Vaikščiodamas gandras visada atrodo susirūpinęs ir alkanas, o štai gervių vaikščiojimas visada užburia, jos visada vaikšto kaip tikros aukštuomenės damos, iš lėto, koja už kojos, visada tave pasveikins ir palydės sutrimituodamos.

Dėl vyraujančių karštų orų stirnų ruja buvo blanki. Kokia čia meilė, kai prakaitas bėga ir nėra kuo kvėpuoti. Gerieji stirninai jau baigė rujoti, tai vienur tai kitur dar matosi trečiais – ketvirtais ragais jaunas stirnų pateles besivaikantys stirninai. Tai normalu. Vėliau rujoja jaunos, antrų metų, stirnų patelės. Tačiau jaunikliai gims laiku, viską sulygina latentinis laikotarpis. Visur dabar jau dūksta visų gyvūnų jaunikliai, tie kurie išgyveno sunkią vaikystę, dabar paauglystės metas, kai norisi viską pamatyti, pažinti, o jai pavyks – išgyventi.

Lapiukai ir mangutukai labai smalsūs, šerniukai jau pakeitė spalvą, iš dryžuotų tapo rudais, vilkiukai mokosi medžioklės meno, todėl pastoviai girdime naminių gyvulių augintojų skundus apie papjautas avis ar ožkas. Tai vilkų jaunimui puiki mokomoji medžiaga: ko čia lakstyti paskui stirnas, šernus ar elnius, jei čia pat ganosi riebus, tingus ir skanus maistas. Fantastika, taip karta iš kartos vis didėja vilkų noras medžioti naminius gyvūnus (įgytas refleksas). Išmokti gerai medžioti – sudėtingas procesas, tik 50 proc. vilkiukų tai pavyksta.

Šeimininkės jau nurovė ir supynė į pynes svogūnus ir česnakus, krenta pernokusios šilauogės, šypsosi raudonos bruknės, šakos linksta nuo putinų ir šermukšnių uogų, gliaudenasi riešutai, tik baravykai Dzūkijoje vėluoja. Pirmąsias baravykų pintines prisirinko žemaičiai. Alytaus rajone pirmas gausus baravykų augimas prasidėjo apie rugpjūčio 10 d., Punios šile, visur kitur dygimas nedrąsus, lyg baravykai kažko bijotų…

Eidamas Varčios miško keliuku pastebiu kukutį, kuris labai rimtu veidu maklinėjo po miško pievelę. Tai labai gražus ir įdomus paukštis, įrašytas į Lietuvos raudonąją knygą. Strazdo dydžio, ilgu snapu, pakeliamu kuoduku, maitinasi grynai vabalais ir jų lervomis, lizdus suka uoksuose, inkiluose. Spalvų gama ir ryškumas užburia, panašius spalvų „šokius“ turi tik bitininkas, tulžys, gal dar volungė. Tačiau… Visada Lietuvis sakydavo, rimtas paukštis į savo lizdą nekakoja. Čia viskas atvirkščiai, paukštis rimtas, o pakakoja ir sėdi patenkintas. Kvapas fantastinis, tačiau šilta ir jauku, jauniklių nenori valgyti net kiaunės, nebent mirtų iš bado. Negano to, jei jūs pabandysite akimi žvilgtelėti į uoksą ar inkilą, jūsų akytę užlipins iš užpakaliuko taikliai paleista lipni ir kvepianti krūvelė, taip paukštis ginasi.

Medžioklės srityje, kaip visada. Kartais atrodo, kad medžioklės klausimai yra patys svarbiausi mūsų valstybėje, gerai, kad Seimas dar atostogauja. Į rujos vietas renkasi tauriųjų elnių ir briedžių patinai. Baltarusijos pasienyje gyvenantys briedžiai, savo žiemos ganyklas ir rujos vietas turi Lietuvos teritorijoje. Pastačius neperžengiamą tvorą (koncertiną) jų migracijos keliai, žiemos ganyklos ir rujos vietos turės keistis. Tai turės neigiamos įtakos populiacijų struktūrai, psichologiniam klimatui ir medžioklės rezultatams.

Tauriųjų elnių patinai jau užsiima savo teritorijas, ruošiasi metų įvykiui, tai aiškiai matyti pagal aptrintus ir aplaužytus krūmus ir jaunus medelius, tačiau baubimo dar nesigirdi, nors pirmąja duobę (vieta, kur tauriųjų elnių patinai sisioja, voliojasi, žodžiu kvėpinasi) Varčios miške aptikau rugpjūčio 16 d.. Šernai nenukultuose javuose, naktimis, stengiasi prikimšti skrandžius grūdų, o barsukai ir mangutai viską šlamščia nesustodami, nes reikia priaugti svorio žiemos miegui.

Ūkininkai skaičiuoja laukinių gyvūnų padarytus nuostolius, kuriuos turi padengti medžiotojai. Tai abejotinas įpareigojimas. Važiuoju pamiškėmis, beveik visur dirbamos žemės plotai glaudžiasi prie pat miško sienos , niekur nepalikta natūralių pievučių ar šiaip maitinimosi vietų. Taigi, vardan pelno, iš laukinės gyvūnijos atimame paskutines maitinimosi vietas, o iš medžiotojų reikalaujame, kad jie apmokėtų už šių gyvūnų maitinimąsi, kažkaip nėra logikos, juk gyvūnai valstybės, be to turi svarbią socialinę reikšmę.

Džiugu tai, kad medžiotojų bendruomenės tapo atviresnės, daugiau dalyvauja įvairiose šventėse ir renginiuose, populiarina medžioklės kultūrą ir griauna „ekoteroristų“ kuriamą mitą, kad medžiotojai vien mėsininkai ir girtuokliai. Štai, rugsėjo 2 d., Alytaus medžiotojų klubas “Kalesnykai”, prezidentas Svajūnas Adžgauskas, kartu su vietos bendruomene “Venciūnų sodiečiai” suorganizavo šventę – sporto varžybas, o medžiotojų klubas “Varčia”, prezidentas Jonas Baliukonis, buvo Armonikierių šventės rėmėjai Alovės seniūnijoje, kur šventės dalyvius vaišino sriuba, supažindino su Varčios miške gyvenančiais gyvūnais. Tai puikūs pavyzdžiai.

Dabar galima medžioti briedžių, tauriųjų elnių ir stirnų patinus, šernus bebrus, kiaunes, šeškus, lapes, mangutus, ondatras, nutrijas, kovus, varnas, didžiąsias antis, rudgalves krykles, klykuoles ir kanadines audines. Primenu, kad visi paukščiai, nuo š. m. balandžio 1 d., medžiojami tik metaliniais (švino ar jo junginių neturinčiais) šratais. Net ornitologams labai sunku atskirti skrendančius, medžiojamos rudgalvės ir draudžiamos medžioti dryžgalvės, kryklių jauniklius, taigi gal geriau jau jos tegu sau skraido…

Įvertinkite straipsnį

Įvertinimas: 4.3 / 5. Balsavo: 20

Būkite pirmas ir įvertinkite šį straipsnį!

Komentuoti

This Pop-up Is Included in the Theme
Best Choice for Creatives
Purchase Now