Praleisti ir pereiti į turinį Skip to sidebar Skip to footer

Medžioklinės šunininkystės tvarka ir tradicijos

Nuo žilos senovės Lietuvoje ir visame pasaulyje medžioklių metu buvo naudojami šunys. Ilgus šimtmečius buvo stengiamasi atrinkti ar išvesti medžioklei tinkamiausias veisles, jas išsaugoti ir išgryninti, taip sukuriant specializuotas medžioklinių šunų veisles, standartizuoti ir sertifikuoti, pildant medžioklinių šunų veislių kilmės knygas bei šunų šeimininkams išduodant jų išrašus – kilmės liudijimus. Toks ilgametis, kryptingas medžiotojų darbas davė vaisių: šiandien didžiausios tarptautinės kinologinės organizacijos -Tarptautinės kinologų federacijos (Federation Cynologiąue Internationale – FCI), įkurtos 1911 metais, pripažįstamų ir standartizuotų šunų veislių registre iš 343 jame esančių šunų veislių, 176 yra medžioklinės ar neseniai buvusios medžioklinės. Jei pažvelgtume plačiau ir pridėtume pasaulyje egzistuojančias, bet FCI dar nepripažintas ar iš dalies pripažįstamas šunų veisles, tai skaičiai būtų dar įdomesni: iš pasaulyje egzistuojančių apie 400 šunų veislių, medžioklinėmis galima laikyti 230 šunų veislių! Lietuvos šunų veislių knygoje, pildomoje FCI narės, Lietuvos kinologų draugijos (LKD), yra užregistruota per 80 medžioklinių šunų veislių.

Praėjusio amžiaus septintojo dešimtmečio viduryje, lygiuojantis į pagrindinių pasaulinių kinologinių organizacijų ir valstybių patirtį, o gal ir tuomet viskam Lietuvoje vadovavusios TSRS Medžiotojų ir žvejų sąjungos nurodymu, kryptingai tvarkyti Lietuvos medžioklinę šunininkystę ėmėsi Lietuvos TSR Medžiotojų ir žvejų draugija (LMŽD). Medžiokliniai šunys būdavo registruojami, jiems išduodami kilmės liudijimai ir (ar) registracijos talonai, vykdoma kasmetinė medžioklinių veislių šunų apskaita, jų kiekio bei įvertinimų statistika, pildomos jų kilmės knygos. Suprantama, kad kiekvienas geras šeimininkas privalo žinoti, ko ir kiek turi savo žinioje. Be to, jis turi
rūpintis ir savo turto kokybės gerinimu, todėl manau, kad būtent dėl to Medžioklės Lietuvos Respublikos teritorijoje Taisyklėse (MT) bemaž prieš pusę amžiaus atsirado reikalavimas medžioti tik su grynaveisliais medžiokliniais šunimis, įregistruotais LMŽD bei medžioklėje turėti šuns kilmės liudijimą ar jo registracijos taloną. Jei neklystu, dar prieš tai medžiokliniai šunys būdavo įrašomi ir į medžiotojo bilietą. Tokia buvo ilgametė, nusistovėjusi, galima teigti – tradicinė medžioklinių šunų naudojimo medžioklių Lietuvoje metu tvarka. Prie jos buvome įpratę, visiems ši tvarka tiko, todėl visa kinologinė (medžiotojų, šunininkų, šunininkystės ekspertų ir kt.) bendruomenė buvo lengvai šokiruota, kai LMŽD 2013 metų lapkričio mėnesį pasiūlė Aplinkos ministerijai tokį MT pakeitimo projektą su, mano nuomone, keistoku požiūriu į savo pačių beveik pusę amžiaus puoselėtą medžioklinę šunininkystę:

3. (LMŽD siūlomas pakeitimas)
Išbraukiu:
3.1. 10.2.3 punkte žodžius „grynaveislius medžioklinius”;
10.2.3. grynaveislius medžioklinius šunis, plėšriuosius paukščius, žirgus;.

3.2. 11.1 punkte:
3.2.1. žodžius „medžiokliniais” ir „medžiokliniai”…

[sociallocker id=”25470″]

7. (LMŽD siūlomas pakeitimas)
Pripažįstu netekusiu galios 16.5 punktą.
16.5. medžioklinio šuns kilmės liudijimą arba registracijos taloną ar kitą dokumentą, liudijantį šuns kilmę ar įregistravimą medžioklinių šunų registraciją vykdančioje organizacijoje, jeigu medžiojama su medžiokliniu šunimi.;

8. (LMŽD siūlomas pakeitimas)
Išdėstau 24.4 punktą taip:
24.4. patikrinti prieš medžioklę, ar visų medžioklėje dalyvėm jaučių šunų savininkai turi šunų dokumentus, nurodytus Medžioklės taisyklių 16.5 punkte, parodyti šiuos šunis visiems medžioklėje dalyvaujantiems medžiotojams;
parodyti visiems medžioklėje dalyvaujantiems medžiotojams šunis, kurie bus naudojami medžioklėje;.

Ir taip toliau, visuose MT punktuose, kuriuose minima medžioklinė šunininkystė, paliekant tik žodį „šunis“r Iš LMŽD atsakingų asmenų išgirstas šių pakeitimų motyvas buto toks, jog drastiški MT pakeitimai siūlomi tik dėl to, kad „medžioklinio šuns dokumento turėjimo medžioklėje reikalavimas yra perteklinis, sudarantis medžiotojams daug nepatogumų…”, neįtikino, tad mes, LKD ir jos medžioklinės šunininkystės klubų atstovai, protestavome prieš tokius MT pakeitimus, rašėme raštus AM, bet taip pavyko „išgelbėti” tik žodį „medžioklinis”. (Kam įdomu plačiau paskaityti apie vėliau visgi padarytų MT pakeitimų metamorfozes, jas plačiai ir, dabar manau, pernelyg emocingai aprašiau „Medžiotojo ir medžioklės” 2014 metų 2-ajame numeryje.)

Nesiimsiu vertinti ar svarstyti, kas jau yra ar dar bus padaryta su Lietuvos medžiokline šunininkyste šiais, galiojančiais, MT pakeitimais. Ar tai bus žingsnis pirmyn, ar du žingsniai atgal į medžioklės tradicijų, medžiojant tik su grynaveisliais medžiokliniais šunimis, išsaugojimą ir puoselėjimą, numatytą LMŽD įstatuose. Tik laikas įvertins ir parodys tikruosius rezultatus ir pasekmes, bet, turėdamas truputį žinių ir praktikos, norėčiau papasakoti, kas vyksta ir kas keičiasi medžioklinėje šunininkystėje pas artimiausius mūsų kaimynus, 50 metų buvusius bendrame „lageryje” bei gyvenusius pagal tas pačias taisykles, kaip dabar pas juos reglamentuojama medžioklė su medžiokliniais šunimis.

Pradėsiu nuo daugiausiai iš „Baltijos sesių” per nepriklausomybės laikotarpį pasiekusių ir toliausiai pažengusių estų.

Estijoje, tuoj po nepriklausomybės atkūrimo, Estijos Medžiotojų ir žvejų draugija (EMŽD) atsisakė šunininkystės tvarkymo ir perdavė medžioklinės šunininkystės duomenų bazę bei kilmės dokumentų tvarkymą ką tik įsikūrusiai Estijos kinologų organizacijai – Kennelliit (EK), o medžioklinė šunininkystė Estijoje, jos renginiai beveik 10-čiai metų „numirė”. Matyt, Estijos medžiotojai tikėjosi, kad EK už juos dirbs, rengs medžioklinių šunų bandymus, parodas ir kt., deja, taip neatsitiko, nes tuometė EK neturėjo tam nei specialistų, nei patirties. Tik vėliau pradėjo kurtis medžioklinių šunų veislių klubai, o paskutiniuoju metu aktyviai veikia savarankiškas, nepriklausomas nuo EMŽD, Estijos medžioklinių šunų klubas Estijos Kennelliit sudėtyje. Būtent šio klubo vadovų ir aktyvo pastangomis naujajame Estijos medžioklės įstatyme, priimtame 2013 m. balandžio 25 d. ir Estijos Medžioklės taisyklėse (priimtose 2013 m. gegužės 28 d.) aiškiai ir konkrečiai, o kai kur gal kiek savitai, išdėstyta, kas yra medžioklinis šuo, ką, kada ir kaip galima su juo medžioti. Tam skirtas 29-asis Įstatymo straipsnis, kurį norisi trumpai apžvelgti, nes Lietuvos Respublikos Medžioklės įstatyme svarbiai sudėtinei medžioklės daliai – medžioklinei šunininkystei -kažkodėl vietos neatsirado. Gal tai rodo, kad, priimant šį įstatymą Lietuvoje nebuvo stiprios kinologinės organizacijos, kuriai turėjo rūpėti medžioklinės šunininkystės reglamentavimas?
Taigi, Estijos medžioklės įstatymo (EMĮ) 29 straipsnio 1 dalis nustato, kad medžioklėje gali būti naudojamas medžioklinis šuo, turintis medžioklinio šuns pasą ar kitą dokumentą, patvirtinantį medžioklinio šuns veislę. Šuo būtinai turi būti pažymėtas mikroschema arba tatuiruote. Medžioklinio šuns pasą privalu turėti medžioklės su medžiokliniu šunimi metu.

2-ojoje šio straipsnio dalyje nustatyta, kad šunų veislių, kurias leidžiama naudoti medžioklėse, sąrašą nustato Estijos aplinkos ministras Medžioklės taisyklėse. Medžioklinių šunų pasus išduoda ir jų apskaitą vykdo Aplinkos apsaugos departamentas arba juridinis asmuo, šio įstatymo 1 dalies 10 straipsnio nustatyta tvarka sudaręs sutartį su Aplinkos ministerija. (Mūsų atveju, tokią sutartį yra sudaręs Estijos medžioklinių šunų klubas.) Tai nustatyta 3-oje straipsnio dalyje.

5-oji straipsnio dalis reglamentuoja, ką galima daryti su medžiokliniais šunimis ne medžioklės periodo metu. Tai: 1) naudoti medžioklinius šunis ieškant sužeistų, žuvusių, ar kelių transporto įvykių metu sužalotų medžiojamųjų gyvūnų; 2) leisti medžioklės plotų naudotojų nustatytoje vietoje sekti žvėris jų nesumedžiojant (mokytis) nuo rugsėjo 1 iki 30 dienos; 3) testuoti (rengti bandymus ar varžybas) ir mokyti medžioklinius šunis turint Aplinkos apsaugos departamento leidimą žemės savininko ar medžioklės plotų naudotojo pasiūlytu laiku ir vietose.

Estijos Medžioklės taisyklėse (EMT), jau 2-ame straipsnyje, rašoma, kad medžioklių metu leidžiama naudoti tik medžioklinių šunų veisles išvardintas EK patvirtintame sąraše, laikantis Medžioklės įstatymo ir EMT nuostatų. 3-ame straipsnyje, reglamentuojančiame paukščių medžioklę, konkrečiai ir aiškiai nurodyta, su kokiomis paukščių medžioklei skirtomis medžioklinių šunų veislių grupėmis, pagal FCI veislių klasifikaciją ir kokiais terminais galima naudoti medžioklinius šunis. Beveik visuose punktuose pabrėžiama, kad su 6 grupės šunimis (skalikais) paukščių medžioti negalima, o slankas, kurapkas ir kormoranus (?!) galima medžioti tik su 7 (paukštiniai šunys) ir 8 (retriveriai, išbaidymo ir vandens šunys) FCI grupių šunimis. Reglamentuojant smulkiųjų gyvūnų (ypač plėšrūnų) medžioklę (4 str.) aiškiai apibrėžtas jų medžioklių urvuose, naudojant medžioklinius šunis, terminas – tik nuo spalio 1 dienos iki sezono pabaigos. Ta pati medžioklių su medžiokliniais šunimis data (spalio 1 d.), nustatyta ir kitoms, smulkiosios medžiojamosios faunos rūšims (audinėms, kiaunėms, šeškams, kiškiams ir kt.). Išimtis daroma tik bebrams, kuriuos su 3 ir 4 FCI grupių šunimis (terjerais ir taksais) leidžiama medžioti nuo rugpjūčio 1 dienos, o kur daroma žymi žala, pagal atskirus leidimus – ištisus metus.

Įdomi išimtis padaryta kiškiams, kurios galima medžioti tik su 3, 4, 6 ir 10 (kurtai) FCI grupių šunimis.

Stambiųjų medžiojamųjų gyvūnų medžiokles apibrėžiantis 5-asis EMT straipsnis irgi beveik visuose punktuose nepamiršta paminėti medžioklinių šunų jose svarbos, bet irgi riboja šunų dalyvavimą šiose medžioklėse, tik nuo spalio 1 dienos, nors kai kurių iš jų medžioklė būna prasidėjusi anksčiau – rugsėjo 1 ar 15 dieną (elniai, briedžiai), o šernai medžiojami visus metus, bet su šunimis -tik nuo spalio 1 d. Kiek įdomiau (tačiau beveik suprantamai, žinant, kad estai turi nacionalinį pasididžiavimą – estų skalikų veislę) atrodo 6 FCI grupės medžioklinių šunų atstovų (skalikų) ūgio, panaudojant juos kanopinių žvėrių medžioklėse apribojimas (ne daugiau nei 52 cm.). Ko gero, tokiu (kažkiek ir prievartiniu) būdu, kolegos Estijos medžiotojai ir kinologai, šiose medžioklėse nutarė labiau populiarinti savo nacionalinę veislę, nes būtent estų skalikų veislės standarte nurodyto ūgio viršutinė riba yra 52 centimetrai, nesižavint gerokai aukštesniais lietuvių, rusų ar kt. skalikais. Mums neįprastas (gal net keistokas) gali atrodyti ir leidimas stirnų medžioklėse naudoti tik terjerus ir taksus (3, 4 FCI grupės), bet visumoje, negalima nesižavėti dideliu bei nuosekliu dėmesiu, rodomu medžioklinei šunininkystei norminiuose, medžiokles Estijoje reglamentuojančiuose dokumentuose, nenutolstant nuo buvusių (nusistovėjusių) ilgamečių medžioklių su medžiokliniais šunimis tradicijų.

Pas artimesnius mūsų kaimynus, „braliukus” latvius, medžioklių tvarką su medžiokliniais šunimis Latvijoje nustatantys dokumentai kiek mažiau dėmesio skiria medžioklinei šunininkystei. Taip yra galbūt dėl to, kad gyvendami arčiau mūsų, jie daugiau „nusižiūrėjo”, o gal tai veikia ir dažni mūsų medžioklinės šunininkystės žinovų apsilankymai bei kinologų mokymai, rengiami Latvijoje. Spręsti nesiimsiu, bet istorinis faktas lieka tai, kad Latvijos medžioklinės šunininkystės entuziastai, dar praėjusio amžiaus paskutiniojo dešimtmečio pradžioje, atsisakę Latvijos medžiotojų ir žvejų draugijos (LvMŽD) globos, įkūrė Latvijos medžiotojų kinologinį susivienijimą (Latvijas mednieku kinologiska apvienija -LMKA), kuris gyvuoja ir sėkmingai savarankiškai dirba iki šiol. Visgi, kitaip nei mūsų Medžioklės įstatyme, kuriame medžioklinė šunininkystė neminima visiškai (be ekspertų kinologų rengimo), Latvijos Medžioklės įstatyme (LvMĮ) ji paminėta net kelis kartus, pažymint, kad „medžiojamieji gyvūnai, turint atitinkamus leidimus, gali būti naudojami medžioklinių šunų mokymui “ ir, kad „Ministrų kabinetas nustato medžioklinių veislių šunų žymėjimo ir jų panaudojimo medžioklėse tvarką”. Latvijos Medžioklės taisyklėse (LvMT) irgi nedaugžodžiaujama medžioklinės šunininkystės klausimais, tačiau yra atskiras VII skyrius – Medžioklinių šunų naudojimas medžioklėse, kurio p. 74 nustato, kad „Medžioti leidžiama tik su grynaveisliais medžiokliniais šunimis, kurie yra registruoti ir vakcinuoti, pagal įstatymuose ir kituose šunų registravimo ir laikymo tvarką nustatančius teisės aktus”. LvMT 75 punkte nurodoma, kad „asmuo medžioklėje naudojantis medžioklėje grynaveislį medžioklinį šunį, turi turėti šuns veislę ir jo vakcinaciją patvirtinančius dokumentus”. Kituose trijuose šio skyriaus punktuose paminėtas, bet nekonkretizuotas kai kurių medžioklinių šunų veislių panaudojimas kanopinių žvėrių medžioklėje tik rasti sužeistus žvėris, galimybė medžiojant su urviniais medžiokliniais šunimis atkasti ir po to sutvarkyti atkastus urvus bei šuns šeimininko prievolė laikytis Gyvūnų gerovės įstatymo ir kitų teisės aktų, medžiojant su medžiokliniu šunimi.

Kažkur „tarp eilučių”, dar teko pastebėti, kad Latvijoje stambiųjų medžiojamųjų gyvūnų medžioklėse medžiokliniai šunys naudojami nuo spalio 1 d. iki kovo 31 d., o medžiojant šernus, kurių medžioklė leidžiama visus metus – iki sausio 31d. bei dar tai, kad Latvijoje naudojamuose Medžioklės lapuose yra grafa, į kurią privaloma įrašyti medžioklėje dalyvaujančių medžioklinių šunų veisles ir jų skaičių. Be to, Latvijos MKA kolegos kinologai sakė, kad neturi oficialiai patvirtinto medžioklinių šunų veislių sąrašo, kurį ruošiasi sudaryti ir skubiai pasitvirtinti, kad niekas, be jų žinios ir pritarimo (kaip nutiko Lietuvoje) nepakeistų LvMT bei ilgamečių, nusistovėjusių medžioklių tik su medžioklinių veislių šunimis tradicijų, kad nebūtų leista medžioti su kiemsargiais, koviniais ar kitų
medžioklėms neskirtų veislių šunimis, kaip dabar yra pas jų artimiausius kaimynus lietuvius, kurie kažkodėl įkyriai ir jiems siūlo įsiteisinti šią, jiems nesuprantamą, nuostatą. Priminsiu, kad Lietuvos kinologų draugija sudarė ir patvirtino Medžioklinių šunų veislių sąrašą, 2013 m. pabaigoje, o viešai jis buvo paskelbtas žurnalo „Medžiotojas ir medžioklė” 2014 metų 5 numeryje.

Jei dar trumpai žvilgtelsime į rytinius kaimynus, baltarusius, su kuriais buvome kartu ir medžiojome ne tik nesenoje „sąjungoje”, bet ir Didžiojoje Kunigaikštystėje, pamatysime, kad tvirta jų „batios” ranka jaučiama ir Baltarusijos Medžioklės ūkio tvarkymo ir medžioklės taisyklėse (BMT), kurias jis savo įsaku ir patvirtino. Kadangi tai labai didelės apimties ir išsamus dokumentas, pasakysiu tik tiek, kad Baltarusijos miškų ūkio ministerija (BMŪM), kuriai yra patikėta tvarkyti Baltarusijos medžioklės ūkį, 2014 m. gegužės 26 d. nutarimu patvirtino Medžioklinės šunininkystės organizavimo ir vykdymo, medžioklinių šunų (ir plėšriųjų paukščių) registravimo, eksterjero ir darbinių savybių vertinimo taisykles. Jų 6 ir 7 punktai nurodo, kad Baltarusijos Medžiotojų ir žvejų draugijoje, kuriai BMŪM delegavo medžioklinės šunininkystės tvarkymo funkcijas, privaloma registruoti medžioklinius šunis, priskirtus vienai medžioklinių šunų veislių, įrašytų BMT 9 priede, medžioklinių šunų grupių ir veislių sąraše, kuriame, suklasifikuotame pagal FCI standartus, yra įrašyta 30 veislių. Be to, taisyklėse numatyta, kad kitų veislių šunys gali būti įrašyti į sąrašą tik tada, jei FCI pripažįstamuose šių veislių standartuose yra įrašyta, kad veislės išvestos būtent medžioklei.

Medžioklės Baltarusijos Respublikoje metu medžioklinio šuns registracijos kortelė yra privalomas dokumentas, jei medžiojama su medžiokliniu šunimi. Dar vienas įdomus reikalavimas, kad nepaisant to, ar šuo yra pažymėtas mikroschema, ar tatuiruote, kortelėje būtinai turi būti ir spalvota šuns fotografija.

Taigi gerbiami kolegos, tokios yra artimiausių mūsų kaimynų medžioklių su medžiokliniais šunimis nustatytos tvarkos ir tradicijos. Suprantama, kad skaitant daugeliui jūsų kils klausimas, kodėl aprašiau ne Lenkijos, Vokietijos ar Švedijos medžioklinės šunininkystės tvarką. Pirmiausia dėl to, jog esu giliai įsitikinęs, kad tose šalyse ir jų taisyklėse egzistuojantis galimas liberalumas dar gerokai per ankstyvas mūsų medžiotojams ir kinologams. Antra – aprašytų šalių medžioklinę šunininkystę ir ją reglamentuojančius dokumentus aš žymiai geriau žinau. Be to, manau, kad bent minimalios tvarkos medžioklinėje šunininkystėje nebuvimas gali tai, kas joje buvo padaryta per pusę amžiaus, sugražinti į buvusią, pirmykštę būseną. Nenoriu sutikti su tuo, kad medžioklinio šuns registraciją ir (ar) savalaikę vakcinaciją patvirtinančio dokumento turėjimas medžioklėje ypatingai apsunkintų tvarkingus mūsų medžiotojus. Todėl siūlau visiems besidomintiems medžiokline šunininkyste, o ypač tiems, kurie turi įtakos medžioklinės šunininkystės tvarkos Lietuvoje nustatymui, gerai pagalvoti, kodėl mūsų kaimynams tokių taisyklių vis dar reikia, o mums, gudragalviams lietuviams, kažkodėl staiga ir netikėtai nebereikia?

Kaip atsilieps Lietuvos medžioklinei šunininkystei ir jos raidai dabartinių mūsų MT nuostatos, pagal kurias galima medžioti su kokiu nori šunimi neturint medžioklėje jokių jo dokumentų, pamatysime ir įvertinsime netolimoje ateityje. Tik labai bijau, kad neatsakingai, neapgalvotai kopijuodami ir importuodami senas ir gilias medžioklės tradicijas turinčių šalių tvarką, prieš jas pačias neapsijuoktume, todėl ir rašau… [/sociallocker]

Šaltinis: Žurnalas “Medžiotojas ir medžioklė” Nr. 2 (174)/2015
Autorius: Gediminas Žiūkas

Kopijuoti ar kitaip platinti čia pateiktą turinį be mūsų su tikimo DRAUDŽIAMA!

Įvertinkite straipsnį

Įvertinimas: 1 / 5. Balsavo: 1

Būkite pirmas ir įvertinkite šį straipsnį!

Palikti komentarą

Kaip prišaudyti priedėlį?

Žiūrėti apžvalgą