Rugsėjo 25 dieną Lenkijos Mazovijos vaivadijoje, Boguty–Pianki savivaldybėje, oficialiai atidaryta nauja sportinė šaudykla. Tačiau sportas – tik viena šio objekto paskirčių. Šaudykla taip pat bus naudojama karių, uniformuotų klasių moksleivių ir vietos gyventojų mokymui saugiai bei atsakingai naudotis ginklais.
Informaciją apie šaudyklos atidarymą, renginį ir jame išsakytas pagrindines mintis pateikė Vidas Silvestravičius. Papildomi faktai bei statistiniai duomenys straipsniui patikrinti remiantis oficialiais Lenkijos prezidento kanceliarijos ir Lenkijos gynybos ministerijos šaltiniais.
Investicijos vertė – daugiau kaip 8 mln. zlotų, arba maždaug 1,8 mln. eurų. Šaudykloje įrengtos šešios šaudymo vietos, o treniruotis galima 7–100 metrų distancijose. Projekte dalyvavo Boguty–Pianki savivaldybė, Ostrowo apskritis ir Mazovijos vaivadija.
Svarbu ir tai, kokio politinio dėmesio sulaukė naujasis objektas. Jo atidaryme dalyvavo Lenkijos prezidentas Karolis Nawrockis, karo veteranai, ministrai, Lenkijos kariuomenės karininkai ir generolai, vietos bei regiono valdžios atstovai.
„Pats ginklas saugumo nesuteikia“
Prezidentas K. Nawrockis į Boguty–Pianki atvyko netrukus po kelionės į Niujorką, kur dalyvavo 81-ojoje Jungtinių Tautų Generalinės Asamblėjos sesijoje. Atidarymo kalboje jis saugumo temą susiejo ne tik su tarptautine politika ir kariuomene, bet ir su vietos bendruomenėmis.
Jo teigimu, tarptautinio saugumo problemų neįmanoma išspręsti vien dialogu – valstybės privalo turėti ir realius atgrasymo pajėgumus, saugančius jų laisvę, suverenitetą bei nepriklausomybę.
Prezidentas iš esmės išskyrė tris valstybės saugumo lygmenis.
Pirmasis – geopolitinis ir tarptautinis: diplomatija, sąjungininkai bei valstybės veikla tarptautinėje erdvėje.
Antrasis – karinis: ginkluotosios pajėgos, gynybos pramonė, karinė technika ir uniformuotosios tarnybos.
Trečiasis – vietos bendruomenių pasirengimas.
Būtent šiame lygmenyje prezidentas mato ir šaudyklų reikšmę. Jo teigimu, savivaldybės ir apskritys turi galvoti ne tik apie kelius, pastatus ar gyvenamąją aplinką, bet ir apie bendruomenių pasirengimą bei bendrą valstybės saugumą.
K. Nawrockis padėkojo Mazovijos vaivadijai, Ostrowo apskričiai ir Boguty–Pianki savivaldybei už finansines pastangas įgyvendinant maždaug 8 mln. zlotų kainavusį projektą. Dalis investicijos buvo finansuojama naudojantis ankstesnės programos „Polski Ład“ galimybėmis. Prezidentas išreiškė viltį, kad ateityje panašūs objektai galės būti statomi ir kitose Lenkijos savivaldybėse bei apskrityse.
Tačiau bene svarbiausia jo kalbos mintis buvo labai paprasta:
„Pats ginklas saugumo nesuteikia. Saugumą suteikia tik apmokytas ir atsakingas žmogus, mokantis juo naudotis.“
Ir čia slypi visa šaudyklų infrastruktūros prasmė.
Gali valstybėje būti šimtai tūkstančių legaliai laikomų ginklų, tačiau jeigu jų savininkai neturi kur reguliariai treniruotis, vien ginklo turėjimas šalies gynybinio pasirengimo savaime nepadidina.
Boguty–Pianki šaudykla todėl numatyta ne vien sportininkams. Ja naudosis vietiniai kariniai daliniai, uniformuotų klasių mokiniai ir vietos gyventojai. Prezidentas tai tiesiogiai siejo su praktinių ginklo naudojimo įgūdžių įgijimu ir platesniu visuomenės pasirengimu valstybės saugumui.
Lenkijos prezidentas ragina diskutuoti apie civilių ginklus
Dar viena politiškai reikšminga K. Nawrockio kalbos dalis – civilinių gyventojų galimybės turėti šaunamųjų ginklų.
Prezidentas paragino Lenkijoje pradėti viešą diskusiją apie, jo žodžiais, „atsakingą prieigą prie ginklų“.
Jis palygino du skirtingus modelius – JAV, kur teisė turėti ginklą įtvirtinta Konstitucijoje, ir Europos Sąjungą, kur civilinių ginklų reguliavimas gerokai griežtesnis.
K. Nawrockio kalboje nurodyta, kad Lenkijoje ginklą turi ir juo naudotis moka maždaug 1 proc. gyventojų. Prezidentas taip pat sakė pats priklausantis šiai grupei ir praėjęs oficialią leidimo procedūrą.
Jo pateiktais skaičiais, Čekijoje ir Austrijoje ši dalis siekia apie 3–5 proc., o Suomijoje ir Šveicarijoje – apie 30 proc. Šiuos skaičius reikėtų vertinti kaip prezidento kalboje pateiktą palyginimą, nes skirtingose valstybėse ginklų turėjimo statistika skaičiuojama nevienodai.
Tačiau pati politinė žinutė aiški – Lenkijoje civilinis šaudymas vis dažniau vertinamas ne tik kaip sportas ar laisvalaikis, bet ir kaip viena visuomenės atsparumo dalių.
405 naujos šaudyklos ir tai nėra vien prezidento kalbos.
Lenkijos Gynybos ministerija programą „Strzelnica w Powiecie“ – „Šaudykla apskrityje“ – įgyvendina nuo 2019 metų. Jos ištakos siekia dar 2018-uosius, taigi programa pradėta gerokai prieš Rusijos plataus masto invaziją į Ukrainą.
Pirminė idėja buvo valstybės lėšomis prisidėti prie savivaldybių statomų ar renovuojamų klasikinių šaudyklų. Vėliau programa išsiplėtė – pradėtos finansuoti ir virtualios bei pneumatinės šaudyklos.
Oficialiame Lenkijos Gynybos ministerijos atsakyme parlamentui nurodoma, kad 2019–2024 m. pagal programą atsirado 405 šaudyklos:
| Metai | Virtualios | Pneumatinės | Klasikinės | Iš viso |
| 2020 | – | – | 2 | 2 |
| 2021 | 43 | 2 | 1 | 46 |
| 2022 | 95 | 8 | 1 | 104 |
| 2023 | 150 | 12 | 1 | 163 |
| 2024 | 82 | 6 | 2 | 90 |
| Iš viso | 370 | 28 | 7 | 405 |
Taigi vien 2024 metais tinklas pasipildė dar 90 objektų. Oficialiais duomenimis, iš viso įrengta 370 virtualių, 28 pneumatinės ir septynios klasikinės šaudyklos.
Dar svarbiau – programa nesibaigia.
Lenkijos Gynybos ministerija buvo numačiusi 2026–2028 m. jai skirti maždaug po 30 mln. zlotų kasmet, o naujesniuose ministerijos atsakymuose nurodoma, kad 30 mln. zlotų metinis finansavimas planuojamas ir ilgesniam laikotarpiui.
Šaudyklų naudotojais nuo pat pradžių buvo numatyti ne tik civiliai sportininkai, bet ir jaunimas, gynybinės organizacijos, kariškiai bei kitų uniformuotųjų tarnybų pareigūnai.
Po 2022 metų Rusijos invazijos į Ukrainą šios infrastruktūros reikšmė Lenkijos viešojoje politikoje tapo dar akivaizdesnė.
O kas tuo metu vyksta Lietuvoje?
Čia vaizdas visai kitoks. Lietuvoje nėra Lenkijos „Strzelnica w Powiecie“ mastui prilygstančios nacionalinės programos, pagal kurią valstybė sistemingai finansuotų savivaldybių civiliniams gyventojams, sportininkams, medžiotojams ir gynybinėms organizacijoms prieinamų šaudyklų tinklą.
Ir tai sunku paaiškinti valstybėje, kuri nuolat kalba apie visuotinę gynybą, pilietinį pasipriešinimą ir visuomenės pasirengimą galimai agresijai.
Mano vertinimu, skaičiuojant dar nuo sovietmečio veikusių objektų, vietų, kuriose civiliai galėjo reguliariai treniruotis šaudyti, Lietuvoje sumažėjo maždaug tris kartus.
2026-ieji šaudyklų bendruomenei taip pat buvo sunkūs – veiklą nutraukė arba jos tęstinumo klausimų kilo keliems gerai žinomiems objektams, o dalis kitų susiduria su teismais, institucijų patikrinimais, poveikio aplinkai vertinimo ir kitais administraciniais reikalavimais.
Ypač skaudus smūgis sporto bendruomenei – Kėdainių rajone veikusios „ShootingClub.lt“ šaudyklos veiklos sustabdymas.
Tai buvo infrastruktūra, kurioje buvo galima treniruotis, rengti įvairių šaudymo disciplinų varžybas ir šaudyti į skriejančius taikinius, tarp jų – dronus imituojančius taikinius.
Ilgojo nuotolio šauliams situacija tapo absurdiška: turint tam skirtą sportinį ginklą, tinkamos infrastruktūros tenka ieškoti už Lietuvos ribų, taip pat Lenkijoje.
Problema juntama ir lėkštelių šaudymo sporte. Savaitgaliais reguliariai treniruotis norinčių sportininkų pasirinkimas Lietuvoje jau dabar labai ribotas, ypač kai esamose šaudyklose vyksta varžybos.
Valstybė tuo metu deklaruoja poreikį rengti visuomenę krašto gynybai. Šios dvi kryptys sunkiai dera tarpusavyje.
„Juodas gandras“
2026 m. rugpjūtį Klaipėdos rajono Stirbių kaime oficialiai atidaryta privati šaudykla ir praktinių mokymų centras „Juodas gandras“.
Daugiau kaip keturių hektarų teritorijoje įrengtos septynios šaudymo zonos, o distancijos siekia iki 200 metrų. Viešai skelbta, kad viso komplekso investicijos siekė apie 3 mln. eurų.
Šios šaudyklos kelias iki atidarymo nebuvo lengvas – projektą lydėjo skundai, ginčai ir užsitęsę administraciniai procesai. Todėl privatiems investuotojams, savo lėšomis sukūrusiems tokio masto infrastruktūrą, priklauso pagarba.
Teigiamai vertinu ir Klaipėdos rajono mero Broniaus Markausko poziciją – jis viešai nepasislėpė nuo projekto ir pripažino tokios infrastruktūros reikalingumą regionui.
Tačiau skirtumas tarp Lietuvos ir Lenkijos požiūrio buvo labai gerai matomas ir per atidarymo ceremonijas.
Boguty–Pianki šaudyklos atidaryme dalyvavo Lenkijos prezidentas, ministrai, generolai ir regiono vadovai.
„Juodo gandro“ atidaryme, kuriame teko dalyvauti ir man, iš aukštesnio rango politikų bei pareigūnų mačiau Klaipėdos rajono merą su komanda, buvusį Lietuvos kariuomenės vadą Arvydą Pocių bei kitus svečius.
Tokio nacionalinio politinio dėmesio kaip Lenkijoje nebuvo.
Tai, žinoma, simbolinis skirtumas.
Bet simboliai politikoje ir valstybės prioritetuose taip pat šį tą reiškia.
Šaudyklos – ne tik medžiotojų ar sportininkų klausimas
Diskusijos apie šaudyklas Lietuvoje pernelyg dažnai sutraukiamos iki triukšmo, medžiotojų, sportininkų ar kelių privačių verslų interesų. Tai per siauras požiūris.
Jeigu valstybė rimtai kalba apie visuotinę gynybą, ji turi atsakyti į labai praktiškus klausimus.
Kur dešimtys tūkstančių legalių ginklų savininkų turi reguliariai treniruotis?
Kur savo įgūdžius turi tobulinti Lietuvos šaulių sąjungos nariai?
Kur jaunimas gali saugiai išmokti šaudymo pagrindų?
Kur turi treniruotis rezervistai ir sportininkai?
Ir kiek realios naudos krašto gynybai duoda seife laikomas ginklas, jeigu jo savininkas į šaudyklą nuvažiuoja kartą per kelerius metus?
Šiame kontekste verta prisiminti Karolio Nawrockio Boguty–Pianki pasakytą mintį: saugumą kuria ne pats ginklas, o apmokytas ir atsakingas žmogus, mokantis juo naudotis.
Lenkija į šią mintį investuoja ne vien žodžiais. Ji kuria infrastruktūrą.
Lietuvoje kol kas daugiausia pasikliaujame pavieniais privačiais investuotojais, kurie savo pinigais stato objektus, vėliau mėgina juos išlaikyti ir tuo pačiu turi įveikti sudėtingus administracinius procesus.
Todėl artėjant savivaldos rinkimams kandidatams būtų verta užduoti ne abstrakčius, o labai konkrečius klausimus: ar jų rajone yra civiliams ir gynybinėms organizacijoms prieinama šaudykla? Ar savivaldybė mato tokio objekto poreikį? Ar būtų pasirengusi prisidėti žeme, infrastruktūra, planavimo procedūromis ar finansavimu? Kaip šaudymo infrastruktūra įtraukiama į visuomenės pasirengimą krašto gynybai?
Atsakymai į tokius klausimus apie valstybės pasirengimą pasako daugiau nei dar viena deklaracija apie „visuotinę gynybą“.
Lenkijoje rugsėjo 25-ąją buvo atidaryta dar viena šaudykla. Gal svarbiausia ne tai, kad jos atidaryme stovėjo šalies prezidentas. Svarbiausia tai, kad už jo stovėjo sistema, kuri jau sukūrė šimtus šaudymo mokymui skirtų objektų ir toliau tam skiria valstybės pinigus.
Lietuvoje tokios sistemos kol kas nėra ir būtent nuo šio fakto turėtų prasidėti rimta diskusija.