Kovoje prieš naktinio matymo taikiklius – griebėsi klaidinimo kampanijos

Artėjant balsavimui Seime dėl naktinio matymo taikiklių naudojimo tvarkos medžioklėje, „žaliųjų“ atstovai griebėsi desperacijos ir ėmėsi Lietuvos Seimo narių klaidinimo veiksmų. Tai ne tik įrodo kai kieno pasiryžimą bet kokiomis priemonėmis kovoti prieš beveik visoje Europoje legalius prietaisus, bet ir siekiama užkišti Seimo narių pašto dėžes, suklaidinti visuomenę, apriboti medžiotojų teisę būti išgirstais.

Socialiniame tinkle „Facebook“ iš „Čepulio fotoklajonės“ paskyros paskleista žinutė kuria netiesiogiai raginama medžiotojų vardu siųsti el. laiškus Seimo nariams ir taip juos įtakoti balsuoti prieš naktinio matymo taikiklių įteisinimą medžioklėje.

Darosi sunku vertinti tokius veiksmus, kurie prasilenkia su bet kokiais komunikacijos principais, o pavirto į tendencingą visuomenės ir Seimo narių klaidinimo akciją.

Bet kol kas, aišku viena – Ateinantį antradienį Seimo nariai balsuodami naktinio matymo taikiklių tvarkos klausimu, geriausiai parodys ar yra atsparūs tokioms kampanijoms, ar vis dėl to – bus jų paveikti.

Mitas nr. 1. Medžiotojai šaudys viską ką norės, nes kontrolė neįmanoma.

Medžiotojai pastaruosius trisdešimt metų rūpinasi žvėrių gausa Lietuvos miškuose. To rezultatai yra stulbinantys. Elnių – turime beveik 70 000 kai tuo tarpu prieš dešimtmetį tebuvo vos 30000, briedžių – buvo 9 300 dabar 20 000, stirnų – buvo 115 000 dabar 170 000 . Tai pavyko pasiekti nes medžiotojų klubai (asociacijos) kasmet po vid. 4 mln. Eurų skiria laukinių gyvūnų gerovei, saugo medžioklės plotus nuo brakonierių (net 50 proc. pranešimų aplinkos apsaugai yra iš medžiotojų). Esame geri savo, iš valstybės išnuomoto turto, šeimininkai. Be to, atlyginame miškui ir žemės ūkui padarytus nuostolius bei vykdome gyvūnų apskaitą.

Medžiotojai yra bene labiausiai kontroliuojama bendruomenė, kurios veiklą reglamentuoja eilė teisės aktų turinčių griežtą reguliavimą ir didelę administracinę atsakomybę. Tam, kad tapti medžiotoju – turi atlikti stažuotę medžiotojų kolektyve, baigti specialius kursus, išlaikyti egzaminus, vėliau – kartą per trejus metus tikrinti savo kvalifikaciją, laikant saugos egzaminą, kartą per penkis – sveikatą ir kt.

Medžioklės eiga yra griežtai kontroliuojama taip pat – visi medžiojantys pildo specialų medžioklės lapą su savo asmens duomenimis, kiekviena medžioklė turi savo vadovą, kuris būna atsakingas už medžioklę asmeniškai, o sumedžiotas žvėris yra aprašomas minėtame medžioklės lape. Metų gale pateikiama viso medžioklės sezono sumedžiojimo suvestinė ataskaita. Tad visi sumedžioti žvėrys Lietuvoje yra apskaityti, fiksuoti, aprašyti ir bet koks savivaliavimas ar įstatymų pažeidimas medžioklėje yra baudžiamas. Pasitaiko retų išimčių, tačiau, tai tik labai retos išimtys. Daugiausiai medžiotojų įvaizdis kenčia nuo brakonierių, tuo naudojasi „pseudo“ gamtos mylėtojai ir nepagrįstai juodina visą bendruomenę.

Medžiotojai yra pagrindiniai pagalbininkai aplinkosaugos kontrolę vykdantiems pareigūnams – mūsų pranešimų apie fiksuotas neteisėtas veikas nusižengiant prieš gamtą yra bene daugiausiai, nes mes patys esame labai suinteresuoti optimalia žvėrių gausa ir darna gamtoje.

Netoleruojame aplinkosauginių nusižengimų gamtoje pvz. brakonieriavimo, neteisėtos žvejybos, nelegalių miško kirtimų ar nukirstos medienos vagysčių iš miško sandėlių, juk medžiotojai daug praleisdami laiko savo medžioklės plotuose susiduria su įvairiomis neteisėtomis veikomis ir gamtoje yra akys ir ausys.

Mitas nr. 2. Nebeliks žvėrių miške.

Iš piršto laužtas mitas, nes kiekvienais metais mokėdami po 3,5 mln. plotų nuomos mokestį, medžiotojai yra labiausiai suinteresuoti žvėrių gausa juose. Skaičiavimai rodo, kad vieno medžiotojo metinės išlaidos skirtos palaikyti medžioklės plotus bei medžioklės procesui yra vidutiniškai 1300 eurų, būrelio metines investicijos gali siekti ir dešimtis tūkstančių eurų, kurių dalis tenka žvėrių biotechninėms priemonėms pašarinių laukelių ir druskos laižyklų įrengimui, šėrimui, priežiūrai, medžioklės plotų kontrolei. Į visą tai medžiotojai kasmet investuodami yra labiausiai suinteresuoti žvėrių populiacijų tvarumu ir jos optimaliu gausumu šalyje. Tą patvirtina stirnų populiacijos augimas net nuėmus valstybės kontrolę sumedžiojimo kiekiui.

Beje, su naktinio matymo taikikliais būtų leistina medžioti tik šernus, invazinius plėšrūnus ir lapes. Plėšrūnų, kaip mangutas, populiacijos sumažinimas lems smulkiosios faunos stirnų, kiškių, paukščių, tvaresnę eko sistemą.

Mitas nr. 3. Tai tik verslo atstovų interesas.

Naktinio matymo taikiklius gamina daugybė gamintojų jau šiuo metu, o medžioklėje jie teisėtai naudojami visose ES šalyse, kuriose prasireiškė afrikinis kiaulių maras. Lietuva yra tarp atsiliekančių ir šios problemos nesprendžia. Įvertinus tai, kad turime didžiausią sieną su Rusija ir Baltarusija, šių prietaisų reikia ir Lietuvos apsaugai. Daug karo ekspertų mano, kad tai ypač padėtų.

Medžiotojų apklausa rodo, kad Lietuvą ginklu ginti pasirengę net 9 iš 10 medžiotojų, o tai reiškia, kad mūsų šalies apginamumas gali būti pakeltas į visai kitą lygį. Tad tokių nepigių prietaisų įteisinimas būtų tikra paskata juos įsigyti kuo didesnei mūsų bendruomenės daliai ne tik dėl pareigos kovoti su afrikiniu kiaulių maru, bet ir pareigos savo Tėvynei – prireikus, ją ginti ginklu. Minėtą įrangą Lietuvoje gali gaminti ir kelios vietos bendrovės, o tai reiškia naujas, gerai apmokamas darbo vietas ir didesnę pridėtinę vertę šalies ekonomikai.

Mitas nr. 4. Ir taip gali susitvarkyti su afrikiniu kiaulių maru.

Ne, negalime, nes tai neįmanoma padaryti efektyviai, nors tai daryti mus įpareigoja Europos komisija. Lietuva jau devinti metai kovoja su afrikiniu kiaulių maru. Kaip laikas parodė, taikytos priemonės nedavė reikiamo rezultato. Išleisti milijonai, bei apie 100 milijonų siekiantys nuostoliai žemės ūkiui. Šernas yra naktį besimaitinantis gyvūnas, protingas ir labai atsargus, pašvietus šviesa staigiai sprunka, dėl to didėja sužeidimo tikimybė. Sužeistas yra labai pavojingas, o puldamas žmogų gali stipriai sužaloti, pažeisdamas jį ieškančio medžiotojo kojų kraujagysles iltimis.

Jį medžioti – būtina labai protingai ir saugiai, tačiau tai padaryti tamsiuoju paros metu be tinkamos įrangos – keblu. Deja, Lietuvoje prastesnės matomumo sąlygos yra dominuojančios, o medžiotojai medžioja viso labo po kelias valandas, tad šernų sumedžiojimo tikimybė – nėra didelė. Spalio–gruodžio mėnesiais dienos ilgumas trunka vos 7,5-8 val., o temsta 16 val., kas dirbančiam žmogui užtikrinti gausos reguliavimą tampa sudėtingu uždaviniu, kitaip tariant dirbantys medžiotojai turi anksčiau išeiti iš darbų. Įteisinus naktinio matymo taikiklius – medžioklė būtų ilgesnė ir efektyvesnė, o žvėrys nebūtų bauginami šiuo metu leidžiamais medžioti prožektoriais, ilgėtų profesionalaus nusitaikymo laikas, mažėtų gyvūnų sužeidimų.

Tuo tarpu išlieka iššūkis medžiotojui pasirinkti vėjo kryptį, nepalikti savo kvapų, tyliai sėlinti ar tykoti sulaukiant savo šanso ir jei šios sąlygos išpildytos ir fortūna palanki, padaryti tikslų šūvį.