Skip to content Skip to sidebar Skip to footer

Kelias iki trofėjinio stirnino

Turinys:

(Straipsnyje aprašyta medžioklė vyko Baltarusijoje)

Stirninų medžioklė prisėlinant pati įdomiausia ir sėkmingiausia būna nuo gegužės 15 dienos iki birželio antros pusės. Taip yra dėl dviejų priežasčių.

1. Tuo metu naktys labai trumpos ir šie gyvūnai priversti išeiti į maitinimosi vietas iki saulės laidos ir palikti jas jau išaušus.

2. Šiuo laikotarpiu žvėrys dar negali visiškai pasislėpti žolėje. Žolei vis labiau suželiant prasideda sąstingio sezonas, tada medžioti galima tiktai iš bokštelių, tačiau ši medžioklė labai priklauso nuo medžioklės ūkio pasirengimo, o medžiotojams tereikia mokėti gerai šaudyti ir turėti stiprius nervus, nes visą sudėtingesnį darbą siekiant trofėjaus nudirba jėgeris. Apie tokią medžioklę nė nerašysiu. Čia skirtumas toks kaip tarp projekto parengimo ir jo galutinio patvirtinimo didelio viršininko parašu.

Sąstingio sezonas baigiasi šienapjūte ir javapjūte. Tačiau po jų medžioklė būna jau „nebe ta“. Pjaunamosios ir kombainai, įsibrovę į pievas ir laukus, sutrikdo dar iš rudens susiklosčiusį žvėrių „bendruomeninį sambūvį“. Be to, dėl visuotinai pažeidžiamų šienavimo ir javų pjovimo taisyklių masiškai žūsta jaunikliai, o stirnų elgesys darosi ne toks įdomus. Paskui naktys ilgėja, labai trukdo rūkas, tad medžioklė tampa kur kas sudėtingesnė. Tiesa, liepą ir rugpjūtį dar galima azartiška medžioklė imituojant stirninų skleidžiamus garsus.

Stirninas

Trofėjinio stirnino paieškos pradedamos gerokai prieš medžioklės sezono atidarymą, dar nenutirpus sniegui. Iš pradžių reikia stebėti laukus, kuriuose pasėti stirnų mėgstamiausi pavasariniai rapsai, nustatyti, kiek abiejų lyčių stirnų yra tuose plotuose. Rapsai kanopinius žiemą traukia kaip magnetas, nes jų lapuose ir stiebuose daug oro pūslelių, todėl jie išlieka minkšti esant bet kokiam šalčiui. Kartais, norėdamos pasiekti šiuos augalus, stirnos išrausia pusmetrio storio sniegą, o briedžiai ir elniai darbuojasi lauke klūpodami. Tačiau metams bėgant viskas keičiasi. Stirnų tame plote gali ir nebūti dėl netaisyklingo mineralinių trąšų naudojimo ar dėl „vilko metų“, taip buvo 2010-2011 m. žiemą, kai sniegplutė ant gana storo sniego sluoksnio, kuri neišlaikydavo stirnų, bet vilkams buvo pakankama, laikėsi beveik 2 mėnesius. Be abejo, kai dienos trumpos, stebėjimams labai pravers naktinio matymo prietaisas arba taikiklis, tačiau sumedžioti trofėjinį stirniną su naktinio matymo taikikliu nepavyks, nes neįmanoma pamatyti ir įvertinti jo ragų net ir su trečiosios kartos prietaisu. Naktinio matymo taikiklis gerai tinka medžiojant trofėjinį šerną, nes suteikia laiko medžiotojui apsispręsti dėl šūvio, bet vertinant stirniną jis visai nepravartus; tačiau su juo galima dar iki aušros aptikti bandas, o paskui stebėti jas jau išaušus. Tiesiog reikia turėti gero šviesingumo, bet ne itin didelio artinimo žiūronus. Labai gerai, jei iš anksto bus žinomas mėnulio patekėjimo ir laidos bei šviesio laikas. Mėnulio skaičiuoklį nesunku rasti internete. Naudojantis juo galima nustatyti, iš kurios pusės švies mėnulis. Jei nereikia didelio tikslumo, tada reikiamame langelyje tiesiog įrašykite dominančią datą ir paspauskite „Nustatyti“. O jei norite žinoti viską minutės ir laipsnio tikslumu ar planuojate pažvejoti arba pamedžioti, pavyzdžiui, kur nors Aliaskoje, į atitinkamus langelius įrašykite būsimo įvykio vietos koordinates, paimtas iš pasaulinių kartografijos išteklių (http://maps.google.com). Skaičiavimus reikia atlikti kiekvienai dienai, nes mėnulio poslinkis per parą yra didelis.

Stirna

Stirnų mėgstamos vietos – nedideli miškai, pramaišiui su laukais ir pievomis. Tankių miškų jos nemėgsta, bet jeigu jų viduje yra daug nedidelių iškartų, tada ten stirnų bus net daugiau negu promiškyje. Tačiau stebėti jas miške labai sudėtinga. Didžiulę reikšmę turi girdyklos su švariu vandeniu. Švaruolė stirna ir elnias iš pridvisusios balos negers. Jeigu nėra nerimą keliančių veiksnių, stirna diena dienon gulasi į tą pačią vietą, vis labiau išžarstydama sniegą, velėną ir šakeles. Pagal gulyklų dydį galima nustatyti, ar gyvūnai dažnai trikdomi. Be to, pavasarį gerai pastebimi takai, kuriuos gyvūnai ištrypia traukdami į maitinimosi vietas, prie girdyklų, taip pat ribas žymintys taškai – nutrinti jaunų medelių ir krūmų stiebai, iškapstytos duobutės, krūvelės išmatų, pėdos sniege ir purioje žemėje palei trasą, einančią išilgai ribos. Patinas uoliai saugo savo plotą. Sveiko ir galingo stirnino plotas didelis, jis apima kelių patelių plotus.

Pasirengimas medžioklei nėra tuščias laiko ir jėgų eikvojimas. Jis man net labiau patinka negu pati medžioklė. Tuo metu galima išvysti ir nufotografuoti daugybę nepaprastai įdomių laukinės gamtos momentų. Pavyzdžiui, praėjusių metų rugpjūtį stebėjau ilgai trukusį dviejų dominuojančių patinų susirėmimą, o ankstyvą pavasarį – pralaimėjusio senuko“ žūtį, jis krito nuo baltauodegio jauno elnio smūgio! Kai galvoje jau turi visą reikiamą informaciją ir „išsirinkai trofėjų“, laukdamas sezono atidarymo, licencijos ir tinkamo oro, nebesijauti dykinėtoju ir gali pelnytai tikėtis rezultato. Tačiau reikia nuolatos stebėti žemės ūkio bendrovių veiklą, nes jeigu staiga laukas būtų patręštas arba apdorotas insekticidais, savo planus reikėtų atidėti kokiai dešimčiai dienų.

Stirna su stirniukais

Nustatę vietas, kur pasirodo stirnos, imamės kompaso. Reikia iš anksto žinoti, iš kurios pusės prieiti esant vienos ar kitos krypties vėjui, kad paskui nereikėtų gaišti brangių vakaro ir ryto minučių dideliems apėjimams. Nustatant būsimos medžioklės vietas reikia įsiminti ir fono spalvą. Pavyzdžiui, su įprasta kamufliažine apranga arba apsitaisęs kaip „miško dvasia“ būsite labai pastebimas per žiemą išblukusioje pievoje; tačiau sena papūgos geltonumo striukė ir visiškai nuskalbtos velvetinės kelnės puikiausiai tiks. Man labai trukdo visiškai pražilusi galva ir barzda. Gryna balta spalva puikiai matoma bet kokiame fone. Jei maskavimosi klausimą norite spręsti rimtai, paprašykite, kad į jus, apsirengusį pasirinktais drabužiais, kiekviename konkrečiame lauke iš toli pažiūrėtų bičiulis ar net nufotografuotų su teleobjektyvu. Ginklą galima „padalyti į gabalus” apvyniojus keliomis tinkamų spalvų juostomis. Jo nebūtina visiškai užmaskuoti.

Stirnų mėgstamos vietos -nedideli miškai, pramaišiui su laukais ir pievomis. Tankių miškų jos nemėgsta, bet jeigu jų viduje yra daug nedidelių iškartų, tada ten stirnų bus net daugiau negu promiškyje.

Medžioti prisėlinant labai paprasta. Lėtai ir apsižvalgydami apeikite vietas, kuriose ganosi stirnos: žemaūgių rapsų, dobilų laukus, pievas, o paskui ir javų pasėlius. Gerai, jei „mūšio laukas“ išžvalgomas iš anksto. Reikia turėti omenyje, kad kuo senesnė stirna, tuo vėliau ji traukta maitintis, tad dainai trofėjiniam šūviui nepakanka prieblandos šviesos. Todėl tinkamą stirniną paprasčiausia sumedžioti rytą. Jei ketinate naudotis karabinu, reikia neštis ir lengvą trikojį.

Idealus šautuvas tokiai medžioklei yra itin lengvas karabinas „Kipplauf“ su šoviniais .222 „Remington“ arba panašus, nes trofėjinio stirnino sumedžiojimas yra „vieno šūvio ir stiprių nervų medžioklė“. Lengvos itin greitos kulkos prišaudant taikinį iš 200 m leidžia nepaisyti išlinkio nuo 0 iki 250 m. Kadangi daugelio medžiotojų arsenalas nėra didelis, tiks net 30-06 šovinys, tačiau bet kuriuo atveju kulka turi būti pusiau apvilkta. Geriau išmesti kelis kilogramus mėsos, negu paleisti į naktį sunkiai sužeistą gyvūną.

Kipplauf

Šautuvo su .22 LR šoviniais naudoti negalima ne tik pagal medžioklės taisykles – jie iš tikrųjų pernelyg silpni. Lygiavamzdžiais šautuvais pagal taisykles naudotis galima.

Deja, leidžiama naudoti ir kartečę, tačiau reikia pasakyti, kad 9 mm. kartečė visiškai netinka šiam tikslui. Norint tuo įsitikinti pakanka iššauti savadarbiu ar pirktiniu šoviniu į 11 -ojo formato popieriaus lapą iš 40 žingsnių atstumo. Jame gali nebūti nė vienos skylės dėl sklaidos. Stirnino medžioklei rekomenduoju savadarbį kartečės šovinį, kurį naudoju medžiodamas vilką. Jis aprašytas viename iš ankstesnių straipsnių: “Į 16 kalibro popierinę šovinio tūtą dedu 2 gramus parako „Sokol“ ir polietileninį konteinerį šratams. Konteineryje glaudžiai sustatyti 4 kartečės stulpeliai, po 4 vienetus, įsuktus į rūkomąjį popierių. Iš viso 16 vienetų. Apvalūs šratai išlieti iš „kietojo“, daug stibio turinčio švino, paimto iš seno akumuliatoriaus. Kebliausias dalykas – tiksliai parinkti kartečės skersmenį ir pagaminti gerą „lygią“ formą liejimui taip, kad kartečės stulpeliai konteineryje stovėtų labai glaudžiai ir nepasislinktų šūvio metu. Svarbios visos smulkmenos, net popieriaus storis ir tai, kiek kartų jis apsuktas apie stulpelį, ar vienodai nupjauti galai, taip pat viršutinio antdėklo storis ir užsukimo jėga. Tokio šaudmens sklaida tinkama, kad būtų galima šauti į vilką, esantį iki 70 m atstumu! Pakanka, kad į vilko siluetą pataikytų bent trečdalis šių „širšių“. O stirnoms juo labiau… Jeigu jums pavyko padaryti gerą formą, patikrinkite savo „šedevrą“ šaudami Į popieriaus lapą iš 100 žingsnių atstumo, kad galėtumėte būti visai tikri.

Tinkamiausias oras stebėti ir medžioti – kai vėjas išvaiko debesis ir nukrečia lašus nuo šakų po ilgos darganos, kuomet stirnoms jau seniai būna pabodę slėptis nuo lietaus po eglėmis. Jos ryžtingai traukia į laukus ir ilgai nesižvalgo miško proskynoje. Tomis dienomis, kai nėra vėjo, prieiti prie stirnos praktiškai neįmanoma. Laikoma, kad sėlinant prie jų geriausias yra priešpriešinis vėjas, tačiau seni patyrę stirninai labai atidžiai stebi užuovėjinę pusę iš už kraštinių medžių ir išeina gerokai vėliau negu jaunikliai ir patelės. Jų regėjimas geras, gali pastebėti judantį medžiotoją už 500 metrų, tada iš karto, nė nesuloję, pasprunka. Garsų ir kvapų stirnos bijo kur kas mažiau negu tolimo vizualaus kontakto. Todėl manau, kad geriausias yra šoninis vėjas.

Kai kurie medžiotojai mano, kad stirnos prastai mato. Iš tikrųjų jos tiesiog neįžiūri nejudančių objektų. Tad jei išvydote vienas kitą vienu metu, žaibiškai šaukite arba sustinkite, kol gyvūnas nurims, nusisuks, ir nejudėkite. Stirnų regėjimas apskritiminis, bet užpakalyje daug silpnesnis, lokiu būdu staigiai nesitūpkite norėdami pasislėpti žolėje.

Stirna, pajutusi pavoju, garsiai loja panašiai kaip šuo, tik su didesniais intervalais. Patelės tai daro retai, patinai – dažnai ir įnirtingai, ypač gegužės ir birželio mėnesiais, kai vyksta kova dėl teritorijų perskirstymo. Kuo žemesnis balsas, tuo senesnis stirninas. Jeigu jis pajuto pavoju ir paspruko, palaukite, ypač jei medžiojate rugsėjį. Galimas daiktas, jis vėl pasirodys. Man kartą taip ir nutiko. Įsitaisiau stebėti be ginklo po egle, augančia ties lauko riba. Baisiai puolė uodai. Apsipurškiau priemone „Dėta” ir ėmiau laukti. Išėjo lyderis, tačiau sunerimo, sulojo ir dingo sau. Po minutės išgirdau lojant miško gilumoje, garsai pamažu artėja Baigėsi tuo, kad stirninas palindo iš kitos, priešvėjinės, pusės po mano egle, ėmė ragais daužytis į šakas ir šokinėdamas kviesti į kovą. Labai norėjosi čiupti jį už ragų ir pasigalynėti vikrumu bei jėga. Galutinai stirninas pasitraukė tiktai supratęs, kad už medžio stovi žmogus. Jei patinas pabėgo, tai nereiškia, kad jis iš tikrųjų pajuto priartėjusį medžiotoją. Jeigu tai nėra rujos metas, vertėtų palaukti iki tamsos arba grįžti į tą pačią vietą kitą dieną ir laukti atsisėdus ant kėdutės, o dar geriau – mobiliajame bokštelyje.

Stirnino amžių vizualiai labai sunku nustatyti. Visada kyla klausimas: šauti ar leisti šiam gražuoliui pagyventi dar porą metų? Gegužės mėnesį pirmiausia reikia šaudyti stirniukus, dar nenusitrynusius ragų, nes tai silpni, sulėtėjusio vystymosi ir sunkiai žiemą išgyvenę individai. Gerais trofėjiniais stirninais jie jau neišaugs. Visada reikia šaudyti stirninus su nesimetriškais, nenormaliai išsivysčiusiais ragais.

Rugpjūčio pabaigoje stirnos ir stirniukai darosi ne tokie atsargūs, o spalį ir lapkritį gražias dienas apskritai leidžia žiemkenčių, rapsų, dobilų pasėliuose ir nesuartuose laukuose, dažnai juose atvirai gulėdami.

O jeigu gamtoje norime elgtis sąžiningai, kaip dera geram šeimininkui, tada tikrus trofėjinius stirninus su įstabiais ragais reikėtų šaudyti po rugpjūčio 20 dienos, kai jie jau pratęsė savo giminę. Neapsakomai gražiai atrodo į lauką išėjęs dominuojantis stirninas. Jo povyzą puošia ne tik ragai, bet ir išdidus, atsargus galingo kaklo pasukimas, tvirtas žingsnis – čia jis valdovas!

Ozys senas

Per pačią šienapjūtę, birželio pradžioje, prasideda įdomi ir labai sportiška medžioklė imituojant stirninų skleidžiamus garsus, tačiau reikia turėti omenyje, kad pirmieji į juos reaguoja jauni stirninukai. Norint prisivilioti didelį patiną, reikia nemenko meistriškumo. Čia gali padėti ir persirengimas – prie medžiotojo, pakeitusio kamufliažinę striukę šviesiai ruda, gali prieiti „seksualiai nusiteikęs“ patinas, norėdamas „išsiaiškinti“. Tokiu atveju kartais naudinga nesislėpti, o atvirkščiai, neįkyriai stengtis atkreipti jo dėmesį krebždenimu, judesiu ar nestipriu smūgiu į žemę.

Rugpjūčio pabaigoje stirnos ir stirniukai darosi ne tokie atsargūs, o spalį ir lapkritį gražias dienas apskritai leidžia žiemkenčių, rapsų, dobilų pasėliuose ir nesuartuose laukuose, dažnai juose atvirai gulėdami. Tada stirnas šaudyti labai paprasta, ypač turint graižtvinį šautuvą, todėl tai net sunku būtų pavadinti medžiokle. Šis laikas – geriausias brakonieriams. Valstybinė gyvūnijos ir augalijos apsaugos inspekcija privalo sustiprinti stirnų apsaugą šiuo laikotarpiu ir kartu kontroliuoti šienapjovių bei kombainų darbą, nes daug jauniklių žūsta po netaisyklingai lauke veikiančiais agregatais ir ši gamtai padaroma žala yra kur kas didesnė negu ta, kurią daro brakonieriai.

Kažkodėl jokioje literatūroje neradau net užuominų apie tai, kad stirnų taukai (lajus) turi gydomųjų savybių. Gal dėl to, kad jie sunkiai lydosi. Iš tikrųjų šie taukai puikiai padeda nusideginus, tinka vartoti šašams užgydyti ir persišaldžius, dedant į mišinį su karštu pienu.


Autorius: Dmitrij Voinov
Šaltinis: Žurnalas “Medžioklė ir Žvejyba Baltijoje

Kopijuoti ar kitaip platinti čia pateikta turinį be mūsų sutikimo draudžiama!

Įvertinkite straipsnį

Įvertinimas: 0 / 5. Balsavo: 0

Būkite pirmas ir įvertinkite šį straipsnį!

Komentuoti

Kaip prišaudyti priedėlį?

Žiūrėti apžvalgą