Nedidelis, neįnoringas šuo vachtelis turi pašaukimą įtikti daugeliui. Ar tai būtų daug patirties dar neturintis medžiotojas, negalintis ar nenorintis laikyti didelio medžioklinio šuns, nes neturi galimybių medžioti laukuose su vižlu, ar mieste, nuomojamame bute, gyvenantis medžiotojas, bijantis laikyti didelį šunį, ar kalnų medžiotojas, kuris vienišas savaites praleidžia atokioje kalnų trobelėje, o maistą sau ir šuniui turi užsinešti ant savo pečių, ilgas valandas keliaudamas per kalnus.
Visi jie randa vachtelyje mažą medžioklės draugą – neišrankų, nereikalaujantį daug vietos ir lengvai prižiūrimą.
Tais mano gyvenimo metais, kai tekdavo daug keliauti, mano naujųjų šeimininkų būdavau sutinkamas kreivais žvilgsniais, nes su manimi atkeliaudavo ir 2 ar 3 šunys. Bet per labai trumpą laiką mano šunys (aišku, gerai išauklėti) tapdavo naujos šeimos numylėtiniais, o aš turėdavau daug vargo, kad šunys nebūtu jų per daug lepinami. O kada man tekdavo vėl iškeliauti, dėl mano šunų dažnai būdavo liejamos ašaros. Šunys būdavo taip prisimeilinę, kad man nenorėdavo leisti jų pasiimti. Štai tokie tie vachteliai.
Ir tie laimingieji medžiotojai, kuriems šuns pašaras ir jo gyvenamoji vieta neturi didelės reikšmės, turėtų su malonumu rinktis vachtelį. Žinoma, jeigu jie turi tinkamus plotus ir tinkamą vachteliams darbą. Medžiodamas miške su būreliu varančiųjų šunų be abejonės pasieksi daugiau, nei tam naudodamas vižlus. Tačiau net ir ten, kur vižlas būtų nepakeičiamas, vachtelis visada randa savo vietą šalia didesniųjų brolių ir gali užsidirbti sau duoną kaip paukščių aportuotojas, kraujasekis ar kaip vandens medžioklės ir varymo šuo.
Jeigu šiandien dar reikia įrodymų apie vachtelių tinkamumą medžioklei, nereikėtų netgi rodyti jų puikių egzaminų rezultatų. Pakaktų tos aplinkybės, kad ši veislė, nors ilgus metus buvo apleista savo draugų bei visų ignoruojama, tarp jų – ir sporto kinologų, dabar po truputį, bet užtikrintai plinta tarp medžiotojų. Tačiau dar ir dabar vachtelis daugeliui medžiotųjų yra nežinomas.
Laimei, iki šių dienų vachtelių neištiko graudus ir pražūtingas kai kurių mažų ir gražių šunų veislių likimas. Kaip, tarkim, taksų, kurie ne medžiotojų rankose tapo grynais salonų ir parodų šunimis. Vachtelių veisimas ir šiandien išliko tik medžiotoju rankose – taip turi ir privalo likti. Veisėjų didžiausias tikslas turi būti tai, kad veisimui būtų naudojama tik grynai tipiška ir medžioklei tinkamiausia medžiaga, šuniukai būtų parduodami išskirtinai tik medžiotojams, o jeigu tokios galimybės nėra, šuniukus reikėtų medžiotojams atiduoti veltui. Tie, kurie elgiasi kitaip, kenkia medžioklinių šunų veislėms ir tokių žmonių reikėtų visomis priemonėmis ir būdais prie šių veislių neprileisti.
Vachtelis nėra parodų šuo – jis gryniausias medžioklinis šuo. Vargu ar yra kitas toks šuo, kuris būtų darbštesnis ir visapusiškesnis už vachtelį. Medžiotojas, kuris turi supratimą apie šuns darbą ir kuriam reikia aistringai medžiojančio ir atsparaus visokioms oro sąlygoms šuns, dirbančio vandenyje, miške, krūmynuose ir nendrynuose, bus labai nustebintas, kiek visko šitame šunelyje slypi.
Aš maniau, kad daugiau kaip per 14 metų, tiek laiko medžioju tik su vachteliais visuose įmanomuose medžiokles plotuose, pradedant nuo aukštų kalnynų ir baigiant lygumų pievomis ir laukais, būsiu išnaudojęs visas vachtelių galimybių ribas. Bet jie vis nenustoja mane stebinti naujais savo darbais.
Mano vachteliai, įveikdami gilų sniegą ir alinantį kelią, lydėjo mane aukštikalnėse medžiojant elnius ir gemzes. Jie su pavadėliu vedė mane sužeisto elnio ar stirnino kraujo pėdsaku, valandų valandas persekiojo į koją ar į vidurius sužeistą elnią, galiausiai po kelias dienas trukusių paieškų nuvesdavo mane prie grobio. Sužeistus stirninus surasdavo ir sustabdydavo, sužeistą lapę persekiodavo ir pribaigdavo. Valandomis persekiodavo lengvai sužeistą zuikį ir paviję atnešdavo man arba mane nuvesdavo prie laimikio. Teterviną, kuris pašautas nusklęsdavo į rūke skendintį durpyną, jie surasdavo ir man atnešdavo. Jau sutemus miške sugaudavo dar bėgiojančią sužeistą slanką, kaip ir fazaną kukurūzų laukuose ar kurapką bulvienoje. O antis, nukritusias į nendryną, tempdavo iš ledinio vandens.
Medžiodamas vienas su šiais šunimis jiems varant sumedžiojau nesuskaičiuojamus kiekius zuikių ir lapių, fazanų ir kurapkų. Jie sėlina, kai aš sėlinu. Jie atsigula, jeigu aš sustoju. Jie išduoda man visus gyvius, kurie tūno tankmėje. Jie būna su manimi, kai aš su savo šiurkščiaplaukiais foksterjerais iš olų veju lapes ar barsukus, lemiamu momentu ateidami man į pagalbą.
Jie gali dienomis išbūti paguldyti prie mano kuprinės, dviračio ar sumedžioto žvėries. Jie lipa su manimi kartu į bokštelį. Jie keliauja traukinio vagono daiktų lentynoje, supakuoti kuprinėje. Man važiuojant dviračiu jie kiekvieną dieną nubėga daug kilometrų šalia. Medžiotojų namelyje jie su manimi dalijasi miegama vieta. Einant naktį mišku jie aploja kiekvieną sutiktą, įtartiną asmenį. Jie saugoja mano namus ir kiemą. Jie prisimeilina net prie šunų nemėgstančių žmonių. Pasiklydę miške po nesėkmingo žvėrių gainiojimosi jie be kelio ar takelio parbėga namo.
Visiškai nežinomuose miško plotuose stygos tiesumu atbėga į mano stovėjimo vietą, jei nusprendžia nutraukti nesėkmingą paiešką. Jie puikiai supranta, kad medžiojant man vienam, kiškį ir lapę jie turi teisę vaikyti tik tol, kol aš nepajudu iš savo stovėjimo vietos. Kirtę mano šviežias pėdas jie iškart nutraukia medžioklę ir grįžta pas mane.
O kaip greitai jie visiškai svetimuose plotuose suranda tūnantį žvėrį, suvokia, kaip ir kur juos reikia varyti! Ir kaip greitai kalnuose pripratę medžioti šunys persiorientuoja į fazanų medžioklę laukuose ar ančių medžioklę prie vandens. Tą puikiai padaro net visiškai jauni šios veislės šuniukai!
Tiesą sakant, aš nežinau, ar būtų galima išgalvoti visapusiškesnį, darbštesnį ir aistringesnį medžioklinį šunį, jeigu mes neturėtume vokiečių vachtelhundo.
Aš turėčiau parašyti storą knygą, jei norėčiau sutalpinti visus jų žygdarbius, o juos surašęs turėčiau bijoti, kad daugelis žmonių, kurie nežino šitų šunų, gali mane apkaltinti melu. Nes mirtinai pėdas „laikantis“ šuo, kantrus ir medžioklei aistringas vachtelis, dažnai padaro tokių dalykų, kad man pačiam nesinorėtų patikėti, jeigu nebūčiau matęs savo akimis ir, aišku, nebūtų galima pasakoti kitiems, jeigu nebūtų liudininkų.
Tačiau, suprantama, vachtelis nėra koks vunderkindas ar mašina. Iš puikius duomenis turinčio šuns jis gali tapti tikru bestija, jei gaus niekam tikusį šeimininką!
Grubus šeimininkas padarys iš jo baikštų šunį, per švelnus šeimininkas padarys iš jo nepaklusnų valkatą, skerdikas (be saiko šaudantis medžiotojas) padarys iš jo be perstojo stirnas vaikantį šunėką.
Būtent vachteliui, kurio pagrindinė vertė yra universalumas, reikia ne pusėtino, bet tikro vedlio ir medžiotojo. Tokio, kuris iš vachtelio gali išgauti viską ir gali milžinišką šio šuns aistrą medžioklei nukreipti reikiama linkme.
Ramaus būdo vižlą gali suvaldyti ir visai nepatyręs medžiotojas, o kokį storžievį šunį galima ir su lazda ar koja paauklėti mandagumo.
Tačiau – taip nieko nepasieksite su vachteliu. Ir seilėtas švelnumas, ir kariškas muštras – ne vachteliui.
Bet tas, kuris su meile ir supratimu prisijaukina šiuos aistringus medžiotojus, kas išmano, kaip visapusiškai juos mokyti, kas turi medžioklės plotus su miškais, laukais ir vandenimis – tam tikrai bus sunku surasti geresnį šunį už mažąjį vachtelį.
*Rudolfas Frešas (Rudolf Frieβ, 1881–1965 m.) – iškilus vokiečių miškininkas, medžiotojas ir kinologas. Parašė dešimtis knygų apie medžioklę ir medžioklinius šunis. Labai daug dirbo kuriant vokiečių medžioklinių terjerų, Bavarijos kalnų pėdsekių, bet daugiausiai – vokiečių vachtelhundų veisles, dar vadinamas –„vachtelių tėvu“. Straipsnis „Kas tas vachtelis?“ parašytas 1921 m.